Meškos galvos kopos regyklaKuršių nerijoje stūkso Meškos galvos kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 35 metrus. Nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Baltijos jūrą ir Kuršių marias, tad romantiškai nusiteikę keliautojai čia dažnai sutinka bei palydi saulę. Meškos galvos kopos pavadinimas šaltiniuose pirmąjį kartą paminėtas dar 19-ojo amžiaus pabaigoje. Vietiniai kalvai tokį vardą davė dėl jos silueto panašumo į meškos galvą. Ši kopa yra viena aukščiausių vietovės viršūnių, tad, pakilę į Meškos galvos kopos apžvalgos aikštelę, lankytojai turi galimybę grožėtis įspūdinga Kuršių nerijos panorama. Greta kopos plyti Meškaduobė. Čia 1892-aisiais metais buvo pastatyti laikini barakai miško sodintojams, kurie baigė kopas apželdinti 1895-aisiais. Vėliau čia veikė miško priežiūros tarnyba, pasienio užkarda bei gyveno darbininkai. Kopos viršuje esančioje regykloje, kurią patogu pasiekti ir automobiliu, atsiveria vandenų vaizdas ir po gaisro, kilusio 2006-aisiais, atsigaunančio miško kraštovaizdis. Nuo Meškos galvos kopos galima pamatyti, kaip auga savanorių pagalba atsodintos paprastosios pušelės, o informaciniai stendai plačiau supažindina su Kuršių nerijos nacionalinio parko vertybėmis. Čia taip pat atsiveria ir Klaipėdos miesto panorama. Žvelgiant nuo aukštumos link horizonto apima ypatinga nuotaika, nes atsiveria horizonto platybė ir nutolusių vietovių panorama. Sakoma, kad noras žiūrėti į tolius išliko dar nuo pirmykščių žmonių laikų, nes žiūrėdami į tolį ir nepamatę nieko, keliančio pavojų, jie galėdavo ramiai užmigti. Matyt todėl, lankytojus Meškos galvos kopa taip vilioja ir šiandien – čia jie turi galimybę patirti erdvės, begalinės perspektyvos ir raminančio vandens saugumo jausmą.pamatykLietuvoje.ltMeškos galvos kopos regyklatext/html2dJuodkrantės švyturysŠvyturiai pasaulyje mena itin senus laikus. Jie, žinoma, skyrėsi nuo šiandieninių pakrantėse kyšančių bokštų. Tolimoje praeityje į plačiuosius vandenis išplaukusiems jūreiviams kelią parodydavo žvaigždės, saulė, vėjas ir netgi paukščiai. Vėliau laivų šaukliais tapo ant pakrančių aukštumų deginami laužai. Tačiau romantiškos paslapties nestinga ir krantą jūrų klajūnams padedančiam rasti Juodkrantės švyturiui. Ant daugybe legendų apsupto Raganos kalno kyšančiam kelrodžiui misterijos suteikia ir jį supantys tankūs miškai. 1950-aisiais metais pastatytas pakrantės šauklys, kuris nuo jūros yra atitolęs kone kilometrą, kelią jūreiviams padeda rasti jau beveik septyniasdešimt metų ir kaip navigacinis įrenginys yra naudojamas ir šiandien bei veikia bendroje grandinėje su kitais jūriniais Lietuvos švyturiais. Nors švyturio aukštis siekia tik 20 metrų, aukštas Raganos kalnas, ant kurio kelrodis stūkso, jį iškelia net į 75 metrų aukštį. Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio, kaip Juodkrantėje tikrai nerasite. Šio kelrodžio masyvus bokštas yra metalinis, keturkampio formos, apatinė jo dalis ažūrinė, o viršutinė apkalta šviesiomis lentomis. Švyturyje įtaisytas šviečiamasis įrenginys, o jo naktinį dangų skrodžiantis baltos šviesos signalas matomas net iš 33 kilometrų arba 18 jūrmylių atstumo. Pakrantės šauklio viršuje yra įrengta apžvalgos aikštelė, tad tik įsivaizduokite kokia banguojančių vandenų panorama čia atsiveria!pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės švyturystext/html2dAkmens skulptūrų parkas JuodkrantėjeJuodkrantėje plytinčioje krantinėje, susijungia nuostabaus grožio Kuršių nerijos vandenų panorama bei žmogaus rankomis sukurtas menas. Čia stūkso akmens skulptūrų parkas po atviru dangumi, kurio eksponatai buvo sukurti tarptautinio simpoziumo "Žemė ir vanduo" metu. 1997-aisiais metais, vietoj buvusių nendrynų, įrengta architekto Ričardo Krištapavičiaus suprojektuota pustrečio kilometro, marių kontūrus atkartojanti, krantinė ir čia sužaliavo dailios vejos bei buvo nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai. Iš lauko riedulių per tris metus, tarptautinio skulptorių simpoziumo "Žemė