Jono Basanavičiaus gimtinėJono Basanavičiaus gimtinėje pristatoma XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pasiturinčio Suvalkijos ūkininko vienkiemio sodyba su tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais. Čia augo tautinio sąjūdžio veikėjas, gydytojas, visuomenininkas dr. Jonas Basanavičius (1851–1927). Atstatytoje stuboje eksponuojami to meto baldai, interjero detalės, tekstilė. Ekspozicijoje yra keletas Jonui Basanavičiui priklausiusių asmeninių daiktų. Dviejų dalių klėtyje su prieklėčiu galima apžiūrėti namų apyvokos reikmenis, įrankius, tekstilę. Klojimo šalinėje eksponuojami javų kūlimo ir vėtymo mechanizmai, žemės dirbimo padargai. Kitoje klojimo dalyje įrengta erdvi scena su žiūrovų sale, kur šiltuoju metų laiku organizuojami įvairūs muziejaus renginiai, mėgėjų teatrų bei folkloro festivaliai. Ūkiniuose sodybos pastatuose įrengtos dvi parodų salės ir erdvi edukacinė klasė. Jono Basanavičiaus gimtinę supa Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Idėją pasodinti ąžuolyną Sūduvos krašte, tautinio atgimimo patriarcho gimtinėje, 1988 m. rudenį iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis, pedagogas Algimantas Kepežėnas, ekonomistas Vygandas Čaplikas, parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila. 1989 m. balandžio mėnesį buvo užsodintas 30 hektarų plotas. Kasmet ąžuolynas didėjo, dabar 40 hektarų plote auga per 8000 ąžuolų.pamatykLietuvoje.ltJono Basanavičiaus gimtinėtext/html2dBartninkų bažnyčios griuvėsiaiNavininkų vaitas Jokūbas Žytovičius pastatė Bartninkuose koplyčią. Jai 1663 m. dovanojo valaką žemės. 1790 m. Bartninkų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia perstatyta iš akmenų mūro, vėliau pristatyti bokštai ir prieangis. Antanas Tyzenhauzas paskyrė 3 valakus žemės ir pinigų mūrinės bažnyčios statybai. Pradėta statyti bažnyčia 10 metų stovėjo be lubų ir stogo. 1783 m. įkurta parapija. Bartininkų dvaro sodybos administratorius kunigaikštis Vincentas Puzinas 1790 m. baigė statyti bažnyčią. XVIII a. pabaigoje veikė parapinė mokykla. 1838 m. paskirtas klebonas Jonas Burdulis-Burdulevičius Bartninkuose išgyveno 48 metus. Jis apie 1855 m. pamaldas pradėjo laikyti lietuviškai, vargonininkui ir zakristijonui liepė prieglaudos gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. J. Burdulis rėmė neturtinguosius, savais pinigais remontavo bažnyčią, 1864–1865 m. perstatė bokštą. Bažnyčioje 1915-31 m. klebonavo žinomas knygnešys Juozas Šmulkštys. 1939 m. pastatyti parapijos namai su sale. 1944 m. bažnyčia labai apgriauta. Jai atstatyti valdžia nedavė leidimo. 1945 m. įrengta laikina bažnyčia, o 1950 m. atstatyta medinė.pamatykLietuvoje.ltBartninkų bažnyčios griuvėsiaitext/html2dPiliakalnių piliakalnisPiliakalnis yra Vilkaviškio rajone, į pietvakarius nuo Piliakalnių kaimo, kairiajame Aistos krante. Įrengtas aukštumos krašte, aikštelė – trikampė, orientuota pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 29 m ilgio ir 43 m pločio (šiaurės vakaruose). Ji buvo apjuosta pylimu, kuris aukščiausias šiaurės vakariniame krašte – 7 m aukščio ir 25 m pločio (šiaurės rytiniame krašte neišlikęs). Jo 8 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 8 m pločio ir 1,5 m gylio griovį. Pylimo šlaitai grįsti akmenimis. Pietrytiniame aikštelės krašte yra 1 m aukščio ir 7 m pločio pylimas. Į V ir Š nuo piliakalnio yra papilys. Jo aikštelė pusmėnulio formos, 170 m ilgio ir 70 m pločio. Jos vakarinį ir šiaurinį kraštus juosia lanko formos 190 m ilgio, 1,5-2 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Abiejuose, daugiausia kairiajame, Aistos upelio krantuose, į vakarus ir šiaurę nuo papilio, yra apie 4,5 ha ploto papėdės gyvenvietė (tyrinėta 2002 m.). Joje rasta duobė su lygia, grublėta ir žiesta keramika. 