Birštono apžvalgos bokštasKad galėtume pasijausti kaip paukščio skrydyje ir pamatyti kraštovaizdžio įvairovę, teks įkopti į Birštono apžvalgos bokštą – aukščiausią bokštą Lietuvoje. Bokšto vieta buvo parinkta dar 1997 metais, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemą. Planavimo schema – tai pagrindinis dokumentas, nustatantis priemones šiai unikaliai teritorijai saugoti, tvarkyti ir tinkamai naudoti. Jau tada buvo svajojama apie apžvalgos bokštą, kur žmogus galės suprasti savo aplinkos grožį ir išskirtinumą. Bokšto vieta parinkta ant Škėvonių gūbrio, mažai urbanizuotoje teritorijoje, 92 m virš jūros lygio. Čia už 240 metrų teka Nemunas, pietrytinėje dalyje atviras laukas, šalia miškas, matosi Birštono panorama, Nemuno slėnis, už 900 metrų driekiasi Birštono vienkiemio sodybos (dabar – Birštono miesto teritorija). Bokšto apžvalgos aikštelė – 45 m aukštyje, viso bokšto aukštis – 55 m. Kylant į bokštą įrengtos šešios atokvėpio vietos, kadangi įveikti tokį aukštį be poilsio būtų sunkoka. Priešais bokštą įrengta atokvėpio aikštelė ir stendas, kuriame galima susipažinti su Nemuno kilpų regioninio parko kraštovaizdžiu. Bokšto metalinė konstrukcija, "apvilkta" maumedžio plokštėmis su trikampio formos langeliais, suteiks koplytstulpio įvaizdį, o kartu simbolizuos žvaigždynus dangaus skliaute. Bokštas – keturkampis lygiasienis su ažūriniu stogeliu tęsia lietuvių gynybinės architektūros tradiciją, primena senųjų medinių pilių bokštų formą ir siejasi su vėlyvesne bažnyčių varpinių architektūra. Taip pat galima palyginti su koplytstulpiu bei Pasaulio medžio įvaizdžiu. Bokšto simbolizmą pagyvina paliktos angos-maži langeliai šviesai ir kraštovaizdžio panoramai, tai – tarsi raštai, naudojami medžio drožyboje. Nemunas – ne tik didžiausia ir vandeningiausia Lietuvos upė, bet ir daugiausia dainomis apdainuota, legendomis apipinta ir nuo seniausių laikų metraštininkų aprašyta. Dar ir dabar kuriamos legendos apie šios upės kilpas, dar ir dabar geologai negali atsakyti į klausimą "Kaip jos atsirado?". Mokslininkai teigia, kad Nemuno kilpos – unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visose ledyninio reljefo paplitimo zonose. Nemunas, ieškodamas trumpiausio kelio link Baltijos jūros, atliko didelį skulptoriaus darbą. Ne vienam keliautojui "senelis" Nemunas susuko galvą slėniais, aukštais šlaitais, raguvomis, atodangomis, atragiais. Norintys pamatyti Nemuno sukurtą gamtos grožį, turi pakilti oro balionu, lėktuvu, parasparniu ar tiesiog tapti paukščiu. Tik pabuvojęs danguje, supranti, kokiame gražiame krašte gyveni, koks kerintis kraštovaizdis atsiveria prieš mūsų akis. Kraštovaizdį kūrė gamta kartu su čia gyvenančiu žmogumi. Apžvelgti Nemuną galima nuo 30 iki 70 metrų virš upės pakilusių šlaitų. Tokie aukščių skirtumai Lietuvoje gana reti ir reginiai nuo jų kartais užgniaužia kvapą savo žavesiu bei palieka neišdildomą įspūdį. Šio aukščiausio Lietuvos bokšto Birštone užsakovas yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, architektas Donatas Malinauskas.pamatykLietuvoje.ltBirštono apžvalgos bokštastext/html2dVilniaus televizijos bokštasVilniaus televizijos bokštas yra Karoliniškėse, ant šlaito prie Neries upės. Aukštis – 326,4 metro, veikia nuo 1981 m. sausio 31 d. Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias pastatas Lietuvoje, taip pat įtrauktas į pasaulio aukščiausių pastatų sąrašą. 165 m aukštyje įrengta kavinė "Paukščių takas". TV bokštas su pamatu sveria 25000 t, jo aukštis – 326,5 m, užstatymo aikštelė užima – 3355 m² plotą. Viršutinis statinys sveria 3500 t. Jo metalinis karkasas, sveriantis 100 t, buvo surinktas ant žemės ir per pusantros valandos pakeltas į 160 m aukštį. Viršutinio statinio laikančioji dalis – gelžbetoninė taurė susideda iš 16 elementų. Jie buvo išbetonuoti bokšto papėdėje specialiame stapelyje ir pakelti į projektinį aukštį. Viršutinio statinio sienos apšiltintos ir padengtos vario lakštais. Bokšto pamatas – apskritimo formos 38 m skersmens, 11500 t masės, įgilintas 8,25 m su 1,5 m storio padu. Gelžbetoninės bokšto dalies skersmuo apačioje – 15 m, viršuje – 8 m. Kai oro temperatūra 20 °C, bokšto aukštis - 326 m ir 47 cm. Šaltą žiemos dieną temperatūrai nukritus iki -20 °C, bokštas sumažėja 16 cm.pamatykLietuvoje.ltVilniaus televizijos bokštastext/html2dAukštojo kalvaAukštójas (arba Aukštàsis kálnas) – kalva Medininkų aukštumos moreniniame masyve, Juozapinės draustinyje. Tai - aukščiausias Lietuvos taškas. Aukštis virš jūros lygio 293,84 m. Aukštį 2004 m. nustatė Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai. Kalno paviršius suformuotas per priešpaskutinį ledynmetį. Suklotas iš moreninio priemolio ir priesmėlio su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša. Kalno šiaurinis ir rytinis šlaitai lėkšti, o pietinis ir vakarinis statesni, suraižyti raguvų. Priklauso Juozapinės valstybiniam germorfologiniam draustiniui (251 ha). Vardas kalvai suteiktas 2005 m. lapkričio 18 d. (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-329, kuriame rašoma: "Patvirtinti Lietuvos Respublikos aukščiausios žemės paviršiaus vietos (293,84 m virš jūros lygio), esančios Juozapinės k., Medininkų sen., Vilniaus r., pavadinimą – Aukštojas."), "nukarūnuojant" iki tol aukščiausia Lietuvos kalva laikytą Juozapinės kalną (293,60 m). Aukštojas – vyriausio baltų dievo vardas.pamatykLietuvoje.ltAukštojo kalvatext/html2dŽemiausia Lietuvos vietaŽemiausia vietovė Lietuvos teritorijoje nustatyta Rusnės saloje, Uostadvario kaime. 2007 m. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM iniciatyva geodeziniais šios vietovės matavimais buvo patikslintos geografinės koordinatės ir aukštis jūros lygio atžvilgiu. Šiais matavimais nustatytas 0,27 m aukštis žemiau jūros lygio. Ankstesniais duomenimis šios vietos aukštis buvo 1,3 m žemiau jūros lygio.pamatykLietuvoje.ltŽemiausia Lietuvos vietatext/html2dPūčkorių atodangaPūčkorių atodanga paskelbta saugomu objektu 1974 m. Tai bene aukščiausia ir įspūdingiausia Lietuvoje atodanga, suformuota Vilnios upės sraunių vandenų. Jos aukštis - daugiau nei 65 m, plotis - 260 m. Pūčkorių atodangoje regima senojo Medininkų apledėjimo storymė, suraukšlėta vėlesnių ledynų. Skirtingo amžiaus morenų ir smėlio sluoksniai labai sujaukti, vietomis statmenai perversti ar su ryškiomis raukšlėmis, išraitytais gumulais, pleištais. Akivaizdu: slinkdamas ledynas užgriebė priešpaskutiniojo ledynmečio suformuotas