ir vanduo" metu, menininkai iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitų šalių sukūrė 31 akmens skulptūrą. Jos buvo išdėstytos 800 metrų ilgio marių pakrantės atkarpoje, vingiuojančioje palei Liudviko Rėzos gatvę ir suformavo įspūdingą skulptūrų parko ekspoziciją. Simpoziumo temą "Žemė ir Vanduo" menininkai traktavo gana įvairiai, tačiau kūriniai tarpusavyje itin dera. Mistiška Kuršių nerijos aplinka menininkus tarsi įpareigojo susilieti su gamtos stichija. Meno kūriniais virtę akmenys tarsi kalbasi su žeme ir vandeniu, su dangumi ir žmogumi, su paukščiais ir nendrėmis. Nors išsirikiavusios skulptūros neatpažįstamai pakeitė Juodkrantės veidą, jos tarsi įprasmino šios vietovės unikalumą ir apjungė neapčiuopiamą, vos juntamą, vandens ir žemės sąjungos aurą. Juk kopų smėlis yra tas pats akmuo, tik pažiręs mažomis dalelėmis. Taip krantinė tapo mėgstama pasivaikščiojimo vieta ir dviratininkų trasa, o skulptūrų parkas po atviru dangumi – lankomiausia Juodkrantės laisvalaikio erdve.pamatykLietuvoje.ltAkmens skulptūrų parkas Juodkrantėjetext/html2dJuodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčiaPrie Kuršių marių, Juodkrantėje, į dangų stiebiasi Šv. Pranciškaus Asyžiečio evangelikų–liuteronų bažnyčia. Ja pastarąjį ketvirtį amžiaus naudojasi tiek Juodkrantės evangelikų-liuteronų, tiek Romos katalikų Šv. Pranciškaus Asyžiečio tikinčiųjų parapijos. Bažnyčia yra ne tik ryškus architektūrinis vietovės akcentas, bet ir svarbi Juodkrantės žvejų kaimo istorijos liudininkė. Po Karvaičių kaimui lemtingos 1791-ųjų metų žiemos, kuomet gyvenvietė buvo užpustyta smėliu, didelė dalis jos gyventojų persikėlė į Juodkrantę, kur buvo imta statyti bažnyčia. Kukli medinė bažnytėlė buvo pašventinta 1795-ųjų metų liepos 28 dieną. Pirmasis Juodkrantės evangelikų liuteronų parapijos kunigas buvo iš Kaukėnų (dab. Jasnoje) atkeltas Christianas Davidas Wittichas, globojęs giminaitį – būsimąjį Biblijos tyrinėtoją, lietuviškojo vertimo redaktorių, tautosakininką, Karaliaučiaus universiteto profesorių kun. Martyną Liudviką Rėzą. Nesulaukusius nė šimto metų, maldos namus suniokojo kilęs gaisras. 1885-aisiais metais vietoj nendrėmis dengtos bažnytėlės iškilo įspūdingi neogotikinio stiliaus stačiakampio plano vienanaviai raudonų plytų maldos namai, kurie tais pačiais metais buvo ir pašventinti. Krucifiksą bei dvi žalvarines žvakides naujajai Juodkrantės bažnyčiai padovanojo Vokietijos imperatorienė, Prūsijos karalienė Augustė Viktorija, o dailius nedidelius vargonus – gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Bažnyčios parapija buvo įvairiakalbė – pamaldos čia laikytos vokiečių ir lietuvių kalba, nes didžioji dalis parapijiečių buvo žvejai kuršininkai, kurių gimtoji kalba buvo kuršių, tad jiems labiau įprastos buvo pamaldos lietuvių kalba. Karas bažnyčiai atnešė nemažai negandų. Religinis gyvenimas čia buvo suvaržytas, o per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia su visais ją puošusiais turtais - nusavinta ir paversta sandėliu, o vėliau bažnyčios patalpose įkurdintas Miniatiūrų muziejus. Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia buvo atiduota katalikams, tačiau vos po poros metų grąžinta liuteronams. Pažymint bažnyčios sukaktį – 110 metų, buvo atnaujintas bažnyčios interjeras, pagaminti nauji suolai. 2008-aisiais metais Juodkrantės bažnyčioje vėl suskambo vargonai, o dabar Juodkrantės bažnyčioje skamba ne tik vargonai, bet ir varpo dūžius imituojantis garsinis signalas.pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dKormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos (uždaryta rekonstrukcijai)Visa Vakarų Lietuva, o ypač tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių nusidriekusi Kuršių nerija yra išties svarbi migruojantiems paukščiams bei sparnuočių kelionių stebėtojams. Čia driekiasi Baltosios - Baltijos jūrų paukščių migracijų kelias, kuriuo kasmet pralekia milijonai įvairių rūšių sparnuočių. Tarp Juodkrantės ir Avino kalno, sengirėje yra Garnių kalnas, kuris