Ventės rago pusiasalisKuršių marių rytinėje pakrantėje kyšo pusiasalis, kurio ilgis nesiekia nė šešių kilometrų, o plotis vos viršija du kilometrus. Nors ir nedidelis, tačiau gausybe misteriškų istorijų apipintas Ventės ragas yra labai svarbi Lietuvos teritorija ir mena dar 14-ąjį amžių. Pusiasalio smaigalyje 1360-aisiais metais vokiečių kryžiuočių ordinas pastatė Vindenburgo pilį ir bažnyčią, tačiau audros ir žaibai šiems statiniams buvo negailestingi ir juos sunaikino. Vėliau čia iškilo nauja bažnyčia, tačiau ir jos pamatus išplovė marių bangos. 20-ojo amžiaus antroje pusėje Ventės rago smaigalys buvo rekonstruotas. Jo krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti bei išgrįsti. Čia pastatytas 250-ties metrų ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkciją. Šie darbai padėjo sustabdyti Ventės rago pusiasalio nykimo procesą. Pusiasalio smaigalyje 1837-aisiais buvo pastatytas pirmasis medinis švyturys, nes greta Ventės rago yra nesitęsusi akmenuota sekluma, kuri jūreiviams yra išties pavojinga. Vėliau šį švyturį pakeitė raudonų plytų mūrinis kelrodis, kuris dar ir šiandien padeda rasti krantą naktiniams vandenų klajūnams, o palypėjusiems į apžvalgos aikštelę lankytojams, švyturys dovanoja nepamirštamo grožio pamario panoramą. Ventės rago pusiasalis tiek geografiniu, tiek gamtiniu požiūriu yra ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti, nes čia driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. 1929-aisiais metais, profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva, čia įsteigta ornitologinė stotis, muziejus ir lankytojų centras. Ventės rage stovi ir didžiausios sparnuočių gaudyklės pasaulyje, kurios leidžia paukščius žieduoti visus metus. Įrengtame muziejuje lankytojai gali susipažinti su vienu paslaptingiausių gyvosios gamtos reiškinių – paukščių migravimu, jų žiedavimo istorija ir turtingu šių apylinkių sparnuočių pasauliu. Dėl gausybės migruojančių paukščių Ventės ragas tapo žinomas tarptautinei gamtosaugininkų visuomenei, kurie numatė ir išskirtinį šios teritorijos gamtosauginį statusą. Apie Ventės rago pusiasalį galima kalbėti valandų valandas, tačiau kiekvienas bent kartą gyvenime privalo čia apsilankyti ir savo akimis išvysti visus Kuršių marių pusiasalyje slypinčius stebuklus.pamatykLietuvoje.ltVentės rago pusiasalistext/html2dVentės rago švyturysPusiasalyje prie Kuršių marių, netoli Nemuno žiočių, Ventės gyvenvietės pietuose stūkso laivų 11-kos metrų aukščio kelrodis ir orientyras – Ventės rago švyturys. Ne viename senųjų laikų žemėlapyje Ventė buvo žymima kaip itin pavojinga vieta, nes palei Ventės ragą yra nusitęsusi pavojinga akmenuota sekluma. Tad jau nuo 1837-ųjų metų čia stovi vienas seniausių Lietuvos švyturių, kuris kelią į krantą jūreiviams rodo jau kone 200 metų. Pirmasis Ventės švyturys buvo medinis ir naktinį dangų tuomet skrodė jo alyva kūrenamos lempos šviesa. Dabartinis, 30 metrų nuo Kuršių marių nutolęs, raudonų plytų mūro kelrodis pastatytas 1852-aisiais metais, o jo signalas vandenų keliautojams yra matomas net iš 3,5 kilometrų atstumo. Siekiant apsaugoti iš trijų pusių vandens skalaujamą švyturį, Ventės rago smaigalys 19-ojo amžiaus pabaigoje buvo išgrįstas akmenimis. Šiuo