A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejusAntano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra virš 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. A. Juškos amžininkai mini daugiau nei 70 000 senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7000 dainų dainyną, apie 2000 melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, B. Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis.pamatykLietuvoje.ltA. ir J. Juškų etninės kultūros muziejustext/html2dŠakių miesto kariljonasŠakius puošia miesto skveras su plieno konstrukcijos 24 varpų kariljonu, kurį nuliejo viena geriausių varpų liejyklų Olandijoje "Royal Eijsbouts", o kariljono konstravimą kuravo kompozitorius kariljonininkas Giedrius Kuprevičius. Varpų muziką galite išgirsti darbo dienai prasidedant, jai įpusėjus ar besibaigiant.pamatykLietuvoje.ltŠakių miesto kariljonastext/html2dRaganų kalnasRaganų kalnas - unikalus medinių skulptūrų muziejus Juodkrantėje, kur karaliauja velniai, raganos ir kiti tautosakos herojai, atveriantys lankytojams šios vietos gamtinę-mistinę dvasią. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental). Šis slėnis – natūralus miško amfiteatras, suformuotas parabolinių kopų, taip pat ir Ievos kalnas buvo vieta, kur nuo XIX a. pabaigos kasmet per Jonines suplaukdavo minios (iki 1000 žmonių) lietuvininkų iš kito marių kranto pasimelsti mistiškoje atmosferoje ir paviešėti populiariame Juodkrantės kurorte. Ši tradicija buvo ypač gaji iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ji tęsėsi ir tarpukaryje. 1979 m. sukviestus Raganų kalno kūrėjus – medžio drožėjus ir kalvius iš visos Lietuvos, įkvėpė parabolinių kopų šlaitų apaugusių šimtametėmis pušimis, eglėmis kraštovaizdžio grožis ir mistinė atmosfera, paskatinusi įkūnyti medžio skulptūrose pasakų ir legendų personažus. Per pirmąją kūrybinę stovyklą liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras, dedikuodami šį ansamblį Tarptautiniams vaikų metams (1979 m.), o per tris tautodailininkų stovyklas 1979-1981 m. 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė 71 skulptūrą. Šiam projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. Ketvirtą dešimtmetį Neringos svečius džiuginantis ir intriguojantis Raganų kalno ansamblis buvo papildomas ir atnaujinamas: 1988 m. sukurta 12 žaidybinio pobūdžio skulptūrų, o 1999 m. – skulptūros, gyvavusios kelis dešimtmečius, pradėtos restauruoti. 2002 m. dalis drėgno klimato sąlygų neatlaikiusių skulptūrų buvo pakeistos naujomis, o kasmet organizuojami medžio drožėjų simpoziumai, leidžia restauruoti labiausiai pažeistas skulptūras. Šiandien Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija Juodkrantėje - vienas labiausiai lankomų turistinių objektų Neringoje.pamatykLietuvoje.ltRaganų kalnastext/html2dRaganų eglėPasak legendos - ant netoliese esančios, kalvos - Sidabrakalnio, rinkdavosi Skalvių genties jaunuoliai. Kad priešai naktį nepastebėtų, jie rengdavosi sidabriniais rūbais. Netoliese esančioje pelkėtoje lomoje, kurioje auga aštuoniolikos kamienų eglė, buvusi raganų buveinė. Jos čia sulėkdavusios, susmeigdavusios šluotas ir eidavusios vilioti jaunuolių. Viena daili raganaitė įsimylėjo žavų jaunuolį sidabriniais šarvais, pamiršo laiku sugrįžti. Pavėlavo. Kai ketino skristi - šluota jau buvo sužaliavusi. Nuo to laiko eglę imta vadinti Raganų egle. Kita legenda byloja, kad šiose apylinkėse per Nemuną kėlėsi Napoleonas. Pralaimėjęs karą prieš Rusiją, buvęs labai piktas ir įniršio pagautas taip mojavęs kardu, kad nukirtęs ne vieną pušies viršūnę. Kliudęs ir šalia augusią eglaitę. Vėliau eglė išaugusi su aštuoniolika kamienų. Dar viena legenda mena netolimą praeitį. Gal 1963-jų metų, vasarą, po Rambyno landšaftinį draustinį vaikštinėjo šviesios atminties gamtininkė E. Šimkūnaitė. Vietinių gyventojų žiniuonė buvo palydėta prie Vilkyškių eglės. Eglė profesorei palikusi neišdildomą įspūdį. Ji tada pajuokavusi - kai kirsit eglę, padovanokit man, žinau, kad mane Ragana vadina. Labai jau eglė priminusi milžinišką šluotą. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 5,8 m Aukštis - 36 m Amžius – apie 170 metų Saugoma paskelbta 1960 m.pamatykLietuvoje.ltRaganų eglėtext/html2dRaudondvario dvarasRaudondvario pilies dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje, šalia Nevėžio ir Nemuno santakos, 9 km. nuo Kauno Jurbarko kryptimi. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a. antrosios pusės pilis–rūmai su bokštu. Rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį. Istorikai teigia, kad pilį XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris, Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau pilies dvarą valdė visa eilė iškiliausių Lietuvos didikų: Jonas Eustachijus Kosakovskis, Janušas Radvila, Boguslavas Radvila, Jonas Karolis Vorlovskis, Antanas, Juzefas, Henrikas Kazimieras Zabielos, Mykolas, Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas Tiškevičiai. Išlikusiame Raudondvario pilies dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Po 1831 metų gaisro, sudegus mediniams dvaro pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statydino naują, jau mūrinį dvaro ansamblį. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris iš Prūsijos ir italas Lauras Cezaris Anikini. Valdant Tiškevičiams pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos. Kauno rajono savivaldybei perėmus Raudondvario dvaro sodybą, per keletą metų buvo įgyvendinti keturi ES remiami projektai, kurių dėka dvaro sodybos kompleksas buvo renovuotas: 2012 metų pavasarį – vasarą parko teritorijoje buvo atkurti želdynai ir gėlynai, kuriuose puikuojasi į dvarą sugrąžintos senosios rožių veislės; renovuotoje dvaro pilyje vyksta Kauno rajono civilinės metrikacijos santuokos, konferencijos, koncertai, valstybinių dienų minėjimai; ledainėje atidarytas Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras; oranžerijoje įsikūręs restoranas. 2015-ųjų metų rudenį Raudondvario dvaro žirgyne atidarytas menų inkubatorius, kuriame reziduoja Kauno rajono ir visos Lietuvos jaunieji meninkai. Žirgyno patalpose taip pat įrengta 500 vietų teatro ir koncertų salė. Visuomenės reikmėms pritaikytas erdves puikiai įvertino aukšto rango svečiai. Dvare lankėsi trijų Baltijos valstybių prezidentai, Europos valstybių parlamentų vadovai, įvairių šalių diplomatai. Raudondvario dvaro parke vyksta jau tradiciniais tapę renginiai: "Sidabrinės gervės naktys", "Valstybės dienos šventė", žemdirbių šventė "Rudens sambariai", Kauno rajono Kalėdų eglutės įžiebimo šventė, tarptautinis žemės meno festivalis "Land Art". Raudondvario dvaro kompleksas tampa vis stipresniu traukos centru. Keliautojas F. Novakovskis 1857 metais pabrėžė, kad "kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai" – taip užkoduodamas ateities kartoms išsaugoti ir puoselėti bendravimo ir svetingumo vertybes. Raudondvario pilies dvaras, tęsdamas šimtametes tradicijas, maloniai kviečia visus keliaujančius ir besidominčius Lietuvos kultūros vertybėmis aplankyti šį įspūdingą pakaunės paveldo objektą.pamatykLietuvoje.ltRaudondvario dvarastext/html2dRaudonės pilis ir parkasXVI – XVII a. Nemunui tapus svarbia prekybine arterija pilys įgavo naują formą - turtuoliai, pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas, kuriose tik dekoro elementais tapusios šaudymo angos priminė ankstesnių pilių pagrindines funkcijas. XVI a. pab. ir iškilo stačiakampė Raudonės pilis. Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė mokykla. Restauruotas 33,5 m aukščio pilies bokštas kviečia turistus pasigrožėti nuostabiomis apylinkėmis ir Nemuno vingiais. Pilį supa senas parkas, kuriame auga ištisos alėjos retų medžių. Deja, jau nebežaliuoja Gedimino ąžuolas, po kuriuo, pasak legendos, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą pietavo Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Prie tvenkinio yra mūrinis malūnas, savo formomis "harmonizuotas" su pilies architektūra. Jis pastatytas 1887 m. kaip ūkinis pastatas, vėliau jame įrengtas malūnas.pamatykLietuvoje.ltRaudonės pilis ir parkastext/html2dPanemunės pilis ir parkasNuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais. Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke. XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. Dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą. Manoma, kad rūmai pradėti statyti pagal garsaus to meto architekto Petro Nonharto projektą. Ant aukštos kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis (gyvenamasis) ir šiaurinis (ūkinis), kuriuos jungė aukštos gynybinės sienos su dviem bokštais (dabar išlikęs pietvakarių bokštas). XVII a. viduryje buvo atlikta pilies rekonstrukcija, įrengtos reprezentacinės patalpos, pastatytas dar vienas bokštas. Sienose įrengtos šaudymo angos. Santūrių formų, rūstoka pilis žavi proporcijų darna, formų didingumu. Įspūdinga rezidencija įamžino savininko ambicijas ir jo karinę bei ekonominę galią. XVIII a. pabaigoje A. Gelgaudas pilį pavertė prašmatnia šeimos reprezentacija. Kai kurios patalpos buvo dekoruotos klasicistine sienų tapyba, kambarius puošė baltų koklių krosnys ir židiniai. Nuo XIX a. antrosios pusės neprižiūrima pilis ėmė nykti, apgriuvo. Vis dėlto iki mūsų dienų jos architektūra išliko palyginti nedaug tepakitusi. Galima sakyti, kad architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia iš XVII–XVIII a. rezidencinių pilių Lietuvoje. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudžiasi parkas, pradėtas formuoti dar XVII a. pradžioje, panaudojus jau buvusį sodą ir tvenkinius su malūnais. XVIII a. antrojoje pusėje suformuotas tam laikotarpiui būdingas peizažinio tipo parkas. Jame, užtvenkus upelį, sukurta nauja tvenkinių sistema, supilti kalneliai, pastatytos pavėsinės, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Parke stovėjusioje oranžerijoje auginti atvežtiniai, egzotiški augalai. XX a. pirmojoje pusėje parką prižiūrėjo dvaro teritorijoje veikęs saleziečių vienuolynas, rytinėje parko dalyje išliko vienuolių pastatyta raudonų plytų koplytėlė.pamatykLietuvoje.ltPanemunės pilis ir parkastext/html2dPlatelių ežero apžvalgos aikštelėApžvalgos aikštelė yra šiaurės rytiniame miestelio pakraštyje. Iš aikštelės visu grožiu atsiveria salomis (Pilies, Veršių salos), pusiasaliais (Šventorkalnis) garsus Platelių ežeras bei tamsiais Plokštinės miškais pasipuošusios erdvės. Platelių ežeras ir jo salos yra apipintas lengendomis... Ar žinojote, kad iš Platelių ežero apžvalgos aikštelės matomoje Pilies saloje, kadaise stovėjo pilis? Medinė pilis tikrai stovėjo saloje dar 15 amžiuje. Dar ir dabar jos liekanas nuplaukus į salą galima pamatyti. Pasak, vienos iš legendų pilies karalienė buvusi užkerėta? Ji turėjusi baltą kumelę, kuria galėdavusi joti vandens paviršiumi ir neskęsti. Mat, velniai kumelei po kojomis torielkas (lėkštes) kaišioję, kad šioji nepaskęstų. O ir pati karalienė buvusi nemirtinga, jos nebuvo įmanoma jokiomis kulkomis nušauti. Daugybę kitų legendų apie Platelių ežerą perskaitysite Platelių ežero apžvalgos aikštelės spalvinguose informaciniuose stenduose. 2017 m. įgyvendinant ES finansuojamą projektą "Unigreen" apžvalgos aikštelė buvo iš esmės atnaujinta ir pritaikyta žmonėms, turintiems judėjimo ir regėjimo negalią. Dabar aikštelėje yra įrengti suolai, dviračių stovai, pandusas, pastatyti aštuoni informacijos stendai, pasakojantys Platelių ežero ir jame esančių salų legendas. Taip pat pastatytas taktilinis stendas su Brailio raštu. Jis yra vienintelis toks visame Žemaitijos nacionaliniame parke. Šis stendas pritaikytas žmonėms, turintiems regėjimo negalią, ir padedantis jį liečiančiajam susidaryti bendrą ežero vaizdą.pamatykLietuvoje.ltPlatelių ežero apžvalgos aikštelėtext/html2dŠaltojo karo muziejusNuo 2020 liepos 1 d. vėl pradedamos vesti ekskursijos, kuriose galimas tik 30 asmenų dalyvavimas. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį atvykstant savaitgaliais ir populiariausiomis lankymo valandomis.Tai vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Muziejaus istorinė ekspozicija pasakoja apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą – vieną garsiausių bei pavojingiausių karinių konfliktų istorijoje. Šaltojo karo muziejus Žemaitijos nacionaliame parke įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Nuo 1963 iki 1978 metų čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos miestus. Šios raketos kartu su šalia esančiomis antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo aikštelėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje, kuri buvo pajėgi sunaikinti visą Europą. Šiandien šis slaptas objektas atviras lankytojams. Buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija, pasakojanti apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltajį karą – vieną garsiausių bei pavojingiausių karinių konfliktų žmonijos istorijoje. Patekę į muziejaus teritoriją atkreipkite dėmesį į atstatytą daugiakopės elektroninės apsaugos sistemos fragmentą. Bazės veikimo metu visa didžiulė teritorija buvo aptverta kelių eilių spygliuotų tvorų tinklu, karinį objektą saugojo ginkluoti kariai, elektros užkardos, signalizacijos. Dešinėje centrinio įvažiavimo pusėje esančiame informacijos centre galite susipažinti su Šaltojo karo vaizdais – čia nuolat rodomas dokumentinis filmas. Su gidais patekę į šachtinio paleidimo komplekso teritoriją, atkreipkite dėmesį į keturis požeminių šachtų gaubtus bei jų viduje esantį technologinį bloką – visų būtinų įrenginių bei valdymo elementų bunkerį. Šimtatoniai šachtų gaubtai galėjo atlaikyti branduolinės bombos sprogimą. Leiskitės į bunkerį – praėję siauruoju koridoriumi nepamirškite susipažinti su saugumo taisyklėmis. Informacijos kelias yra lankymui skirtas sales jungiantis maršrutas, ant grindų pažymėtas balta juosta. Prašome Jūsų laikytis numatyto maršruto bei nepalikti vaikų be priežiūros. Nepamirškite, kad požeminiuose objektuose neveikia mobilusis ryšys. Prireikus evakuacinės rodyklės nurodys artimiausią kelią link išėjimo. Koridoriaus pabaigoje atsidursite šalia centrinės valdymo aparatinės – anksčiau čia buvo įrengti keturių raketų valdymo pultai, iš čia galėjo būti duota komanda raketos paleidimui. Istorinis šios patalpos vaizdas atkurtas remiantis archyviniais kadrais – videoterminale pamatysite tai, kas kadaise buvo rodoma tik aukščiausio rango TSRS vadovams. Dabar šioje patalpoje įrengta istorinė ekspozicija, pasakojanti apie Šaltojo karo pradžią bei jo raidą – nuo pirmųjų nesutarimų tarp Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų iki branduolinio ginklavimosi varžybų. Istoriniai eksponatai, fotonuotraukos bei video medžiaga padės giliau suvokti šį karinį konfliktą ir suprasti, kaip arti buvome prie branduolinės bedugnės slenksčio. Tačiau buvo rasta jėgų