morenines bei tarpmorenines uolienas (moreninį priemolį su rieduliais, žvyrą, smėlį, aleuritą, molį ir kt.) ir jas permaišė. Pūčkorių atodangoje ryškios trys horizontalios šlaito dalys. Šiandien lietus ir vėjas ardo viršutinę dalį: labai stačią, po medžių šaknimis turinčią naujų griovų užuomazgų. Vidurinėje šlaito dalyje matomus griovelius nuolat platina bei gilina sniego tirpsmo ir lietaus vandenų srovelės. Apatinė dalis baigia užaugti medžiais ir krūmais, nes Vilnios vanduo jau nepajėgia išplauti vis didėjančios nuobirų sankaupos. Čia riogso nemažai gargždo ir gana stambių akmenų. Atodangoje taip pat pasitaiko luistų su Mezozojinės eros, - įdomiausio Žemės istorijoje geologinio periodo, kurį išgarsino dinozaurai, - uolienomis. Buvo aptiktas Juros sistemos nuogulų luistas su senovinės faunos liekanomis (belemnitais, amonitais) bei Kreidos sistemos baltosios kreidos luistas. Pirmąjį aprašė Br. Rydzevskis (1925 m.), antrąjį - L. Micas (1946 m.). Nuo šios atodangos viršaus atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama. Aukštai iškilusi Pūčkorių atodanga gražiai atrodo ir iš slėnio apačios.pamatykLietuvoje.ltPūčkorių atodangatext/html2dPlikakalnio atodangaPlikakalnio atodanga – atodanga Vilniuje, Karoliniškių mikrorajone. Tai antroji pagal aukštį (58 m) Lietuvoje atodanga, susidariusi Vilniaus miesto teritorijoje, miškingame dešiniajame Neries krante priešais Vingio parką.pamatykLietuvoje.ltPlikakalnio atodangatext/html2dBarstyčių akmuoTai didžiausias akmuo Lietuvoje. Matmenys: ilgis - 13,4 m., aukštis - 3,6 m., plotis 7,5 m. Sveria apie 680 tonų. Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis ("kalti" melioratoriai) į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame ruedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta. Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.pamatykLietuvoje.ltBarstyčių akmuotext/html2dGaidelio akmuo - didžiausias upių akmuo"Gaidelio" (dar vadinamas "Gaidžio") akmuo guli Neries upėje, Užusalių apylinkėje, Krėslynų kaime. Akmens matmenys – 5x4,1x4,5 m. Tai didžiausias Lietuvos upių akmuo. Pietinė riedulio pusė suaižėjusi, šiaurinė – ledų nugludinta. Vieta, kur riogso "Gaidelis", gyventojų vadinama Druskelės rėva. 1964 m. akmuo paskelbtas gamtos paminklu. 1985 m. priskirtas prie r.r. geologinių gamtos paminklų. 2000 m. pakartotinai pripažintas gamtos paminklu. Apie šį galiūną sklando kelios legendos. Yra manoma, kad "Gaideliu" jį ėmė vadinti iš Baltarusijos girių plukdydami sielius prie galiūno sustodavę sielininkai papietauti. Beje, čia sunku būdavo plaukti, mat stipri srovė nešdavo sielius upėje pasislėpusio akmens link. Apsistoję prie akmens sielininkai pietaudavo, nakvodavo. Šią susitikimų vietą jie vadino "Pietušok". Kita legenda byloja, kad senais laikais dešiniajame Neries krante gyvenęs žmogus, kuris laikydavęs daug gaidžių. Gaidžiai labai pešdavosi ir, bėgdami vienas nuo kito, užskrisdavo net ant akmens, kuris gulėjo Neries upėje. Žmonės pravardžiuodami sakydavo: "Ir vėl gaidelis". Taip atsiradęs toks pavadinimas.pamatykLietuvoje.ltGaidelio akmuo - didžiausias upių akmuotext/html2dŽalsvasis šaltinisŽalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas. Jo dabartinis gylis - 20 m. Žalsvasis šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante, Pasvalio mieste, šalia Kalno gatvės. Iš urvo tekanti versmė įteka į Lėvens upę. Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Iš smegduobės apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė salpoje kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Vanduo skaidrus, šaltas, turi sieros vandenilio kvapą. Tai didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje. Žalsvasis šaltinis yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą "Factum". Povandeniniai Žalsvojo šaltinio tyrinėjimai prasidėjo 2006 m. Šio povandeninio urvo-versmės pirmasis šulinys yra apie 5 m skersmens ir 21 m gylio, besibaigiantis akmenų ir uolienų nuolaužų užvarta. Toliau urvas išsišakoja į dvi sales: "Saulėtąją" bei "Aenigma".pamatykLietuvoje.ltŽalsvasis šaltinistext/html2dVelnio duobėVelnio duobė – tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių "karalienė". Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Beje, Velnio duobė, arba Velniaduobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta. Velnio duobė žioji giliai miške, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, Aukštadvario regioniniame parke. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr. Be svarbių archeologinių paminklų, medinių pilių ir piliakalnių, pilkapynų, senovės gyvenviečių, teritorija išsiskiria itin vaizdingu reljefu. Šioje aukščiausioje Dzūkų aukštumos dalyje gausu kalvelių, klonių, įdubų, kalvagūbrių ir ežerų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių – kalva. Verknės ir Strėvos aukštupiai – tai tiesiog unikalus gamtos lobynas! Šia lankytojams atvira valstybinės reikšmės teritorija rūpinasi Trakų miškų urėdija. Lietuvoje daug gilių įdubų. Piltuvo formos Velnio duobė – pati giliausia, apie 40 metrų gylio. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens. Duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 m, taigi bendras gylis būtų apie 50 metrų. Manoma, kad senovėje ši duobė buvusi dar gilesnė. Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Vasarą gal ir norėtųsi po ją pabraidžioti, bet nepatartina, mat pelkė labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis. Pelkėje ir ją supančiose priemolingose kalvose žaliuoja augimo anomalijų turintys medžiai. Paaiškinti šį keistą gamtos reiškinį bando ne vienas specialistas. Mokslininkai tvirtina, kad prie Velnio duobės fiksuojami energinio lauko nuokrypiai. Bet kokiu atveju tai vieta, kurioje susikerta stiprūs geologiniai biolaukai. Apsilankę Velnio duobėje ir ypač nusileidę į jos dugną žmonės tvirtina patyrę keistų pojūčių. Velnio duobės kilmė – kol kas neįminta mįslė. Spėlionės, samprotavimai, legendos perduodamos iš kartos į kartą. Vieningos nuomonės mokslininkai kol kas neturi, bet pateikė kelias svarias hipotezes. Anot vienos, čia prieš tūkstančius metų būta sąnašomis užnešto ledyno. Jam pamažu tirpstant formavosi ši įspūdinga duobė. Kiti tvirtina, esą tirpstantis ledynas suformavęs stiprų krioklį ir krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą. Dar manoma, kad dauba atsivėrė požeminio upelio vandenims nunešus smulkų smėlį ir nuogulas į Škilietų ežerėlį. O galbūt