metu laivyba mariose nebėra tokia intensyvi, tad kelią į krantą Ventės rago švyturys dažniausiai rodo žūklės mėgėjams ir dėl savo simbolinės reikšmės sulaukia gausybės turistų. Šis orientyras turi itin didelę istorinę, architektūrinę ir techninę vertę, taigi yra įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos kelrodžių, į kurį lankytojai senais geležiniais laiptais, papuoštais originaliai išdabintais šlyžiniais ornamentais, gali laisvai įlipti ir pasigėrėti čia atsiveriančiu nuostabiu kraštovaizdžiu. Nuo švyturio apžvalgos aikštelės matyti Preila, plytinčios auksinės kopos ir Kuršių nerijos pietvakariuose esančios Nidos panorama. Šiuo metu Ventės rago švyturyje yra įsikūręs T. Ivanausko ornitologinės stoties muziejus, tad lankytojai turi galimybę ne tik pasigrožėti regykloje atsiveriančiais įspūdingais gamtos paveikslais, bet ir susipažinti su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais ir dažniausiai sutinkamais gyvūnais.pamatykLietuvoje.ltVentės rago švyturystext/html2dMuižės kapinaitėsKintų miestelio pašonėje, ant Kuršių marių kranto, stūkso nedidelės ir jaukios Muižės kapinės. Šioje ramybės oazėje, po dideliu ąžuolu, ilsisi viena iškiliausių XIX amžiaus pradžios pamario krašto asmenybių – Ernstas Vilhelmas Berbomas. Muižės kapinėse palaidotas, žymus Pamario krašto kultūros veikėjas buvo Klaipėdos burmistras, o vėliau jis paskirtas visų Kuršių marių karališkuoju vyriausiuoju žvejybos meistru. Tai jis sugalvojo ir įvedė žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – vėtrunges – su nesudėtingomis geometrinėmis formomis ir piešiniais. Juoda ir balta spalvos skirtos vakariniam krantui – Neringai, pietinė pakrantė buvo atpažįstama pagal geltoną ir žalią, o rytų žemyninis krantas pagal raudoną ir baltą spalvas. Ilgainiui šie ženklai ir jų dydis buvo įtvirtinti įstatymu. Laivo stiebe iškeltą ženklą mariose būdavo lengva atskirti, tad tai tapo savotiškais kaimo herbais. Dar ir šiandien Kuršių marių pakrantėmis keliaujančių žvilgsnius patraukia aukštai stiebe iškelti, vėjyje besisukiojantys, spalvingi drožiniai. Kuršmarių vėtrungių pradininkas ir lietuvių tautosakos rinkėjas gyveno Muižės dvare, kurį jam nupirkus, dvaras taip pasikeitė, jog net gavo "Mažosios Italijos" vardą. Muižės kapinėse aplankę išskirtinės asmenybės, erudito, įvairių kalbų žinovo, astronomo, dailininko ir poeto Ernsto Vilhelmo Berbomo kapą, keliautojai galės atsipūsti didelio ąžuolo pavėsyje ir susipažinti su iškilios asmenybės darbais, kuris savo veikla paliko gražų pėdsaką saugant ir puoselėjant krašto istoriją ir etnokultūrinį paveldą.pamatykLietuvoje.ltMuižės kapinaitėstext/html2dKintų Nukryžiuotojo Jėzaus evangelikų liuteronų bažnyčiaVos už kilometro nuo Kuršių marių, jaukiame Kintų miestelyje stovi Kintų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kuri kasmet sulaukia gausaus būrio lankytojų, atvykstančių į Kintus pasigrožėti unikaliu gamtos paveikslu ir šimtmečius menančiais įspūdingais pastatais. Evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1705 metais, yra tipiškas 18-ojo amžiaus pradžios rytprūsių architektūros bebokštis statinys su apside, kuris savo plane išlaiko vokiečių ordino gotikinių statinių formą. Anot legendos, kai