200 m į Š nuo piliakalnio, Aistos kairiojo kranto slėnyje yra senasis kelio-užtvankos pylimas. Jis pailgas pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 56 m ilgio, 8 m pločio ir 1-1,5 m aukščio. 1961 m. P. Kulikauskas piliakalnio aikštelėje ištyrė 370 m², padarė papilio aikštelės ir pylimo pjūvį – iš viso ištirtas 260 m² plotas. Aikštelėje aptiktas iki 60 cm storio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis, akmenų grindiniais, židiniais, geležiniais peiliais, yla, žalvarine apvalia skardine sege, žiedais, antkaklės dalimi, moliniais verpstukais, akmeniniu galąstuvu, grublėta, lygia ir žiesta keramika, gyvulių kaulais. Papilyje aptiktas 0,6 – 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis su geležiniu ietigaliu, peiliu, žalvarine pasagine sege, diržo grandimi su apkaustu, kauliniu adikliu, brūkšniuota, grublėta, lygia bei žiesta keramika. Papilio pylime išskirti 2 statybos etapai. Pradžioje pylimo vietoje buvo tik medinė užtvara. Jai sudegus supiltas 1,2 m aukščio, 5 m pločio pylimas, kurio paviršius grįstas akmenimis. Ant jo stovėjo medinė užtvara. Antrą kartą pylimas paaukštintas iki dabartinės jo formos užpilant molio sluoksnį. Šio pylimo viršus irgi grįstas akmenimis.pamatykLietuvoje.ltPiliakalnių piliakalnistext/html2dVinkšnupių dvarasPraeityje Vinkšnupiai garsėjo čia gyvenusiais totoriais, turėjusiais net ir savo mečetę (totorių kapinės su išlikusiais originaliais antkapiais – visai netoli dvaro). Teigiama, kad kitados Vinkšnupiai buvo padovanoti vienam totorių karo vadui Temir-Tuhan-bejui, kuris lietuvių pusėje kovėsi Žalgirio mūšyje. Vedė lietuvę Baranauskaitę ir pasivadino Tuhan-Baranauskas (Baranowski). Kiti šaltiniai teigia, kad "kažkuris jo įpėdinis vedė vietos dvarininkaitę, lietuvaitę Baranauskaitę". Kai kuriuose tyrinėjimuose teigiama, kad čia XVI a. jau stovėjo mečetė. Vinkšnupių dvaro įkūrimo pradžia reikėtų laikyti XIX a. pr. Naujiesiems dvarininkams klestėti sekėsi neilgai, nes Napoleonas panaikino baudžiavą. Vis tik didžioji dalis vinkšnupiečių, būdami vienos tautybės, neišsivaikščiojo ir nuėjo į dvarą tarnauti samdiniais. 1821 – 1824 m. imamo Mustafos Bazarevskio prašymu vietos musulmonai aukojo medieną, pinigus, už kuriuos netrukus kapinėse pastatė mečetę, seniau nugriautos ar savaime nuvirtusios šventyklos vietoje. Šis imamas tuo metu valdė ir Vinkšnupių dvarą. Nemaža dalis aukų buvo skirta imamo namui pastatyti. Manoma, kad dokumente kalbama ne apie dvaro, bet kito gyvenamojo namo statybą. Tai buvo vienintelė medinė mečetė Lenkijos Karalystėje. Po generolo Baranausko mirties jo dvarai, palivarkai ir kitos valdos atiteko sūnums Motiejui, Salichui, Eljašui, Mustafai ir Abramui. 1838 m. Lenkijos karalystės potvarkiu Vinkšnupiai atiteko Salichui, kurio vienintelis sūnus Samuelis tapo 1863 m. sukilimo dalyviu. Neaišku, kaip dėl to jis nukentėjo, bet Baranauskai neteko valdžios ir suirutės metu dvare tvarkėsi Tomas Volskis. Vilkaviškio klebonas Juozas Zenkevičius, už jo ištekinęs savo dukterėčią, pats kaip "kraitį" perėmė dvaro valdymą. 1884 m. Vinkšnupių dvarui priklausė Margiai (dar kitaip Vaišvilai) ir Alksninė (lenkiškai Olszyna). Jo teritorija užėmė 925 margus (1 senasis lenkiškas margas prilygo 55 arams), iš kurių 389 – dirbama žemė, 135 – pievos, 19 – nenaudojamos žemės, 11 – miškas ir kt. Dvarui priklausė du mūriniai ir 13 medinių pastatų. Kunigas J. Zenkevičius irgi ilgai negalėjo disponuoti dvaru, nes jau buvo pagarbaus amžiaus (gimė 1790 m.). Matyt, iš save lenkais vadinusių Volskių Vinkšnupius perėmė totoriai.pamatykLietuvoje.ltVinkšnupių dvarastext/html2dPaežerių dvarasGausiai turistų lankomas ir jų pamėgtas Paežerių dvaras įvardijamas kaip Suvalkijos perlas ir palydimas įvairiais epitetais. Vieni