šią duobę išmušė meteoritas? Palyginti nedidelis taisyklingas duobės skersmuo, stačiuose šlaituose ir aplinkui randamos įvairių riedulių skeveldros perša mintį, kad tai gali būti meteorito suformuotas krateris. Taip manyti verčia ir duomenys, gauti patyrinėjus kitus meteoritų "pagamintus" kraterius. Mokslininkai vis dar ieško įrodymų ir neskuba patvirtinti šios teorijos. Pasak legendų ir pasakojimų... Senovėje Velnio duobės vietoje ant aukšto kalno stovėjo graži bažnyčia. Kartą pro šalį ėjęs kaimietis pamatė šios bažnyčios kunigą su jauna mergina. Pasipiktinęs nederamu elgesiu žmogus riktelėjo: "Kad tu skradžiai į žemę!" Ir prasmego kunigas, mergina ir visa bažnyčia. Pasakojama, kad kai duobėje būna vandens, akyli žmonės gali įžiūrėti bažnyčios bokštus, o dori – girdėti varpų skambesį.pamatykLietuvoje.ltVelnio duobėtext/html2dSvilės šaltiniaiSvilės šaltinių vanduo yra gėlas, beskonis, bekvapis, nekalkingas, vidutinio kietumo. Pagal cheminę sudėtį tai hidrokarbonato magninis kalcio vanduo. Ventos-Dubysos senslėnio pietinė pašlaitė, kurioje trykšta Svilės šaltiniai, galėjo susiformuoti prieš 15–16 tūkstančių metų. Zoologas prof. Ričardas Kazlauskas ant šaltinio akmenų aptiko poledynmečio reliktų – arktinės apsiuvos lervų. Tai vienintelė žinoma vieta Lietuvoje, kur gyvena šie vandens cheminiam užterštumui labai jautrūs vabzdžiai. Taip pat rasta retų rūšių žiedinių augalų bei dumblių. Birželį šaltiniuotose Svilės pakrantėse pražysta lietuviškosios orchidėjos – gegužraibės. Mūsų protėviai manė, kad šaltinio vanduo turi ypatingų galių, padeda pasveikti. Svilės šaltiniai taip pat vadinami stebuklingais, žmonės jų vandenį dažnai naudoja ne tik maistui gaminti, bet ir įvairioms ligoms gydyti. Vieni įsitikinę, kad šis vanduo gelbsti nuo radikulito, grąžina nusilpusį regėjimą, kiti juo tikisi pagerinti skrandžio bei inkstų veiklą. Svilės šaltiniai – vieni iš įspūdingiausių Lietuvoje. Jie yra didžiausi pagal užimamą plotą ir treti pagal išmetamo požeminio vandens kiekį. 1,8 hektaro plote verda per šimtą šaltinio akių, iš kurių išteka maždaug 350 metrų ilgio šaltavandenis Svilės upelis. Anot vietos gyventojų, prieš karą verdenių būta daugiau ir didesnių. Kartais vanduo iš žemės išsiverždavo fontanais. Dėl melioracijos ir kitokios žmogaus veiklos didelė dalis versmėto ploto užpelkėjo. Šiandien šaltinio verdenių pulsas - ne didesnis kaip trys centimetrai. 1985-aisiais metais Svilės šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu. Įkūrus Kurtuvėnų regioninį parką, šaltiniams ir aplinkiniams miškams suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 2005-aisiais Svilės šaltiniai įrašyti į Europos Sąjungos buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.pamatykLietuvoje.ltSvilės šaltiniaitext/html2dStelmužės ąžuolasStelmužės ąžuolas – vienas žinomiausių Lietuvos gamtos paminklų ir vienas iš seniausių ąžuolų Europoje, o Lietuvoje - pats seniausias medis. Spėjama, kad jo amžius yra apie 1000-1500 ar net 2000 metų. Kamienui apimti reikia 8-9 vyrų. Stelmužės ąžuolas nemažai matęs - čia užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlero kariuomenė. Drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad ji tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos. Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis senovėje degusi šventoji ugnis. Prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams. Nėra tiksliai žinoma, kas nutiko su jo viršūne. Legendos pasakoja, kad ja baudžiauninkai užtvėrę kelią piktajam carui, kad šis negalėtų pravažiuoti. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 9,75 m Aukštis - 19,8 m Saugomu paskelbtas 1960 m.pamatykLietuvoje.ltStelmužės ąžuolastext/html2dAukščiausias Lietuvos medisAukščiausias Lietuvos medis - 49 m aukščio, apie 160 m. amžiaus maumedis Degsnės botaniniame draustinyje.pamatykLietuvoje.ltAukščiausias Lietuvos medistext/html2dAukščiausias Lietuvos ąžuolas2000 m. duomenimis, aukščiausias Lietuvos ąžuolas yra Jūravos ąžuolyne. Jo apimtis - 151 cm, o aukštis - 37 m. Tačiau jis nėra aukščiausias tarp visų rūšių medžių. Prienų urėdijos Degsnės miške per 150 metų maumedis išaugo iki 46 m aukščio. Medis nėra saugomas kaip valstybės gamtos paminklas.pamatykLietuvoje.ltAukščiausias Lietuvos ąžuolastext/html2dRaganų eglėPasak legendos - ant netoliese esančios, kalvos - Sidabrakalnio, rinkdavosi Skalvių genties jaunuoliai. Kad priešai naktį nepastebėtų, jie rengdavosi sidabriniais rūbais. Netoliese esančioje pelkėtoje lomoje, kurioje auga aštuoniolikos kamienų eglė, buvusi raganų buveinė. Jos čia sulėkdavusios, susmeigdavusios šluotas ir eidavusios vilioti jaunuolių. Viena daili raganaitė įsimylėjo žavų jaunuolį sidabriniais šarvais, pamiršo laiku sugrįžti. Pavėlavo. Kai ketino skristi - šluota jau buvo sužaliavusi. Nuo to laiko eglę imta vadinti Raganų egle. Kita legenda byloja, kad šiose apylinkėse per Nemuną kėlėsi Napoleonas. Pralaimėjęs karą prieš Rusiją, buvęs labai piktas ir įniršio pagautas taip mojavęs kardu, kad nukirtęs ne vieną pušies viršūnę. Kliudęs ir šalia augusią eglaitę. Vėliau eglė išaugusi su aštuoniolika kamienų. Dar viena legenda mena netolimą praeitį. Gal 1963-jų metų, vasarą, po Rambyno landšaftinį draustinį vaikštinėjo šviesios atminties gamtininkė E. Šimkūnaitė. Vietinių gyventojų žiniuonė buvo palydėta prie Vilkyškių eglės. Eglė profesorei palikusi neišdildomą įspūdį. Ji tada pajuokavusi - kai kirsit eglę, padovanokit man, žinau, kad mane Ragana vadina. Labai jau eglė priminusi milžinišką šluotą. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 5,8 m Aukštis - 36 m Amžius – apie 170 metų Saugoma paskelbta 1960 m.pamatykLietuvoje.ltRaganų eglėtext/html2dAukščiausia Lietuvos eglėAukščiausia Lietuvos eglės aukštis - 44,3 m. Nors eglės aukštis tikrai įspūdingas, tačiau ji aukščiu nedaug išsiskiria iš miške augančių savo aukštakamienių gentainių. Seniau aukščiausia buvo laikoma Prienų šile auganti 45 metrų aukščio eglė. Deja, 1995 metais ją pagraužė kinivarpos ir nudžiūvusį medį miškininkai buvo priversti nupjauti. Dar aukštesnė, apie 46 metrų aukščio, eglė buvo nupjauta 1997-aisiais.pamatykLietuvoje.ltAukščiausia Lietuvos eglėtext/html2dDidžiausias Lietuvoje vertikalusis saulės laikrodisSaulės laikrodžių projektavimas – ilgamečio KTU Elektros ir elektronikos fakulteto darbuotojo J. Naviko hobis. Būdamas vienas iš nedaugelio Lietuvos saulės laikrodžių entuziastų, jis yra vertinamas