atsisakyti abipusio susinaikinimo – salės ekspozicijos pabaigoje vaizduojama nusiginklavimo eiga. Šalia esančioje salėje (buvusioje kuro komponentų ir šachtų gaubtų valdymo aparatinėje) išdėstyta ginkluotės ekspozicija. Maketai vaizduoja šachtinio paleidimo komplekso bei raketos šachtos vidaus struktūrą. Čia atkurti visi čia buvę įrenginiai ie mazgai, kurių dauguma komplekse neišliko. Kitoje salėje pavaizduota raketinės technikos evoliucija. Čia eksponuojami šaltojo karo laikotarpio kovinių raketų komponentai ir aparatūra bei demonstruojamas vienintelis tikslus raketos SS-4 maketas. Salės pabaigoje atkurtas bunkerio vado kabinetas – už stiklo pamatysite rūstų pulkininką, savo šalies įgaliotą "laikyti pirštą" ant "branduolinio mygtuko". Nusileidę žemiau suspažinsite su atkurto ryšio mazgo aparatūra bei įgula. Šalia įrengta politinės propagandos ekspozicija: šaltojo karo metais ši kovos priemonė buvo aktyviai naudota ir Tarybų Sąjungoje, ir NATO bloko šalyse. Apatiniame bunkerio aukšte aptiksite komplekso elektros jėgainės salę su galingo generatoriaus likučiais, o buvusioje elektros paskirstymo patalpoje susipažinsite su SSRS vadovybės pastangomis paruošti šalies visuomenę galimam branduoliniam konfliktui: čia rodoma civilinės gynybos ekspozicija. Toliau eidami siauruoju koridoriumi šachtos link: anksčiau čia buvo dar siauriau, nes ant sienų buvo sumontuota raketos kuro komponentų vamzdynai, elektros kabeliai bei kitos komunikacijos. Patekę į šachtą pamatysite vietą, kur beveik du dešimtmečius buvo laikoma kovinė raketa. Beveik trisdešimties metrų gylio šachta- sudėtingas inžinerinis statinys, kupinas įvairių įrenginių bei komunikacijų. Judėdami atgal užsukite į paskutinę ekspozicijų salę – buvusioje slėginių balionų saugykloje pamatysite tai, kas neįvyko, bet galėjo atsitikti kiekvieną Šaltojo karo dieną: specialiame makete bei vaizdo instaliacijose atkurta branduolinio sprogimo imitacija bei demonstruojamos galimos jo pasekmės.pamatykLietuvoje.ltŠaltojo karo muziejustext/html2dBiržų pilisBiržų tvirtovė – tai Biržų krašto pažiba. Šis archeologinis – architektūrinis paminklas drauge su piliaviete yra vienintelis toks Lietuvoje. Pilis stovi Biržų miesto centre, ant pietinio Širvėnos ežero kranto. Dirbtinai suformuotas ežeras, buvo skirtas pilies ir miesto prieigoms apsaugoti. Pastatų kompleksą sudaro pilies rūmai, tiltas, vartų bei gynybinių statinių liekanos. Vidaus interjeras išpuoštas tapybos darbais, reljefais, skulptūromis. Šiuo metu pilyje veikia muziejus, rengiamos ekskursijos lankytojams. Pilies kieme išsidėstė keli mūriniai pastatai. Svarbiausias iš jų - triaukščiai Radvilos Perkūno rūmai. Netoli rūmų, į vartų pusę, stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Kieme buvo arsenalas ir maisto sandėlis. Biržų pilis buvo svarbiausia Lietuvos karinė tvirtovė. Šiuo metu, kunigaikščių Radvilų XVII amžiuje statytoje bastioninėje tvirtovėje, įsikūręs muziejus "Sėla". Veikia 25 ekspozicijų salės. Labiausiai turistų ir miesto gyventojų lankoma vieta.pamatykLietuvoje.ltBiržų pilistext/html2dKirkilų apžvalgos bokštasBiržų regioninio parko teritorijoje prie Kirkilų karstinių ežerėlių pastatytas apžvalgos bokštas, kurio forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis – beveik 32 metrai. 30 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės plotas – beveik 30 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte yra 27,75 m2 amfiteatras žmonių susibūrimams, nedideliems renginiams ar tiesiog poilsiui.Apžvalgos bokšto įrengimo tikslas – sudaryti lankytojams palankias sąlygas susipažinti su vienomis pagrindinių Biržų regioninio parko vertybėmis – Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje esančių karstinių įgriuvų reljefu.pamatykLietuvoje.ltKirkilų apžvalgos bokštastext/html2dŠirvėnos ežero pėsčiųjų tiltasŠirvėnos ežeras yra seniausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje suformuotas 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes ir saugojo tvirtovės bei miesto prieigas. Ežero atsiradimas siejamas su Biržų ginybinės tvirtovės statyba. Pelkėtoje vietoje išsiliejęs beveik 400 ha. ploto tvenkinys patikimai saugojo pilį ir miestą iš šiaurinės pusės. 1928 m., kai kitoje ežero pusėje, Astravo dvaro pastatuose įsikūrė lino fabrikas, per Širvėnos ežerą buvo nutiestas 525 m. ilgio ir 2,45 m pločio pėsčiųjų tiltas, jungiantis Astrava ir Biržų miestą. Dabar Širvėnos ežero plotas yra apie 325 ha, o 525 m ilgio tiltas per jį- ilgiausias pėsčiųjų tiltas per ežerą Lietuvoje. Šiandieną šis tiltas gausiai lankomas žvejų, jaunavedžių, miestiečių ir miesto svečių, kurie nori pasigrožėti miestu, ežero ramybe ir tiltu pasivaikščioti iki Astravo dvaro.pamatykLietuvoje.ltŠirvėnos ežero pėsčiųjų tiltastext/html2dVeliuonos piliakalniaiIstorinis paminklas – archeologinių piliakalnių kompleksas yra Nemuno slėnio šlaite. Vakarinis piliakalnis vadinamas Ramybės kalnu. Tai – 32 m aukščio stačiašlaitis nupjauto kūgio formos piliakalnis. Ant šio piliakalnio XIII a. pab – XV a pab. stovėjusi Junigedos pilis, o greta jos – įtvirtintas papilys. Antrasis piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu. Ant piliakalnio stovi 1925 m. pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Kai kurie istorikai teigia, jog puldamas Bajerburgą, Gediminas žuvo. Legenda tikina, kad Gediminas esąs palaidotas Veliuonoje. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu.pamatykLietuvoje.ltVeliuonos piliakalniaitext/html2dGelgaudiškio dvaro sodybaEkskursijas būtina užsisakyti iš anksto telefonu +37067682722 (darbo dienomis 10 – 17 val.) arba el. paštu gelgaudiskiokc@gmail.comApie 1842-1846 m. Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis ant aukšto Nemuno slėnio šlaito pastatė mūrinius vienaukščius dvaro rūmus, kurie čia stovi iki šiol. Dvaras turėjo savo vandentiekį, ledainę ir kitus pastatus. Koideliai 1892 m. dvarą pardavė Komarams, tačiau per žemės reformą 1922 m. dvaras buvo išparduotas, o rūmuose įsteigta vaikų prieglauda. Būtent čia, prie Gelgaudiškio dvaro 1972 m. buvo filmuojamos kai kurios scenos Lietuvos televizijos filmui "Tadas Blinda". Šiandien dvaro teritorijoje įsikūrusi Gelgaudiškio specialioji mokykla. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Per Nemuną kitame krante raudoniu plieskia Panemunės pilies stogai. Kalbama, kad kažkur turi būti slaptas požeminis praėjimas, nutiestas po Nemunu iš vienos pilies į kitą. Gelgaudiškio dvaro rūmus supa vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti alkas, nes pagonys šventais laikė tuos miškus, kuriuose augo ąžuolai, liepos ir pušys. Visi šie medžiai auga čia nuo senų laikų. Parke įrengtas pažintinis takas (2,5 km), kuriame galima pasigrožėti ir retais medžiais: juodąja pušimi, veimutine pušimi, raudonuoju ąžuolu, paprastuoju buku, europiniu maumedžiu, raudonžiedžiu kaštonu. Didelių ąžuolų yra per keturis šimtus, kai kurie yra 26 m aukščio ir iki 1,5 m skersmens. Ketureilėje sidabrinių klevų alėjoje drevėse peri didysis dančiasnapis, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Dar neseniai parke augo storiausia ir aukščiausia Suvalkijos eglė (aukštis – 41,5 m, skersmuo – 133 cm). 2010 m. pavasarį miškininkai, dalyvaujant būriui smalsuolių, nudžiūvusią eglę nupjovė ir paliko tik kelmą. Suskaičiavus rieves paaiškėjo, kad eglė buvo apie 155 metų amžiaus. Parke daug įdomių, legendomis apipintų objektų: Asesoriaus kapas, Velnio kalnas, Baronkapinės (baronų Koidelių kapai), Pakaruoklių kalnas, tyro vandens šaltinėlis. Apie 26 km nuo Zyplių dvaro sodybos (važiuojant iš Šakių Jurbarko link) ─ įspūdinga Gelgaudiškio dvaro sodyba su puošniais restauruotais rūmais, juose esančiu labai vertingu interjeru, gražuolėmis krosnimis. Sodyba turi vieną didžiausių Lietuvoje miško tipo parką su jame augančiais retais želdynais. Nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas Gelgaudiškio dvaro sodyba yra paskelbta kultūros paminklu.pamatykLietuvoje.ltGelgaudiškio dvaro sodybatext/html2dVaiguvos upelis-gatvėŠalia Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnio teka mažas Vaiguvos upelis, miestelyje pereinantis į natūralią Vaiguvos upę-gatvę. Tai - unikali vieta: vietos gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia visada švarus ir šaltas, o dugnas nusėtas akmenukų. Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Čia galima smagiai pabraidžioti ar pasivažinėti dviračiu. Automobilių eismas neseniai buvo uždraustas, siekiant sumažinti taršą. Iki pirmojo pasaulinio karo Plokščiuose, Vaiguvos upelyje gulėjo didžiulis riedulys, ant kurio pasivaikščiojimų metu ilsėjosi ir rašė Vincas Kudirka. Pasakojama, kad ties didžiuoju akmeniu dažnai susikirsdavo Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio keliai, kai ji vienu metu viešėjo Plokščiuose. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, jog šiuos du artimos sielos žmones jungė romantiški ryšiai ir jausmai. Pirmojo pasaulinio karo metais akmuo buvo susprogdintas. Iš jo Stulgių kaimo ūkininkas pasigamino girnas, kuriomis buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. Vėliau aliejinė buvo uždaryta, o girnos surastos ir į miestelį parvežtos tik po kelių dešimtmečių. Plokščių centre jos pastatytos 1970 metais, kai miestelis šventė 300 metų jubiliejų. Iki šiol jis vadinamas V. Kudirkos akmeniu.pamatykLietuvoje.ltVaiguvos upelis-gatvėtext/html2dKavinė - vyninė "Vilkenta"Maitinimas iki 100 asmenų Salė - 100, 50, 20 žmonių Biliardas Žaidimų aikštelė vaikams Vynų degustavimas ir edukacija su vyndariu Prekyba natūralios fermentacijos pienių žiedų, uogų-vaisių vynais.Važiuojant pro Jurbarką akį patraukia nuostabūs Nemuno krantai. O jai dar pasuktumėte automobiliu per tiltą, galėtumėte iš aukštai stebėti galingą Lietuvos upių tėvo srovę, kuri neša savo vandenis pro šį gražų miestelį. Pervažiavus Nemuno tiltą, verta stabtelėti