Ventėje buvo paplauta bažnyčia, tarp gyventojų kilo ginčas, kur turėtų stovėti naujieji maldos namai. Tad iš kraštutinių kaimų – Ventės ir Kiošių – vienu metu buvo išsiųsti du žygūnai ir nutarta, kad vietoje, kurioje jie susitiks, bus statoma naujoji bažnyčia. Žygūnai rankas paspaudė būtent Kintuose. Po 1944 metų, kuomet Lietuva tapo sovietine respublika, įsibrovėlių sprendimu bažnyčia buvo paversta sandėliu. Čia buvo laikomi ir žemės ūkio padargai, ir trąšos bei Kintų apylinkėse užauginti grūdai. Tačiau 1987 metais bažnyčia buvo restauruota ir į ją pradėjo grįžti kultūra – imta rengti koncertus ir meno parodas. Vėliau bažnyčioje rinkosi Sąjūdį palaikantys vietos gyventojai. O vieno tokio susirinkimo metu, čia pirmą kartą oficialiai, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę, šalia altoriaus buvo pakabinta Lietuvos trispalvė. Ši istorinė vėliava ir dabar ten kabo. Nepaisant laiko siųstų išbandymų, šiandien Kintų maldos namai yra viena populiariausių bažnyčių, kur jaunieji prieš Dievą vienas kitam prisiekia amžiną meilę. Matyt, įsimylėjėlius traukia Ventės rago romantika ir magija. Pastaruoju metu, Kintų bažnyčia tampa kultūros židiniu. Čia rengiami muzikiniai vasaros festivaliai, kurie tapo pripažintu Europos lygio kultūriniu reiškiniu, o kuriuos pamėgo ne tik miestelio gyventojai, bet ir lankytojai iš visos Lietuvos.pamatykLietuvoje.ltKintų Nukryžiuotojo Jėzaus evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dVydūno muziejus (Kintų Vydūno kultūros centras)Vilhelmas Storostas, kuris geriau pažįstamas Vydūno slapyvardžiu – Lietuvos istorijai itin nusipelnęs asmuo. Jis žymus lietuvių rašytojas, filosofas, švietėjas, muzikas ir kultūros veikėjas, kuris gimė Šilutės apskrityje, o gyvenimą siejo su jaukiu Kintų miesteliu. Dirbdamas Kintuose, Vydūnas susidūrė su opia lietuvybės išsaugojimo problema bei tvirtai apsisprendė užsiimti aktyvia kultūrine veikla – žadinti šio krašto lietuvių tautinę savimonę, gaivinti pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas. 20-ojo amžiaus pabaigoje, Kintuose buvo baigta restauruoti 1705 metais statyta Kintų parapijos pradinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojavo Vydūnas, o 1994 metais, minint rašytojo gimtadienį, čia buvo atidarytas Vydūno muziejus, kuriame saugoma didžiausia rašytojo kūrybos ir gyvenimo faktus liudijančių eksponatų kolekcija ir pats įspūdingiausias asmeninis Vydūno muzikinis instrumentas – Arfa. Vėliau muziejus reorganizuotas į Kintų Vydūno kultūros centrą, kuriame įvairiais renginiais ir projektais tęsiama rašytojo kūrybos ir gyvenimo idėjų sklaida. Kultūros centras puoselėja ir saugo Vydūno gyvenimo ir kūrybos palikimą, pamario krašto istoriją, jo etnokultūrinį paveldą, rūpinasi meno kolektyvų programų rengimu ir ruošia profesionalaus meno sklaidos, etnokultūrinius – edukacinius projektus, kurie pristato krašto lankytinų vietų maršrutus. Kultūros centras žinomas ne tik kaip Vydūno muziejus, kuriame gausu istorinės bei pažintinės medžiagos apie šio krašto šviesuolio gyvenimą ir kūrybą. Centre nuolat verda įdomus ir savitas kūrybinis gyvenimas. Vydūno kultūros centre įsikūrę ir Šilutės vaikų dailės ir muzikos mokyklų filialai, savo kūrybine veikla