čia regi senosios Graikijos atspindį, kiti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus, nukeliančius į 18 amžių. Klasicistinių formų Paežerių dvaro rūmai vaizdingoje ežero pakrantėje pastatyti LDK didiko Simono Zabielos rūpesčiu 1795- 1799 metais. Rūmų projektavo garsus Vilniaus architektas Martynas Knakfusas. Rezidencinių, reprezentacinių rūmų pobūdį atspindi klasicizmo stiliaus elementai – didingas rūmų frontonas su kolonomis laikančiomis portiką su giminės herbu ir šoniniais rizalitais papuoštais stiuko reljefais "Muzika" ir "Dailė". Grakštūs lipdiniai tiek išorėje, tiek rūmų viduje atspindi rūmų paskirtį, propaguoti dailiuosius menus: poeziją, šokį, muziką, dailę. Rūmų antrajame aukšte dešinėje pusėje esantys kambariai su kolonomis išpuoštu miegamuoju ir svečių priėmimo sale teikia džiugesį ir norą čia atvykus pamiršti visus rūpesčius ir pasinerti į šokio svaigulį, muzikos garsus. Šokančių, į ekstazę panirusių, merginų vaizdai šokių salės kupole, įvairiaraštis parketas ir muzikantų balkonėlis su grakščiomis konsolėmis keri savo žavesiu ir spindesiu. Įspūdį dar padidina šiaurinėje pusėje grakščių kolonų laikomas balkonas, atveriantis vaizdus į ežerą ir parką. Rūmų puošyba 19 a. pirmoje pusėje priskiriama rūmus paveldėjusiam dvarininkui Zigmantui Gauronskiui ir jo žmonai Natalijai Oginskytei-Gauronskienei. Rūmai išpuošiami olandų tapytojų darbais, Liudviko XVI stiliaus baldais. 2016 metais po rūmų restauracijos iš Lietuvos Dailės muziejaus atvežti paveikslai ir baldai lankytojus vėl tarsi nukelia į senuosius laikus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Paežerių dvaro rūmai atiteko Vasario 16-osios Akto signatarui Jonui Vailokaičiui. Karo metais ši rezidencija priklausė Vokietijos generaliniam komisarui Lietuvoje Adrianui fon Rentelnui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nuo 1995 metų Paežerių dvare pradeda veikti Suvalkijos dailės galerija, o 1997 m. įsikuria ir Vilkaviškio krašto muziejus. Restauravus dvaro oficiną, apžvalgos bokštą ir ledainę čia įkeliamos krašto muziejaus ekspozicijos, o rūmuose 2004 m. įsikuria Suvalkijos (Sūduvos) regioninis kultūros centas. 2016 metų vasarą abi įstaigos sujungiamos. Paežerių dvaras garsėja klasikinio pobūdžio muzikiniais vakarais, edukacinėmis programomis, Sūduvių amatų švente, Paežerių dvaro festivaliu, Dvarų senovinės muzikos festivaliu "Viva la musica" ir kitais renginiais. Rūmų aplinką pagyvina naujai įrengti pasivaikščiojimo takai parke, specialistų priežiūros sulaukęs senasis dvaro ąžuolas. Paežerių dvaro lankytojai rūmuose gali surasti nuolat keičiamas parodas bei atkurtą 18 amžių menančią aplinką, o kituose dvaro pastatuose veikiančias muziejines ekspozicijas, menančias garsią Vilkaviškio krašto praeitį.pamatykLietuvoje.ltPaežerių dvarastext/html2dSalomėjos Nėries tėviškėPoetės, vienos žymiausių XX a. lietuvių lyrikės Salomėjos Bačinskaitės – Bučienės - Nėries (1904-1945) gimtinė Kiršų kaime. Kiršai priklauso Alvito miesteliui. Alvito pradinėje mokykloje mokėsi Salomėja Nėris. Už poros kilometrų, prie Širvintos upės, yra senoji Bačinskų sodyba. Karas sunaikino gyvenamąjį namą, tačiau daug kas čia mena S. Nėrį: keroja vešlūs alyvų krūmai, žaliuoja diemedis, auga senos obelys. Prie paminklinio akmens rasime padėta gėlių. Nestinga čia ir lankytojų, bei ekskursijų, kasmet skaitoma Poezijos pavasario laureatų poezija. Sodyba – privati nuosavybė, priklauso poetės giminėms. Memorialinės ekspozicijos nėra. Sodybos pastatai sudegė 1944 m. Išlikę 2 tvartai, gyvenamojo namo pamatai. 