Kidulių kaime, nes čia galima susipažinti su įdomiu, iš kartos į kartą perduotu ir puoselėtu, lietuvišku paveldu – vyndaryste. Čia galima paragauti pienių vyno. Taip, to garsiai dainomis apdainuotojo pienių vyno, kuris kvepia laukais, pievomis, pavasario dvelksmu. Kurio paragavus pajusite švelnų vėjo šiurenimą ir mintimis nusikelsite į geltonais žiedais pasipuošusias pievas. Amerikiečių fantastas R. Bredberis rašė, kad yra gera šaltą, speiguotą žiemos vakarą, kai už langų pusnys sniego, sėdėti priešais židinį su pienių vyno taure rankose ir staiga pajusti, kaip prieš tave atsiveria žydinti pieva, klega paukščiai, pilna gyvybės. Ir mūsų tautos lyrika pienių vynui taip pat skiria pačius gražiausius ir šilčiausius žodžius: pienių vynas – saldesnis ir už mylimosios bučinį, lengvas kaip ryto sapnas, dieviško aromato... Kidulių kaime yra įsikūrusi vyninė "Vilkenta", kurioje gimsta šis ir mūsų krašto dainininko Kastyčio Kerbedžio apdainuotasis gėrimas. Juozas Vilkenis, šios kavinės ir vyno daryklos savininkas yra pasirengęs pakalbinti kiekvieną svečią ir jam papasakoti apie vyną. Galite ne tik paragauti ypatingo skonio pienių vyno, bet ir susipažinti su Juozo vyno filosofija. Juozas gamina baltą pienių vyną, šešių rūšių uogų raudonąjį vyną, juodųjų serbentų raudonąjį vyną ir rožinį vyną su mėta. Taip pat čia galite rasti ir dviejų rūšių midaus. Atvykę į Kavine – vynine galite savarankiškai degustuoti, pasirinkę „Mini degustaciją“, net 11 rūšių vyno, su trumpais jų pristatymais.pamatykLietuvoje.ltKavinė - vyninė "Vilkenta"text/html2dSmalininkų vandens matavimo stotis ir buvęs uostasĮdomiausias istorijos paminklas Smalininkuose – senasis uostas. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau, norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus. 1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Tuo metu buvo pripažinta gražiausia Europoje. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai "laiptai", sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti.pamatykLietuvoje.ltSmalininkų vandens matavimo stotis ir buvęs uostastext/html2dRambyno kalnasPiliakalnis buvo įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumos krašte. Nurodoma jį buvus su pylimu. Apie piliakalnį detalesnių duomenų neišliko, nes jį Nemunas nuplovė dar iki XIX a. 1835 m. rugsėjo 12 d. naktį į Nemuną nugriuvo likęs jo šiaurinis šlaitas. Mažesnė likusio šlaito griūtis įvyko 1878 m. Dabar išlikusi tik piliakalnio kalvos šiaurinės papėdės apačia, apaugusi mišku, stačiu 40 m aukščio šlaitu besileidžianti į Nemuno slėnį. Kalno šone buvo šventu laikomas akmuo, susprogdintas 1811 m. Piliakalnyje stovėjo skalvių pilis Ramigė, kurią 1276 m. užpuolė, užėmė ir sugriovė kryžiuočiai. Piliakalnis datuojamas XIII a. Rambyno kalno aukštis virš jūros lygio yra 46 metrai. Aukščiausioje kalno vietoje yra apžvalgos aikštelė ir laiptai nulipti.pamatykLietuvoje.ltRambyno kalnastext/html2dVeisiejų apžvalgos bokštasVeisiejų regioninio parko apžvalgos bokštas - įrengtas Kailinių kaime, Snaigyno ežero šiaurės vakarinėje dalyje. Iš 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto galima grožėtis trimis ežero salomis, jo vaizdu, o iš kitos pusės – atsiveriančia Veisiejų panorama. Statinys forma primena taurę ar vėjo sūkurį. Ant truputį pasvirusių kolonų rato įrengta aikštelė, į kurią veda sraigtiniai laiptai.pamatykLietuvoje.ltVeisiejų apžvalgos bokštastext/html2dParnidžio kopos saulės laikrodisParnidžio kopa – tai tikras gamtos stebuklas, kurio magija neabejoja nė vienas ten pabuvęs. Šį unikalų kampelį netgi kultinė rašytoja Patricia Schultz įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Čia poilsiaudami galite pamiršti telefonus ir laikrodžius, o jei, vis dėlto, iškils klausimas kiek šiuo metu valandų, tai granitinis Saulės laikrodis jums tiksliai parodys laiką. Ant Parnidžio kopos saulės laikrodis įrengtas ne šiaip sau – astronominiu požiūriu tai ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje, nes joje atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Šioje vietoje galite pamatyti kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta, o kartu su vėjo genamomis smiltimis akyse skleidžiasi gamtos istorija. Unikalų Saulės laikrodžio projektą 1995-ais metais sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, o meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Deja, praėjus ketveriems metams, praūžęs uraganas apgadino laikrodį, tačiau 2011 metais saulės laikrodis atstatytas. Dabar jo aukštis siekia daugiau nei 13-ka metrų. Šis, Parnidžio kopos į 52 metrų aukštį iškeltas statinys yra tiesiog genialus - Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis, kuris yra saulės laikrodžio rodyklė krinta nuo stelos ant valandų įraižų, iškaltų ant puslankiu iš po balto smėlio iškilusių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite, iškaltas dangaus dienos šviesulio nesibaigiančios kelionės grafikas, o kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų. Netgi granito pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmę ant Parnidžio kopos galite pajusti tiesiog fiziškai ir per saulėgrįžas bei lygiadienius nenumaldomai slenkant šešėliui, tarsi senovės žyniai ir vaidilutės, nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopos saulės laikrodistext/html2dMeškos galvos kopos regyklaKuršių nerijoje stūkso Meškos galvos kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 35 metrus. Nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Baltijos jūrą ir Kuršių marias, tad romantiškai nusiteikę keliautojai čia dažnai sutinka bei palydi saulę. Meškos galvos kopos pavadinimas šaltiniuose pirmąjį kartą paminėtas dar 19-ojo amžiaus pabaigoje. Vietiniai kalvai tokį vardą davė dėl jos silueto panašumo į meškos galvą. Ši kopa yra viena aukščiausių vietovės viršūnių, tad, pakilę į Meškos galvos kopos apžvalgos aikštelę, lankytojai turi galimybę grožėtis įspūdinga Kuršių nerijos panorama. Greta kopos plyti Meškaduobė. Čia 1892-aisiais metais buvo pastatyti laikini barakai miško sodintojams, kurie baigė kopas apželdinti 1895-aisiais. Vėliau čia veikė miško priežiūros tarnyba, pasienio užkarda bei gyveno darbininkai. Kopos viršuje esančioje regykloje, kurią patogu pasiekti ir automobiliu, atsiveria vandenų vaizdas ir po gaisro, kilusio 2006-aisiais, atsigaunančio miško kraštovaizdis. Nuo Meškos galvos kopos galima pamatyti, kaip auga savanorių pagalba atsodintos paprastosios pušelės, o informaciniai stendai plačiau supažindina su Kuršių nerijos nacionalinio parko vertybėmis. Čia taip pat atsiveria ir Klaipėdos miesto panorama. Žvelgiant nuo aukštumos link horizonto apima ypatinga nuotaika, nes atsiveria horizonto platybė ir nutolusių vietovių panorama. Sakoma, kad noras žiūrėti į tolius išliko dar nuo pirmykščių žmonių laikų, nes žiūrėdami į tolį ir nepamatę nieko, keliančio pavojų, jie galėdavo ramiai užmigti. Matyt todėl, lankytojus Meškos galvos kopa taip vilioja ir šiandien – čia jie turi galimybę patirti erdvės, begalinės perspektyvos ir raminančio vandens saugumo jausmą.pamatykLietuvoje.ltMeškos galvos kopos regyklatext/html2dPaežerių dvarasGausiai turistų lankomas ir jų pamėgtas Paežerių dvaras įvardijamas kaip Suvalkijos perlas ir palydimas įvairiais epitetais. Vieni čia regi senosios Graikijos atspindį, kiti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus, nukeliančius į 18 amžių. Klasicistinių formų Paežerių dvaro rūmai vaizdingoje ežero pakrantėje pastatyti LDK didiko Simono Zabielos rūpesčiu 1795- 1799 metais. Rūmų projektavo garsus Vilniaus architektas Martynas Knakfusas. Rezidencinių, reprezentacinių rūmų pobūdį atspindi klasicizmo stiliaus elementai – didingas rūmų frontonas su kolonomis laikančiomis portiką su giminės herbu ir šoniniais rizalitais papuoštais stiuko reljefais "Muzika" ir "Dailė". Grakštūs lipdiniai tiek išorėje, tiek rūmų viduje atspindi rūmų paskirtį, propaguoti dailiuosius menus: poeziją, šokį, muziką, dailę. Rūmų antrajame aukšte dešinėje pusėje esantys kambariai su kolonomis išpuoštu miegamuoju ir svečių priėmimo sale teikia džiugesį ir norą čia atvykus pamiršti visus rūpesčius ir pasinerti į šokio svaigulį, muzikos garsus. Šokančių, į ekstazę panirusių, merginų vaizdai šokių salės kupole, įvairiaraštis parketas ir muzikantų balkonėlis su grakščiomis konsolėmis keri savo žavesiu ir spindesiu. Įspūdį dar padidina šiaurinėje pusėje grakščių kolonų laikomas balkonas, atveriantis vaizdus į ežerą ir parką. Rūmų puošyba 19 a. pirmoje pusėje priskiriama rūmus paveldėjusiam dvarininkui Zigmantui Gauronskiui ir jo žmonai Natalijai Oginskytei-Gauronskienei. Rūmai išpuošiami olandų tapytojų darbais, Liudviko XVI stiliaus baldais. 2016 metais po rūmų restauracijos iš Lietuvos Dailės muziejaus atvežti paveikslai ir baldai lankytojus vėl tarsi nukelia į senuosius laikus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Paežerių dvaro rūmai atiteko Vasario 16-osios Akto signatarui Jonui Vailokaičiui. Karo metais ši rezidencija priklausė Vokietijos generaliniam komisarui Lietuvoje Adrianui fon Rentelnui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nuo 1995 metų Paežerių dvare pradeda veikti Suvalkijos dailės galerija, o 1997 m. įsikuria ir Vilkaviškio krašto muziejus. Restauravus dvaro oficiną, apžvalgos bokštą ir ledainę čia įkeliamos krašto muziejaus ekspozicijos, o rūmuose 2004 m. įsikuria Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centas. 