seniai peržengę rajono ribas. Rengiami vasaros dailininkų kūrybos plenerai, vyksta senųjų amatų mokymai, rengiamos mokyklos auklėtinių darbų parodos, jų darbai iliustruoja rašytojų kūrybą. Centre dažnai rengiami poezijos ir muzikos vakarai su žymiais Lietuvos meno ir kultūros žmonėmis.pamatykLietuvoje.ltVydūno muziejus (Kintų Vydūno kultūros centras)text/html2dDidžioji Kintų tujaDidžioji tuja – tai didžiausia Lietuvoje auganti tuja, jos aukštis siekia 19 metrų, o lajos plotis apie 12 metrų. Europoje didesnė tuja žinoma tik Šveicarijoje. Tikslus tujos amžius nėra žinomas, nes medis dvikamienis ir pagal rieves amžiaus nustatyti negalima. Žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas 1902-1912 metais, spėjama, kad tada ir buvo pasodinta Didžioji tuja. Medžio fiziniai duomenys: Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje - 3,66 m Aukštis - 19,8 m Saugomu paskelbta 1968 m.pamatykLietuvoje.ltDidžioji Kintų tujatext/html2dŠilutės Hugo Šojaus dvarasPajūrio žemumoje įsikūrusiame Šilutės mieste stūkso įspūdingas H. Šojaus dvaras. Tai elegantiškas vėlyvojo klasicizmo bei istorizmo architektūrinis kūrinys su subtiliu, Pamario kraštui būdingu, dekoru. Dvaras apsuptas angliško stiliaus parko, kuriame gausu vešlios augmenijos, šalia teka gyvybinga Šyšos upė ir romantiškiems pasivaikščiojimams kviečiantys jaukūs takai. Klasicistinis dvaras pastatytas dar 1721 metais, tačiau ėmė klestėti tuomet, kai jį įsigijo dvarininkas Hugo Šojus, kuris ypatingai nusipelnė viso miesto gerovei. Matydamas, kaip, dėl pramonės revoliucijos, greitai nyksta vertingos tradicijos ir verslai, savo dvaro rūmų dviejuose kambariuose jis pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą bei rinkti tautosaką. Dvarininkas sukaupė gausybę unikalių etnografinių baldų, drabužių, dokumentų, spaudinių ir žemėlapių. Taip gimė pirmasis Klaipėdos krašto muziejus. Deja, kultūros vertybėms karas visuomet buvo didžiulis priešas ir daugybė muziejaus eksponatų buvo sunaikinta raudonosios armijos. H. Šojaus sukaupta vertinga etnografinė medžiaga vėl tapo aktuali Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Prasidėjo kardinalūs pokyčiai muziejaus viduje: buvo paruoštos naujos ekspozicijos ir pradėti eksponuoti patys vertingiausi dvarininko kolekcijos eksponatai. 2015 metus galime pavadinti H. Šojaus dvaro renesansu, kai Šilutės miesto šventės metu, iškilmingai buvo perkirpta dvaro atidarymo juosta, o muziejininkams įteikti restauruoto dvaro raktai. Daugybę dešimtmečių puoselėta graži vizija pagaliau išsipildė ir muziejus įgavo savo galutinį veidą. Aplankę dvarą, kultūros vertybių gerbėjai šiuo metu turi galimybę pamatyti daugiau nei 60 000 muziejinių lobių, o ramybės ir poilsio išsiilgę keliautojai gali pasidžiaugti ne tik eksponatais, bet ir magiško grožio dvarą supančiu parku.pamatykLietuvoje.ltŠilutės Hugo Šojaus dvarastext/html2dRusnės salaRusnės sala, kurią iš visų pusių supa vanduo, yra išties unikalus gamtos kampelis. Ji įsikūrusi vienoje iš Nemuno deltų, ten kur kertasi Atmatos ir Skirvytės upės. Didžiausios salos Lietuvoje pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose pirmąjį kartą buvo paminėtas dar 1366 metais, kuomet Vokiečių ordinas palaipsniui ėmė