savo vardą gavo nuo, netoliese įsikūrusios, pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonijos. Tai yra viena didžiausių šių paukščių perimviečių visoje Europoje, o žinoma ji jau nuo 19-ojo amžiaus pradžios. Vargu, ar galima tiksliai atsakyti kada garniai apsigyveno Juodkrantės apylinkėse, nes jau daugiau nei prieš du šimtmečius jie buvo gana įprasta kasdienybės detalė. Istoriniai šaltiniai mena ilgakojų paukščių kovą su apie 1803-iuosius metus Juodkrantėje pasirodžiusiais didžiaisiais kormoranais. Jie įsibrovė į pilkųjų garnių koloniją priešais Gintaro įlanką. Išginti garniai ėmė kurtis dabartinėje vietoje – ant Garnių kalno, o paskui juos atsekė ir kormoranai. Prieš šimtmetį Prūsijos valdžia vietiniams pamario žvejams leido šaudyti juoduosius paukščius, tad Juodkrantėje jie buvo negailestingai išnaikinti ir, tapę retais svečiais, nebesuko lizdų. Tik po ilgų dešimtmečių, 1974-1978 metais, neriją užplūdo nauja kormoranų banga. Šiuo metu perimvietėje yra apie 2000 didžiųjų kormoranų ir virš 500 pilkųjų garnių lizdų. Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, o vėliau parskrenda ir pilkieji garniai – kovo pradžioje kolonija atgyja. Paukščiai dalijasi ir tvarko senus lizdus bei krauna naujus, neilgai trukus poros pradeda perėti. Rudenį viskas ištuštėja ir paukščių klegesys nutyla iki kito sezono. Didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos pakraštyje įrengta stebėjimo aikštelė, tad keliautojai turi puikią galimybę į sparnuočių gyvenimą pažvelgti iš arčiau bei detaliau susipažinti su informacija apie perimvietę bei paukščius.pamatykLietuvoje.ltKormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos (uždaryta rekonstrukcijai)text/html2dAvikalnio apžvalgos aikštelėKuršių nerijos nacionaliniame parke stūkso Avikalnis. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena įspūdingiausių Kuršių nerijos panoramų – Naglių gamtinis rezervatas. Nuo Avikalnio regyklos puikiai matyti ir parabolinių kopų pietinė dalis bei paprastųjų pušų senųjų medynų – sengirės – fragmentų kraštovaizdžio paveikslas. Ošiantys senieji medynai neveltui vadinami sengire – jie skaičiuoja net 230-ties metų istoriją, o nedideli jų plotai yra išlikę tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante. UNESCO pasaulinio paveldo statusą turinčios, Kuršių nerijos rytiniame krante esantis Avikalnio ragas priklauso Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio teritorijai. Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtinio rezervato. Visas Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas siekia net 260 hektarų. Egzistuoja keletas Avikalnio vardo kilmės versijų. Pirmoji yra susijusi su garsų asimiliacija ir vertimu, kuomet iš vokiško kalno pavadinimo Schapen (Berg), taip kalnas pavadintas 1796 metų žemėlapyje, ilgainiui pavadinimas pakito į Schafen (Berg), o tai vokiečių kalboje reiškia Avis (Avių kalnas arba Avikalnis). Antroji versija teigia, kad gyventojai kalnui davė tokį vardą, nes žvelgiant nuo Kuršių marių pusės, jo kontūras primena avies galvą. Apsilankiusieji ant Avikalnio turės galimybę pasimėgauti nuostabiu kraštovaizdžiu, pajusti gamtos skleidžiamą ramybę ir atsipūsti pavienių čia augančių medžių šešėlyje.pamatykLietuvoje.ltAvikalnio apžvalgos aikštelėtext/html2dPaminklinis stulpas Liudvikui RėzaiGreta Pervalkos, ant daugiau nei 50 metrų aukščio Skirpsto kopos, stovi medinė skulptūra skirta Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriui, kultūros veikėjui, Biblijos leidėjui, tautosakininkui, poetui, K. Donelaičio poemos "Metai" bei pasakėčių leidėjui Liudvikui Rėzai atminti. Ši medinė skulptūra garsiam 19-ojo amžiaus pradžios šviesuoliui pastatyta 1975-aisiais metais, kuomet buvo minimas L. Rėzos 200 metų gimimo jubiliejus. Liudvikas Rėza gimė Kuršių nerijoje, pajūrio sargo šeimoje, tad paminklo autorius, Neringos garbės pilietis ir tautodailininkas Eduardas Jonušas tautosakininko, poeto ir kultūros veikėjo atminimą sumanė įprasminti ypač simboliškai. Liudviko Rėzos skulptūra žvelgia į jo gimtinę – 1790-aisiais metais smėlio užpustytą Karvaičių kaimo vietą. Medinėje skulptūroje kaimo atminimą įprasmina ir ąžuole išrėžtos L. Rėzos 1809-aisiais metais sukurto eilėraščio "Nuskendęs kaimas" eilutės: Nuskendęs kaimas Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių! Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo, Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės. Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį. Ak, nurieda čionai ne vienam skausmo ašara skruostu. Kurgi kaimelis romus, kurgi žydintys sodai? Vieniša sverdi pušis, ir niūkso varginga lūšnelė, Šliejas prie šlaito jinai, sukrypusi ir samanota. Jiedvi beliko – pėdsakas liūdnas to, kas čia buvo. Ten, užu miško, lyg milžinas kalnas stiepėsi kopos Ir pro aukštus medžius žvelgė į plačiąją jūrą. Nešė vėjai smėlį pašlaitėn pro medžių viršūnes, Smėlin paskendo giria – užuovėja vargšo kaimelio. Žengiančių kopų joks pylimas jau nebūtų sulaikęs!… Pakilę į pusšimčio metrų aukščio Skirpsto kopą, keliautojai turi galimybę ne tik išvysti paminklą, kuris skirtas vienam labiausiai Pamario kraštui nusipelniusių kultūros veikėjų, bet ir pajusti smėlio bei laiko tėkmę. Žvelgdami nebeegzistuojančio kaimo kryptimi ir skaitydami ant skulptūros iškaltas eilutes persikelsite į laikus kuomet "ties pirkiom sodai žydėjo".pamatykLietuvoje.ltPaminklinis stulpas Liudvikui Rėzaitext/html2dVecekrugo kopaTarp Preilos ir Nidos, Karvaičių draustinyje stūkso aukščiausia Kuršių nerijos aukštikalnė. Tai Vecekrugo arba kitaip Senosios smuklės kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 67 metrus, tad nuo jos atsiveria išties įspūdingas kraštovaizdis. Pasakojama, jog anksčiau kopos papėdėje stovėjo smuklė, kuri, matyt, ir davė vardą aukštikalnei, kurios pavadinimas kildinimas iš kuršiškų žodžių "vece" (senas) ir "kruogs" (smuklė). Vecekrugo kopos viršuje plyti nedidelė atvira aikštelė, kur puikiai matyti banguojantys jūros ir marių vandenys, žmonių rankomis per kalvas nutiestas žalias kalnapušių kilimas bei ties Bulvikio ragu paplatėjusios Kuršių nerijos panorama. Ypač didingas Vecekrugo kopos kalnas atrodo tuomet, kai į jį žvelgiate iš šiaurės pusės. Abejingų nepalieka kopos žalią kalninių pušų masyvo rūbą perjuosusios baltos smėlio rėžių įstrižainės. Kalninės pušys Kuršių nerijoje pradėtos sodinti dar 19-ojo amžiaus viduryje. Pradžioje sodinukai buvo specialiai vežami iš Danijos, o vėliau imti auginti vietoje. Kalninėmis pušimis buvo apželdintos daugelis link Kuršių nerijos gyvenviečių slinkusių kopų ir taip sustabdytas miškų ir aplink juos esančių gyvenviečių užnešimas smėliu. Lankytojams aukščiausia Kuršių nerijos kopa dėl savo taisyklingos, žaliu ošiančiu kilimu apklotos viršūnės primena Japonijoje kyšantį Fudži kalną. O ant Vecekrugo kopos esanti apžvalgos aikštelė apsilankiusiems atveria visą Kuršių nerijos gamtos grožį. Čia išryškėja marių krantų linijos, matyti Bulvikio rago panorama, o keliautojų sielos prisipildo ramybės, klausantis Baltijos jūros ošimo.pamatykLietuvoje.ltVecekrugo kopatext/html2dKuršių Nerijos istorijos muziejusKuršių Nerija – ne tik miško ornamentais išdabintas boluojantis smėlio kilimas. Ši ypatinga vieta turi įdomią istoriją, kuri mena čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių kultūrinį palikimą. Su juo lankytojus supažindina Kuršių nerijos istorijos muziejus. Istorijos ir meno vertybes puoselėjantis muziejus ne kartą buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, o 2002 metais įsikūrė jaukioje kultūrinėje erdvėje, netoliese Tomo Mano memorialinio muziejaus. Kuršių Nerijos istorijos muziejaus ekspozicijoje pristatomi Kuršių Nerijos gyventojų verslai: varnų gaudymo technologija, įvairūs žvejybos įrankiai ir burvalčių maketai. Lankytojų dėmesį patraukia specifinį žūklės metodą, "bumbinimą", demonstruojantis žvejo manekenas. Muziejuje galima susipažinti ir su akmens amžiaus Nidos archeologinių kasinėjimų radiniais: medinio luoto dalimi, moliniais puodais, akmeniniais kirvukais ir kitais, daugybę amžių atgal nukeliančiais, eksponatais. Vienas ryškiausių muziejaus ekspozicijos akcentų yra Nidos pašto stoties istorija ir jos savininkui išduota licencija smuklėje - pašto stotyje gaminti alų. Šie dokumentai atspindi išties sėkmingą Nidos istorijos periodą, kuomet pašto kelias Nidą padarė Europos didžiojo pašto kelio, jungusio Paryžių su Peterburgu, dalimi. Juo keliavo Prūsijos ir Rusijos valdovai, diplomatai ir filosofai. 