2016 metų vasarą abi įstaigos sujungiamos. Paežerių dvaras garsėja klasikinio pobūdžio muzikiniais vakarais, edukacinėmis programomis, Sūduvių amatų švente, Paežerių dvaro festivaliu, Dvarų senovinės muzikos festivaliu "Viva la musica" ir kitais renginiais. Rūmų aplinką pagyvina naujai įrengti pasivaikščiojimo takai parke, specialistų priežiūros sulaukęs senasis dvaro ąžuolas. Paežerių dvaro lankytojai rūmuose gali surasti nuolat keičiamas parodas bei atkurtą 18 amžių menančią aplinką, o kituose dvaro pastatuose veikiančias muziejines ekspozicijas, menančias garsią Vilkaviškio krašto praeitį.pamatykLietuvoje.ltPaežerių dvarastext/html2dZyplių dvarasEkskursijos su vedančiuoju vedamos žmonių grupei nuo 10 asmenų. Žmonių grupėms (nuo 10 žmonių) yra būtinas ekskursijos vedantysis. Ekskursijoms būtina išankstinė registracija +37034544123XIX a. vid. įkurtą Zyplių dvaro ansamblį sudaro 11 išlikusių pastatų, apsuptų vienu iš didžiausių parkų su balzaminių tuopų ir skroblų alėjomis Lietuvoje, čia kuriama ypatinga kultūrinė erdvė pažintinei, tiriamajai, švietėjiškai veiklai... Dvarą įkūrė Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Barkovskis. Jis nemažai pelno gavęs iš prekybos mediena, buvęs gana dosnus. Vėliau valdymą perėmė dvarininkas Tomas Potockis. Laikui bėgant dvaras buvo perstatomas, kol galiausiai įgavo neobarokinių bruožų. Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė. Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės. Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame – keramikos dirbtuvės. Centriniai rūmai restauruoti 2012 m. Buvusioje vežiminėje įkurtas Zanavykų muziejus. Dvare repetuoja Zyplių dvaro kapela, kuri groja ne tik liaudiškos folkloro, bet ir kantri muzikos repertuarą. Dvaro pastatus supantis parkas užima 21 ha teritoriją. Iš pradžių, XIX a. viduryje, čia augo tik vietiniai medžiai. Vėliau grafas T. Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai. Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Parko pasididžiavimas - popiržievis beržas, kurio skersmuo 75 cm. Tikrais milžinais užaugo paprastieji uosiai (skersmuo - 1,15 m, aukštis - iki 30 m). Dar ne taip seniai čia augo įspūdingas, apie 360 metų senumo ąžuolas. Seni žmonės esą iš dar senesnių girdėję, kad ant ąžuolo šakos ponas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus. Senolis ąžuolas nuvirto 2008 metų vasarą, minint parapijos 200-ąsias metines. Ten ir paliktas gulėti. Iš pietų pusės prie ąžuolo veda skroblų alėja, iš vakarų iki rytinės parko ribos - liepų alėja. Lietuvos istorijos mastais matuojant, Zyplių dvaras yra "jaunas". Dvaro istorija nesiekia nė 200 metų. Pirmuoju Zyplių dvaro savininku tapo kunigaikštis Juozapas Poniatovskis (paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus Stanislovo Poniatovskio sūnėnas). Dvaro žemes jis gavo už karinę tarnybą Napoleono Bonaparto armijoje. Pastarasis rūmus ir visą dvarvietę ėmėsi gražinti po 1897 metais Naujuosius Zyplius ištikusio gaisro, kada sudegė visi mediniai ūkiniai pastatai. Vietoj jų iškilo raudonų plytų mūro pastatai, o neoklasicistiniai Zyplių dvaro rūmai virto neobarokiniais. Grafas Tomas Potockis buvo menamas kaip lietuvybės mylėtojas: dalyvavo "Žiburio" ir "Žagrės" draugijų veikloje, rėmė lietuviškų mokyklų ir senelių prieglaudos steigimą, pats mokėsi lietuvių kalbos, buvo aktyvus Suvalkų žemės draugijos organizatorius ir vadovas, išleido ūkininkavimo patarimų brošiūras lenkų ir lietuvių kalbomis, bendravo su dailininkais, pats tapė, rašė dramos kūrinius. Nuo 2012 metų rudens duris lankytojams atvėrė ir renovuotas rūmų pastatas su parodų ir koncertų salėmis. Dvaras kviečia svečius susipažinti su kalvystės, medžio drožimo, akmens tašymo, keramikos edukacinėmis programomis. Per metus Zyplių dvarą aplanko apie 10 tūkstančių svečių. Įspūdingas Zyplių renesansas! Nuvažiuokite į Lukšius ir Zyplius. Tiesiog privalu pasisemti sielos vaikystę ir protėvių kilnumą nešančiame Dvare Kūrėjo ir tikros Laisvės dvasios. Antraip naujas mūsų valstybės Atgimimas taip ir neįvyks. O dabar turime gražią ir tvirtą Viltį laisvų Lukšių piliečių ir išmanių Zyplių kūrėjų pavyzdžio dėka. Taip pat siūlome susipažinti su dvaru ir jo istorija ekskursijos su gidu metu (1 val.) ir išbandyti keramikos edukacinę programą (1 val.), kurios metu keramikas Linas Jasulevičius lankytojams atskleis savo amato subtilybes, supažindins su molio savybėmis ir apdirbimo būdais bei padės lankytojams pajusti molio galią pasigaminant, išdegant ir glazūruojant pačių pasigamintą dirbinį. O taip pat sudalyvaukite vyndarystės puoselėtojų Ramaškevičių šeimos klubo "Vyno kerai" gaminamo vyno degustacijoje (1,5-2 val.). Vyną šioje giminėje gamina jau šešios kartos. Stengiantis žengti koja kojon su pasaulio vyndariais ir Lietuvoje atsiradus tinkamoms auginti bei vynui gaminti vynmedžių veislėms, vis dažniau gaminamas ir degustuojamas vynuoginis vynas. Be to, išgaunami labai įdomūs skoniai, derinant vynuoges ir tradicines lietuviškas uogas: serbentus, vyšnias, aronijas ir kt. 2013 m. Ramaškevičių vyšnių, juodųjų serbentų, juodųjų ir raudonųjų serbentų, vyšnių ir juodųjų serbentų, obuolių, obuolių ir aronijų vynui suteiktas Lietuvos tautinio paveldo sertifikatas.pamatykLietuvoje.ltZyplių dvarastext/html2dRekomendacijos vasaros savaitgaliuipamatykLietuvoje.ltRekomendacijos vasaros savaitgaliuitext/html125