tvirtintis pajūryje ir Kuršių marių regione. Laikas Rusnės gyventojams nepagailėjo išbandymų, o sudėtingi karo mūšiai išvargino gyventojus, tačiau visa tai tik sustiprino bendruomenę bei paskatino miestelio plėtrą, kuris dabar kasmet sulaukia tūkstančių gamtos išsiilgusių keliautojų. Apsilankiusiųjų Rusnėje širdis tirpdo įspūdingo grožio marinistiniai peizažai. Gaivaus pamario vėjo, pliuškančio vandens ir ošiančių pušynų ansamblis sukuria tiesiog svaiginantį gamtos paveikslą. Rusnė yra garsi ne tik savo kraštovaizdžiu ar išlikusia senąja medine architektūra - sala pagrįstai tituluojama skaniausios rūkytos žuvies sostine. Daugybė žmonių kasmet čia plūsta paragauti vietinių gamybos specifinių patiekalų bei pasimėgauti maloniai nosį kutenančiais šviežios žuvies kvapais. Pirmą kartą užsukę neretai lankytojai sugrįžta, žinodami, kad Rusnėje yra visuomet laukiami. Didžiausioje Lietuvos saloje kuriama vandens ir sausumos pramogų darna įtraukia įvairių pomėgių turinčius atvykėlius - žuvininkystės profesionalus ir mėgėjus, ornitologus, gamtos ir etnokultūros tyrinėtojus, ramybės bei vandens mylėtojus. Aktyvių vandens pramogų čia išties netrūksta – panorę gali žvejoti, plaukioti laivais, valtimis ar baidarėmis. Maža to, Rusnės sala yra patraukliausias poledinės žūklės Kuršių mariose centras.pamatykLietuvoje.ltRusnės salatext/html2dRusnės evangelikų liuteronų bažnyčiaRusnė – bene atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas Telšių vyskupijos kampelis, prigludęs prie Kuršių marių ir Nemuno deltos. Miestelis mena išties senus laikus - rašytiniuose šaltiniu. Manoma, jog Rusnės parapija buvo įsteigta dar valdant kryžiuočiams, 1419-aisiais metais, o pati bažnyčia pastatyta apie 1583-iuosius metus. Tiesa, Rusnės bažnyčia net tris kartus buvo suniokota gaisro ir dabartinis mūrinis, ištęsto stačiakampio formos maldos namų pašventintas 1809-aisiais metais. Praėjus porai dešimtmečių, bažnyčios vakarų pusėje iškilo masyvus bokštas su piramidės formos smailėjančiu stogu ir masyviu kryžiumi, o nuo 1829-ųjų metų į pamaldas Rusnės gyventojus tebekviečia dailūs vargonai. Kaip ir daugelis bažnyčių, sovietmečiu Rusnės bažnyčia ilgą laiką buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, o pastatas naudotas ne pagal paskirtį. Tačiau atgavus nepriklausomybę kone seniausieji Lietuvos maldos namai grįžo į tikinčiųjų rankas – 1991-aisiais metais Rusnės bažnyčioje buvo atlikti remonto darbai ir pamaldas čia atnaujino evangelikai liuteronai. Vėliau Rusnės katalikų koplyčią simboliškai buvo nutarta tituluoti Šv. Juozapo darbininko titulu - juk rusniškiai sau ir savo šeimai duoną pelnosi žvejo darbu, kuris dar nuo Kristaus laikų buvo laikomas nelengvu amatu. Nors pavasarį ir rudenį jaukus Rusnės miestelis kenčia nuo didžiulių potvynių, audrų ir vėjų, vasarą Rusnė tampa ypač lankoma vieta. Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio šalių čia traukia per žydinčias pievas ir klonius ramiai vingiuojantis Nemunas, tyvuliuojančios Kuršių marios ir senosios Rusnės bažnyčios ramybė.pamatykLietuvoje.ltRusnės evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dDviračiu po Šilutės rajonąProjektas "Pamario švyturių kelias"Dviračiu po Šilutės rajonątext/html171