1972 m. prie buvusių gyvenamojo namo pamatų pastatytas paminklinis akmuo (autorius – skulptorius V. Pleškūnas). Išlikęs autentiškas šulinys, sodas, 2 prūdai.pamatykLietuvoje.ltSalomėjos Nėries tėviškėtext/html2dKybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčiaBažnyčia stovi miesto pietvakarinėje dalyje prie gatvių sankryžos, pagrindiniu fasadu atgręžta į šiaurę. Klebono S. Čepulio rūpesčiu pagal architekto V. Landsbergio - Žemkalnio projektą 1928 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia ir klebonija. Bažnyčios didysis altorius su skulptūrine grupe buvo pastatytas 1929 m. Altorių sukūrė Bronius Pundzius. Tokia sukurta altoriaus kompozicija yra viena iš nedaugelių XX a. I p. Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių. Ji reprezentuoja naujos stilistikos skverbimąsi į Lietuvos bažnytinę dailę bei architektūrą, plačiau paplitusią XX a. 4-jame dešimtmetyje. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia ir altorius smarkiai nukentėjo, vėliau ji buvo kelis kartus remontuota, pašalinti altoriaus sužalojimai. Prieš restauruojant altorių buvo atlikti fotogrametriniai apmatavimai, mikroskopiniai, cheminiai, stratigrafiniai tyrimai. Remiantis jų duomenimis, buvo atlikti architektūrinių paviršių ir skulptūrų konservavimo restauravimo darbai. Bažnyčia yra monumentalaus nevientiso tūrio su atskirai pastatytu varpinės bokštu, trinavė, bazilikinė. Bažnyčioje yra septyni modernių formų altoriai. Bažnyčios interjerą puošia skulptoriaus A. Aleksandravičiaus darbo "Švč. Mergelės Marijos Nakaltai Pradėtosios" skulptūra. Bažnyčios šventorius aptvertas mūro stulpelių ir metalinių strypų tvora. Jame 1982 m. pastatytas drožinėtas kryžius bei koplytstulpis, skirtas Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos dešimtmečiui.pamatykLietuvoje.ltKybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčiatext/html2dKybartų miesto sodasNedidelis taisyklingo geometrinio plano želdynas tarpukariu įkurtas šalia J.Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių. Greta jo glaudžiasi neseniai renovuota Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, pagalbinė internatinė mokykla ir karių, kritusių pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis kapavietė. Pagrindinis miesto sodo akcentas – paminklas garsiam dailininkui peizažų meistrui Isaakui Levitanui. Miesto sodo gilumoje pokario metais veikė uždaras šokių paviljonas, kuris buvo nugriautas atliekant skvero tvarkymo ir renovacijos darbus 201-2013 m. Tvarkant skverą atnaujintos takų ir aikštelių dangos, įrengta vakarinio apšvietimo sistema, poilsio vietos. Vietinei želdyno dendroflorai priklauso mažalapė liepa, paprastasis klevas, skroblas, plaukuotasis beržas, juodalksnis, drebulė, blindė, grauželinė gudobelė, paprastasis raugerškis. Introdukuotų augalų kolekcija negausi – vos 7 rūšys ir formos: vakarinės tujos jaunatviškoji forma (Thuja occidentalis "Ericoides"), paprastasis kaštonas, uosialapis klevas, žvilgantysis kaulenis, baltoji sedula, raukšlėtalapis erškėtis, širdinis riešutmedis, baltojo gluosnio svyruoklinė forma (Salix alba "Tristis"). Prie saugotinų parko augalų priskirtinas širdinis riešutmedis (skersmuo – 40 cm, aukštis – 15 m.).pamatykLietuvoje.ltKybartų miesto sodastext/html2dKybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė1870 m. geležinkeliečiams statytas, už caro skirtas lėšas ir žemę, Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės pastatų kompleksas susideda iš dviejų dalių - cerkvės ir popo namo. Cerkvė yra centriška, graikiško kryžiaus plano, vyrauja rusų bizantinė architektūra. Pirmo pasaulinio karo metu Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo paversta sandėliu. 1919 m. Vidaus reikalų ministerija cerkvę, mokyklos pastatą ir 2 parapijos namus perdavė Seinų vyskupijai. Tuomet buvo įkurta bažnyčia. Kybartuose gyvenantys stačiatikiai daug kartų kreipėsi į valdžią prašydami grąžinti cerkvę, kol pagaliau 1929 m. ministrų kabineto nutarimu apgriuvusi cerkvė buvo grąžinta bendruomenei. 