šios srities specialistas. "Iš visų galimų laikrodžių tipų, laiką rodo tik saulės laikrodis. Visi kiti – jį matuoja", – sako Jonas Navikas. Universiteto valdžiai idėją palaiminus, beliko techninės detalės – siena, kurią šiandien puošia jau atnaujintas saulės laikrodžio piešinys, yra pasisukusi į Rytus 27016‘ kampu, todėl brėžinys įgavo asimetrinę formą. Kompiuteriu suformuotą brėžinį į daugiau kaip 80 kvadratinių metrų plotą perkėlė profesionalaus dailininko Alfonso Bendžiaus komanda. Tai didžiausias Lietuvoje vertikalus saulės laikrodis. Prie vertikaliojo saulės laikrodžio yra informacinė lentelė, paaiškinanti, kaip skaityti laiką pagal saulę. Kai žiūrėsite į saulės laikrodį, prisiminkite, kad visų jų "rodyklė" – gnomonas – yra nukreipta į Šiaurinę žvaigždę, kad būtų lygiagreti Žemės sukimosi ašiai.pamatykLietuvoje.ltDidžiausias Lietuvoje vertikalusis saulės laikrodistext/html2dLankupių kabantis tiltas per MinijąLankupių tiltas per Minijos upę yra ilgiausias kabamasis tiltas mūsų šalyje. Tiltas yra 130 m ilgio, 1,4 m pločio, metalinis lentomis dengtas tiltas per Miniją, jungiantis Klaipėdos ir Šilutės rajonus Lankupių kaime. Yra duomenų, kad šis tiltas pastatytas XX a. pradžioje. Lietuvoje yra ir kitas, gerokai ilgesnis kabamasis tiltas, kuriuo žmonės vaikščiojo, tačiau jis niekada nebuvo priimtas eksploatuoti – tai 192 m ilgio metalinis tiltas per Nerį Vilniuje. Šis tiltas jau ir nebebus naudojamas, nes užkonservuotas 2002 m. Tad ilgiausio kabamojo tilto rekordas priklauso Lankupiams.pamatykLietuvoje.ltLankupių kabantis tiltas per Minijątext/html2dBaltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltasAukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 260 m. Projekto autorius - V. Karieta. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. 2013 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo naujo paspyrinio trijų tarpsnių tilto statyba. Tilto statyba baigta 2015 m. spalį. Oficialiai tiltas atidarytas 2016 m. birželio 4 d.pamatykLietuvoje.ltBaltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltastext/html2dIlgiausias automobilių tiltas LietuvojeJurbarko tiltas - ilgiausias Lietuvoje automobilių tiltas, kurio ilgis 494 m, aukštis - 16 m.pamatykLietuvoje.ltIlgiausias automobilių tiltas Lietuvojetext/html2dAnykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiaTai aukščiausia Lietuvoje dvibokštė neogotikinė bažnyčia Lietuvoje, statyta 1899 - 1909 m. Bokštų aukštis - 79 m, (iki I pasaulinio karo buvo 84 m). Vidus 3 navų, skliautai kryžminiai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Šventoriuje yra Kryžiaus kelio stočių koplytėlės, Anykščių klebonų Ferdinando Ūselio, kanauninko Juozapo Norvilos, Jono Uoginto ir iš Anykščių parapijos kilusio kunigo Alfonso Gražio kapai. 2012 m. vasarą viename iš bažnyčios bokštų įrengta apžvalgos aikštelė. Užlipę saugiais laiptais su dviem tarpinėmis poilsio aikštelėmis į bokštą, lankytojai pro bažnyčios navas gali pažvelgti į Anykščių apylinkes iš 33 m aukščio. Dešiniajame 79 m aukščio bokšte įrengtą aikštelę galima pasiekti 186 metaliniais laiptais. Užkopę į viršų lankytojai atsiduria tiesiai po trimis bažnyčios varpais, o aplinkui atsiveria Šventosios upės slėnio panorama. Tarpinėse aikštelėse rengiamos bažnytinio meno ekspozicijos.pamatykLietuvoje.ltAnykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčiatext/html2dDionizo Poškos Baublių muziejusBaubliai – pirmasis senienų muziejus Lietuvoje. Muziejų išskabtuoto ąžuolo kamiene 1812 m. įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis Dionizas Poška (1764 – 1830). Ąžuolą, kuriam tuomet buvo apie tūkstantis metų, žmonės vadino Baubliu. 