20-ojo amžiaus pradžios spaudiniai, nuotraukos, dokumentai ir to meto suvenyrai istorijai neabejingus keliautojus susipažindina ne tik su Nidos sklandymo mokyklos, gyvenvietės ir kurorto susikūrimo istorija, seniausių Kuršių nerijos šeimų archyvais, bet ir suteikia galimybę pasigrožėti Kuršių Nerijos grožiu iš paukščio skrydžio.pamatykLietuvoje.ltKuršių Nerijos istorijos muziejustext/html2dNidos evangelikų liuteronų bažnyčiaIdiliško miškingo kraštovaizdžio apsuptas, į dangų stiebiasi Nidos evangelikų – liuteronų raudonų plytų bažnyčios bokštas, kuris mena ilgą ir sudėtingą šių maldos namų istoriją. Nidiškiai, kaip ir visi Kuršių nerijos gyventojai, matyt, dėl nuolatinės grėsmės negrįžti iš jūros, buvo labai religingi. Tad bažnyčia šiam kraštui visuomet buvo itin svarbi. Anksčiau Senojoje Nidoje 1569-aisiais metais, apie 2 kilometrus į pietus nuo dabartinės bažnyčios, stūksoję maldos namai kartu su visa gyvenviete iki 1675-ųjų buvo palaidoti smėlio, tad liuteronų pastorius Gustavas Echternachas ėmėsi naujos bažnyčios statybos. Bendruomenės nariai patys negalėjo padengti statybos išlaidų, tad pastorius išsiuntė 6000 prašymų viso Vokietijos reicho evangelikų institucijoms ir bažnyčioms ir jo prašymai buvo išgirsti – 1888-aisiais metais, ant aukštos kalvelės nerijos pušų apsuptyje, buvo įšventinta neogotikinė raudonų plytų bažnyčia ir į ją ėmė plūsti apylinkės tikintieji. Deja, laikmetis bažnyčiai buvo negailestingas ir jai teko patirti nemažai karo skirtų išbandymų ir skirtingų šeimininkų priežiūros. Tačiau, atkūrus nepriklausomybę, 1992-aisiais metais renovuotas pastatas buvo grąžintas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Dabar bažnyčią puošia langų vitražai, E. Molenhauerio altoriaus paveikslas "Kristus teisia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti", kaizerio žmonos Augustės Viktorijos dovanotų šviestuvų kopijos, o į pamaldas kviečia įtaisyti įspūdingi vargonai. Greta bažnyčios stūkso Nidos etnografinės žvejų kapinaitės, kuriose pastatyti krikštai ir yra palaidotas bažnyčios statytojas G. Echternachas. Šiandien Nidos bažnyčia yra ne tik maldų, bet ir kultūros vieta. Čia nuolat rengiami koncertai, o pati bažnyčia, ypač vykstant kasmetiniam Thomo Manno festivaliui, atsiduria visų dėmesio centre, tapdama koncertų sale. Vasarą jaukus bažnyčios pastatas sulaukia daugybės poilsiautojų, kuriuos čia atveda smalsumas arba noras patirti ramybės akimirką.pamatykLietuvoje.ltNidos evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dNidos vėtrungių ekspozicija marių krantinėjeJau nuo 15-ojo amžiaus Kuršių marių žvejai turėjo tik šiam regionui būdingas burines valtis. Didžiosios vadintos kurėnais, o mažesnės - kiudelvaltėmis, bradinėmis ar venterinėmis. Valtys buvo plokščiadugnės, mažos grimzlės, o jų bortai buvo statūs, iš ąžuolinių lentų. Vėliau šių burvalčių stiebų viršūnes papuošė vėtrungės. Tai unikalūs Kuršių marių žvejų kaimų skiriamieji simboliai. Pirmoji senųjų vėtrungių ekspozicija Neringoje, po atviru dangumi, pradėta kurti dar 2003-aisiais metais, o dabar Nidos marių krantinėje galima išvysti net 82 skirtingas vėtrunges. Vėtrungės žvejų laivuose atsirado dėl 19-ajame amžiuje Prūsijos karalystėje vykdytos žvejybos priežiūros ir kontrolės raidos. Priimtas įsakymas numatė, kad kiekvienos burvaltės savininkas privalo ant stiebo kelti 2-jų pėdų ilgio ir 1-os pėdos pločio vėliavą. Tuometinis inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas sukūrė kuklius stačiakampio formos ženklus su skirtingų dviejų spalvų geometriniu piešiniu, kurie buvo priskirti konkrečiai gyvenvietei. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad kaimo ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juoda ir balta spalvos skirtos vakariniam krantui, pietinė pakrantė buvo atpažįstama pagal geltoną ir mėlyną, o rytų žemyninis krantas pagal raudoną ir baltą spalvas. Pirmosios vėtrungės buvo daromos iš tvirtos drobės ar skardos, o jų gale pritvirtinama medžiaginė vėliavėlė. Ilgainiui, daug laiko Kuršių mariose praleidžiantys, žvejai vėtrunges ėmė puošti mediniais drožiniais ir dažyti įvairiomis spalvomis. Jie išpjaudavo stilizuotus geometrinius ir augalinius ornamentus, jūreivystės motyvus, tikėjimo ir meilės ženklus ar valstybingumo simbolius. Klasikinė puošnioji Didžioji vėtrungė buvo suskirstyta į kelias dalis. Jos priekinėje - priešvėjinėje dalyje dažnai vaizduoti stichijų simboliai: mėnulis, saulė (apskritimai, žvaigždės), strėlės, plunksnos (vėjo ir oro stichijos simboliai). Priešvėjinės dalies viršuje dažnai buvo vaizduojamas namas, o kaip jaukumo, pilnatvės bei turto ir nuosavybės simbolis - laivo savininko raidžių inicialai. Aukščiausioje vėtrungės dalyje buvo įprasta vaizduoti religinius simbolius, kaip tikėta, galinčius apsaugoti žveją bei jo artimuosius nuo nelaimių mariose ir sausumoje. Dažnai vėtrungės viršūnę puošdavo kryžius - krikščioniškojo tikėjimo, vyro simbolis arba apskritimas - moters, žmonos ženklas. Taip pat buvo vaizduojami gyvūnai ir augalai, kurie simbolizavo laimę ir sėkmę. Pavėjinė vėtrungės dalis buvo skirstoma į 3 - 4 ar daugiau dalių - priklausomai nuo to, kiek žvejys norėjo papasakoti apie save. Ši vėtrungės dalis pasižymėjo ypatingu puošnumu ir raižybos gausumu. Čia galėjo būti vaizduojami įvairūs simboliai (namai, bažnyčios, žmonės, gyvūnai, įvairūs įrankiai bei daiktai, netgi atskiri užrašai, architektūros elementai, briedis, kaip miškų ir didingumo simbolis ir pan.) ir visa tai, ką žvejas paliko krante ir apie ką svajojo. Už vėtrungės ašies esanti simbolika pasakojo apie žvejo šeimą. Kryžius apskritime reiškė, kad žvejas yra vedęs, o įvairūs brūkšniai bei linijos - vaikų skaičių. Laikui bėgant, pakito žvejybos tradicijos, išnyko senosios žvejų valtys, o kartu su jomis ir vėtrungės. Prabėgo daugybė metų, kol pajūryje gyvenantys dailininkai ir architektai prikėlė jas naujam gyvenimui, tad krašto istorijai neabejingi lankytojai turi galimybę pasigrožėti ant natūralaus dydžio stiebų iškeltomis Kuršių nerijos kaimelių vėtrungėmis bei mintimis nusikelti į tuos laikus, kai mariose plaukiojo kurėnai.pamatykLietuvoje.ltNidos vėtrungių ekspozicija marių krantinėjetext/html2dNidos švyturys ant Urbo kalnoNida garsėja savo ypatinga ramybe ir kasmet pritraukia būrį jos išsiilgusių keliautojų. Tikras šios ramybės oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Pirmasis švyturys Nidoje iškilo 19-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant 51,4 metrų aukščio Urbo kalną. Švyturys pradėjo veikti 1874-ųjų metų spalio 24 dieną. Jo link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisytas Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas dešimt sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje 21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos - besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino. Tačiau jau 1945-aisiais metais švyturys buvo atstatytas, o 1953-aisiais metais – perstatytas. Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio, kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams, tamsiu paros metu, specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai. 2016-ųjų metų pabaigoje švyturyje buvo sumontuoti trys dideli lediniai žibintai: du skleidžia žybsinčios šviesos signalus į jūros pusę, o vienas mažesnis - į marių pusę. Naujieji švyturių žibintai dabar šviečia ryškiai balta šviesa, todėl ją lengva atskirti nuo kitų objektų skleidžiamos gelsvos šviesos. Nidos švyturys turi tik jam būdingą žybsėjimo dažnį: du trumpi 0,2 sekundės šviesos signalai su 1,2 sekundės tarpu, tuomet 4,2 sekundės tarpas (tamsa), o bendras šviesos ir tamsos intervalas – 5,8 sekundės. Šviesos signalus švyturys siunčia tik tamsiu paros laiku: temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant – išsijungia. Švyturys turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tuomet, jei nutrūksta elektros tiekimas. Nors kelrodžiui teko patirti gausybę neramių laiko išbandymų, tačiau kone trisdešimties metrų švyturys naktinį dangų savo šviesa skrodžia jau beveik 150 metų ir jo baltos šviesos signalai jūroje matomi kiek daugiau nei už 40 kilometrų arba 22 jūrmylių, o 1991 metais Nidos švyturiui suteiktas simbolinis Švento Petro vardas – pasakojama, jog šis buvęs žvejys.pamatykLietuvoje.ltNidos švyturys ant Urbo kalnotext/html2dNidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiaDėl vietovės istorijos specifikos, Nidoje katalikų bažnyčios niekuomet nebuvo ir šioje Kuršių nerijos dalyje ji iškilo tik 21-ojo amžiaus pradžioje. Iki 2003-ųjų metų birželio, kuomet Nidos katalikų bažnyčia tikintiesiems atvėrė duris, apylinkės katalikai, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi evangelikų liuteronų maldos namuose. Visgi, katalikų bendruomenė energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į Neringos savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai, kurie pateikė 713-kos gyventojų prašymą ir 1994-aisiais metais jam buvo pagaliau pritarta. Nidos katalikų bažnyčia gyvenvietės centre, ant sunykusios kopos, iškilo 2003-ųjų metų birželio 14-tą dieną. Maldos namų akcentu tapo nendrinis stogas, o bažnyčios balta smailė su ažūriniu kryžiumi yra matoma iš visų Nidos pusių. Iš pirmo žvilgsnio Nidos katalikų bažnyčia atrodo kukli, tačiau viduje atsiveria didelė erdvė bei džiugina natūralios šviesos gausa. Pro didžiulius langus, už altoriaus, matosi Nida ir Kuršių marių platybė, kuri tarsi simbolizuoja begalinį žmogaus ir Dievo ryšį. Gyvenvietės tylą nuo bažnyčios stogo skrodžia pusantros tonos svorio varpo dūžiai. Ant varpo yra Neringos herbas ir žodžiai: "Skambėk, garsusis varpe, tarp jūros kopų, kviesk ir guosk Neringos žmones, tegul Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis tebūna: padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus, palaimink mūsų triūsą (Psl. 90, 17)". Skambinimo įrengtuoju varpu galimybes gražiai papildo bažnyčioje sumontuoti elektroniniai varpai, o į pamaldas kviečia "išmanūs" vargonai. Šiuolaikiški yra ne tik Nidos katalikų bažnyčios eksterjeras ir interjeras, bet ir likusieji maldos namų fragmentai. Šventoriuje įrengtas amfiteatras, kuris pakėlus bažnyčios langus bei duris tampa katalikų maldos namų dalimi ir čia dažnai vyksta krikščioniškos kultūros renginiai po atviru dangumi. Nors katalikų maldos namai skaičiuoja palyginti neilgus gyvavimo metus, jie yra išties verti pamatyti, nes statinys itin dera su unikaliu vietovės kraštovaizdžiu bei apjungia pajūrio architektūros tradicijas su šiuolaikiška mąstysena ir naujomis techninėmis galimybėmis.pamatykLietuvoje.ltNidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiatext/html2dParnidžio kopos saulės laikrodisParnidžio kopa – tai tikras gamtos stebuklas, kurio magija neabejoja nė vienas ten pabuvęs. Šį unikalų kampelį netgi kultinė rašytoja Patricia Schultz įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Čia poilsiaudami galite pamiršti telefonus ir laikrodžius, o jei, vis dėlto, iškils klausimas kiek šiuo metu valandų, tai granitinis Saulės laikrodis jums tiksliai parodys laiką. Ant Parnidžio kopos saulės laikrodis įrengtas ne šiaip sau – astronominiu požiūriu tai ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje, nes joje atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Šioje vietoje galite pamatyti kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta, o kartu su vėjo genamomis smiltimis akyse skleidžiasi gamtos istorija. Unikalų Saulės laikrodžio projektą 1995-ais metais sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, o meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Deja, praėjus ketveriems metams, praūžęs uraganas apgadino laikrodį, tačiau 2011 metais saulės laikrodis atstatytas. Dabar jo aukštis siekia daugiau nei 13-ka metrų. Šis, Parnidžio kopos į 52 metrų aukštį iškeltas statinys yra tiesiog genialus - Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis, kuris yra saulės laikrodžio rodyklė krinta nuo stelos ant valandų įraižų, iškaltų ant puslankiu iš po balto smėlio iškilusių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite, iškaltas dangaus dienos šviesulio nesibaigiančios kelionės grafikas, o kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų. Netgi granito pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmę ant Parnidžio kopos galite pajusti tiesiog fiziškai ir per saulėgrįžas bei lygiadienius nenumaldomai slenkant šešėliui, tarsi senovės žyniai ir vaidilutės, nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopos saulės laikrodistext/html2dParnidžio kopaRamybe alsuojančios Nidos pietuose kyšo Parnidžio kopa, nuo kurios atsiveria ypatingi gamtos paveikslai, o laiko ir erdvės misterijos užliūliuoti lankytojai visuomet pažada čia sugrįžti. Užkopę ant 52 metrus virš jūros lygio stūksančios Parnidžio kopos, pateksite į baltųjų kopų buveinę. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur lig šiol yra išlikusi pustomų kopų grandinė. Ant kopos viršūnės įrengta regykla, kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Lankytojai gali pasigėrėti pustomų kopų grožiu, Nidos panorama su švyturiu, plačiausia Kuršių nerijos vieta - Bulvikio ragu, o giedrą dieną galima pamatyti ir rusiškoje nerijos dalyje plytinčius smėlynus bei kitoje Kuršių marių pusėje esantį Ventės ragą. Baltosiomis kopomis šios kopos vadinamos dėl šviesų atspalvį nerijos smėlynams suteikiančio kvarco, kurio čia yra nuo 85 iki 99 procentų. Mokslininkų paskaičiavimu, dėl vyraujančio vakarų vėjo baltosios kopos per metus pajuda nuo 0,5 iki 10 m. rytų kryptimi. Smėlis – lengva ir biri uoliena, kuri nešama vėjo nukeliauja didelius atstumus. Kopos juda pernešant smėlio smilteles iš priešvėjinio šlaito į užvėjinį. Vėjo ridenamos smiltys nerijoje keliauja ruzgomis – smėlio vagelėmis, kol užkliūva už augalo. Tose vietose, kur nesilanko žmogus, lomose kopų paviršius primena jūros dugną. Aplink Parnidžio kopą veda kone dviejų kilometrų pažintinis takas, kuris kviečia pamiklinti kojas ir pėsčiomis keliauti gėrintis įspūdingais didžiųjų Nidos kopų, Kuršių marių ir švyturio vaizdais bei išskirtiniu pamario augalų ir gyvūnų pasauliu. Pustomo smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria), smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius), smiltininis lendrūnas (Calamagrostis epigejos). Savo tvirtų šakniastiebių dėka šie augalai sugeba augti lakiame pajūrio smėlyje ir sulaiko vėjo pustomą smėlį, lapais išsklaido vėjo šuorus. Todėl šių tvirtų varpinių augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), baltijinis putelis (Tragopogon heterospermus), baltijinė linažolė (Linaria loeselii), pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus). Aplankyti Parnidžio kopą rekomenduoja ir kultinė rašytoja Patricia Schultz, kuri šią unikalią vietą netgi įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Garantuojame, jog čia gražu visais metų laikais, o boluojanti smilčių galiūnė mielai priims kiekvieną, norintį pasigėrėti Nidos panorama, tiesiog parymoti, pamąstyti ir bent sekundei sustabdyti skubantį laiką gro=intis unikaliuoju smėlio laikrodžiu. Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą baltųjų kopų buveinę, yra reguliuojami lankytojų srautai, atskiriamos tam tikros zonos, kuriose lankytis griežtai draudžiama. Maloniai primename, kad negalima kopti ir leistis Parnidžio kopos rytiniais šlaitais.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopatext/html2dKą aplankyti žygiuojant NeringaProjektas "Pamario švyturių kelias"Ką aplankyti žygiuojant Neringatext/html170