1935 m. Kybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė buvo atnaujinta. Šiuo metu cerkvė priklauso Kybartų stačiatikių Šv. Aleksandro Nevskio parapijai. Įdomus faktas, kad ši parapija visos Lietuvos cerkvėms gamino žvakes.pamatykLietuvoje.ltKybartų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvėtext/html2dDidysis Vištyčio akmuoDešinėje Vištytis - Kybartai kelio pusėje, 1 km. nuo Vištyčio slūgso trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo (po Barstyčių ir Puntuko akmenų). Akmens aukštis - 4 metrai, plotis - 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas "pėda" ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Labai keista akmens išvaizda. Kai žiūri nuo kelio, jis panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva, o taip pat didelėmis akimis bei nosimi. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu. Apie 1800 metus ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai akmenį labai gerbė. Akmens garbei Vištyčio centre 1997 m. pastatyta skulptūra, sukurta pagal akmens atsiradimo legendą, simbolizuojančią gėrio pergalę prieš blogį. Šios skulptūros autorius A. Sakalauskas. Padavimas, kurį pasakojo Vištyčio krašto žmonės apie Didžiojo akmens atsiradimą: Labai senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje įsikūrė miestelis Torn (kitur minima miestelis Tor). Tada nebuvo ežero, kalnų ir akmenų, o aplinkui plytėjo neapžvelgiami ganyklų plotai. Miestelyje gyveno nuoširdūs ir draugiški žmonės, pavargę nuo sunkaus darbo. Miestelis buvo išsidėstęs ant kalvos, o pačioje kalvos viršūnėje stovėjo sena, sulinkusi bažnyčia. Kartą seniausia miestelio gyventoja susapnavo sapną: esą velnias žada paimti daug sielų. Išgirdę apie tai, gyventojai nutarė statyti naują bažnyčią. Kai bažnyčia buvo beveik baigta, apie ją sužinojo pats nelabasis. Jis labai užsirūstino ir nutarė nepasiduoti.pamatykLietuvoje.ltDidysis Vištyčio akmuotext/html2dVištyčio Švč. Trejybės bažnyčiaAkmens mūro ir raudonų plytų Švč. Trejybės bažnyčia statyta 1829 m. Bažnyčia labai retos dvigubo kryžiaus formos. Bažnyčios interjere yra išlikusių vertybių. Rytiniame bažnyčios bokšte pakabintas varpas. Tai įžymiojo Karaliaučiaus srities liejiko G. B. Kinderio 1730 m. kūrinys.pamatykLietuvoje.ltVištyčio Švč. Trejybės bažnyčiatext/html2dVištyčio evangelikų liuteronų bažnyčiaEvangelikų liuteronų bažnyčia statyta 1844 m. Užėjus sovietams bažnyčia buvo užgrobta ir joje įkurtas sandėlys. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems ir liuteronų bendruomenės lėšomis suremontuota.pamatykLietuvoje.ltVištyčio evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dVištyčio skulptūrų parkasNuo 2009 metų Vištyčio skulptūrų alėjoje statomos svarbiausius Vištyčio krašto bei Lietuvos valstybės įvykius simbolizuojančios medinės skulptūros.pamatykLietuvoje.ltVištyčio skulptūrų parkastext/html2dVištyčio regioninio parko lankytojų centrasVištyčio regioninį parkas įsikūrusęs trijų valstybių sandūroje, vakaruose besiriboja su Karaliaučiaus sritimi, pietuose – su Lenkija. Parkas atitolęs nuo kitų Lietuvos saugomų teritorijų, tačiau pasiekiamos kaimyninių šalių saugomos ir lankytinos teritorijos: Suvalkų ežerynas, Suvalkų kraštovaizdžio parkas, Romintos girios Lenkijoje ir šių girių masyvo tąsa Karaliaučiaus srityje. Parkas įkurtas 1992 metais, siekiant išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Lankytojų centro ekspozicija "Kalvotoji Suvalkija" supažindins su šio parko gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.pamatykLietuvoje.ltVištyčio regioninio parko lankytojų centrastext/html2dPo Vilkaviškio kraštąVilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centrasPo Vilkaviškio kraštątext/html180