1824 m. šalia Baublio pastatytas antrasis ąžuolo kamienas (Baublio brolis). Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Baublio rinkiniais domėjosi mokslininkai, tautinio atgimimo veikėjai, prie jo buvo rengiamos dainų šventės, chorų pasirodymai, gegužinės. D. Poškai mirus, surinktos senienos paties jo valia pasklido po Lietuvą, didžioji jų dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. XIX a. pab. – XX a. pr. D. Poškos Baubliams pakeistas šiaudinis stogas, jis apkaltas lentutėmis, padėti cementiniai pamatai. 1930 m. visuomenės iniciatyva Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniai lankais. 1947 m. Baublių muziejus buvo atkurtas. 1949 m. – 1962 m. Bijotuose veikė D. Poškos memorialinis muziejus. Pirmą kartą Baubliai konservuoti 1956 m. Baubliai – senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo, gyvai menantis rašytoją D. Pošką ir Lietuvos praeitį.pamatykLietuvoje.ltDionizo Poškos Baublių muziejustext/html2dSkulptūra "Geležinė lapė"Lietuvos rekordų knygoje rašoma, kad tai didžiausia gyvūno skulptūra: jos svoris – beveik 7 tonos, ilgis – apie 15 metrų, aukštis – 6,6 metrai, plotis – 4,15 metro. Plieninėje "Geležinės lapės" širdyje (1,20 m aukščio ir 0,90 m pločio) įdėta kapsulė su vario plokštėje iškaltais žodžiais mūsų ainiams. Tai – šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Dizaineris juokavo, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai galės didžiuotis geležine lape – apsukrumo, išminties simboliu. Skulptūra Talkšos ežero pakrantėje pastatyta 2009 m. gruodžio 23 d.pamatykLietuvoje.ltSkulptūra "Geležinė lapė"text/html2dKernavės piliakalniaiKernavės archeologinių paminklų kompleksą sudaro piliakalnis (Aukuro Kalnas), du priešpiliai (Mindaugo Sostas ir Lizdeikos Kalnas), papilys (Pilies Kalnas), papėdės gyvenvietė bei 3 kapinynai. Kadangi nuo 1979 m. nuolat vykdomi komplekso archeologiniai tyrinėjimai, Kernavė yra viena geriausiai pažįstamų priešistorinių - Viduramžių Lietuvos gyvenviečių. Nuo 1988 m. kompleksui saugoti įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, 2004 m. Kernavė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.pamatykLietuvoje.ltKernavės piliakalniaitext/html2dEuropos geografinis centras1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai nustatė, kad Europos geografinis centras yra Lietuvoje, 26 km į šiaurę nuo Vilniaus. Europos geografinį centrą puošia garsaus lietuvių skulptoriaus Gedimino Jokūbonio kompozicija, skirta Lietuvos įstojimui į ES pažymėti, – balto granito kolona, kurios viršų juosia žvaigždžių karūna.pamatykLietuvoje.ltEuropos geografinis centrastext/html2dLietuvos didžiausi, mažiausi, ilgiausi ir kiti "-iausi"pamatykLietuvoje.ltLietuvos didžiausi, mažiausi, ilgiausi ir kiti "-iausi"text/html108