Aušros vartaiAušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei kituose kultūriškai artimuose kraštuose. Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503–1522 m. Vėliau virš vartų arkos pastatytas fasadas su penkiomis ambrazūromis ir renesansinio stiliaus atiku.pamatykLietuvoje.ltAušros vartaitext/html2dAušros Vartų koplyčiaKoplyčia - tai beveik kvadratinio plano (7x7 m), 1829 m. įgavęs vėlyvojo klasicizmo stilių, dviejų aukštų pastatas. Dviejų tarpsnių fasadas su trikampiu frontonu, puošiamu Apvaizdos akis (Dievo globos simbolis), primena triumfo arką. Klasicistinio stiliaus su korintiškojo orderio kolonomis altoriaus centre - stebuklingas Gailestingumo Motinos paveikslas. Abipus paveikslo tarp kolonų stovi Marijos gimdytojų šv. Joakimo ir šv. Onos skulptūros. Altorių vainikuoja glorija su Švč. Marijos Vardu, visoje Katalikų Bažnyčioje pradėtu ypač gerbti po to, kai Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Jonas Sobieskis prie Vienos 1683 m. apgynė krikščioniškąją Europą nuo turkų. Frontone įrašyta lotyniškai Mater Misericordiae (Gailestingumo Motina), žemiau - Sub tuum praesidium confugimus (Tavo apgynimo šaukiamės). Iš pradžių čia būta užrašo lenkų kalba, tačiau, pralaimėjus 1863 m. sukilimui, jis, caro administracijos spaudimu, pakeistas lotynišku. 1933 m. sugrąžintas lenkiškasis, tačiau šiandien regime vėl grįžus lotyniškąjį - visuotinės Bažnyčios kalba, skirta visiems tikintiesiems.pamatykLietuvoje.ltAušros Vartų koplyčiatext/html2dVilniaus Šv. Teresės bažnyčiaBažnyčia priklauso Vilniaus ankstyvojo baroko statiniams. Bažnyčios statyba vyko 1633–1650 m. pakanclerio Stepono Paco iniciatyva ir lėšomis. Bažnyčios statybai buvo naudotos brangios medžiagos – švediškas smiltainis, granitas, marmuras. 1783 m. pristatyta Pociejų koplyčia – mauzoliejus, skirtas šiai šeimai. 1812 m. bažnyčios interjeras buvo apgadintas, vėliau bažnyčia buvo keletą kartų atnaujinama. Didysis altorius yra vienas gražiausių Lietuvoje. Sienų tapyba siekia XVIII amžių. Bažnyčioje yra Simono Čechovičiaus, Kanuto Rusecko ir kitų dailininkų paveikslų. Tai vienas ankstyviausių baroko statinių Lietuvoje. Šventos Teresės bažnyčios fasado projektas priskiriamas karaliaus Vladislovo Vazos dvaro architektui Konstantinui Tencallai. Kuriant projektą, pasiremta pavyzdžiu – Romoje esančia basųjų karmelitų bažnyčia Maria della Scala. Šventos Teresės bažnyčios fasadui panaudotos brangios statybinės medžiagos – švediškas smiltainis, marmuras ir granitas. Šventos Teresės bažnyčia priklausė basųjų karmelitų vienuolynui. Karmelitai – tai aštuonių šimtų metų senumo vienuolių ordinas, pavadintas pagal Karmelio kalną Palestinoje. XVI amžiuje nuo karmelitų atskilo reformuota ordino šaka – basieji karmelitai, pagarsėję mistinėje teologijoje. Dabartinis bažnyčios interjeras sukurtas XVIII amžiaus antroje pusėje ir puikiai išlikęs iki mūsų dienų. Įspūdingas pagrindinis altorius – vienas gražiausių Lietuvoje.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Teresės bažnyčiatext/html2dVilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiaBažnyčios statybą 1604 m. pradėjo jėzuitai. Ji buvo skirta šventojo karalaičio Kazimiero atminimui. Pasak legendos, kertinį akmenį iš Antakalnio į miesto centrą rideno 700 žmonių. Šiandien akmenį vis dar galima pamatyti fasado sienoje. Bažnyčia baigta statyti apie 1616 m., vidus įrengtas 1618 m. Šv. Kazimiero bažnyčia – vienas ankstyviausių baroko statinių mieste. Manoma, kad bažnyčią projektavo Povilas Bokša, o darbus atliko Jonas Frankevičius. Bažnyčia pasižymi tuo, kad XVIII a. vadovaujant Tomui Žebrauskui buvo pastatytas kelių pakopų kupolas su aukštu žibintu, vainikuotu karūna. Tai vienintelis tokio dydžio kupolas visose buvusiose LDK žemėse. 1812 m. bažnyčia buvo smarkiai apgadinta., paversta sandėliu. Po 1830–1831 m. buvo perstatyta į cerkvę. Vėliau čia buvo įrengtas Mikalojaus soboras. Šioje cerkvėje yra meldęsis garsusis rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. XX a. pirmoje pusėje bažnyčia buvo grąžinta katalikams, bet Antrojo pasaulinio karo metais vėl nukentėjo, buvo uždaryta. 1961 m. čia įrengtas ateizmo muziejus. Bažnyčia grąžinta tikintiesiems 1989 m. Šv. Kazimiero bažnyčia – vienas gražiausių baroko paminklų Vilniuje. Ji pastatyta pagal Romos Jėzaus (Il Gesù) bažnyčios pavyzdį, tačiau skirtingai nuo jos, turi du pagrindinio fasado bokštus. Bažnyčios planas sudaro lotynišką kryžių. 40 m aukščio ir 17 m skersmens kupolą vainikuoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnos formos žibintas. Viduje dominuoja plati 25 m aukščio centrinė nava. Šonuose – šešios praėjimu nesujungtos koplyčios. Bažnyčios vidų puošia trys vėlyvojo baroko stiliaus dirbtinio marmuro altoriai. Jiems paveikslus nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Didžiajame altoriuje: "Kristaus prisikėlimas" ir "Šv. Kazimieras", kairiajame: "Šv. Andriejus Bobola" ir "Neregio išgydymas", dešiniajame: "Šv. Ignacas Lojola" ir "Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu".pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiatext/html2dDievo Gailestingumo šventovėŠventovė atidaryta ir Švč. Sakramento adoracija vyksta visą parą.Dievo Gailestingumo šventovėje gerbiamas pirmasis Vilniuje nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas. Paveikslą 1935 m. pagal šv. Faustinos regėjimus Vilniuje nutapė dailininkas Eugenijaus Kazimirovskis. Apreiškimuose seseriai Faustinai Jėzus kalbėjo: „Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, ypač mirties valandą. Aš pats ją ginsiu kaip savo garbę.“ Vizito Lietuvoje metu šv. Jonas Paulius II meldėsi prie šio paveikslo, kai jis dar buvo Šventosios Dvasios bažnyčioje. Kalbėdamas tikintiesiems, popiežius ragino, nepaisant nieko, stengtis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio žodžio mokiniais ir klusniais Šventosios Dvasios įrankiais: „Tokiu Dievo įrankiu buvo šv. Faustina, kuri pasitikėjo jai apsireiškusio Išganytojo žodžiais ir išpildė Jo prašymą nutapyti paguodą ir ramybę žmonėms teiksiantį paveikslą.“ Dabartinėje Gailestingumo Šventovės vietoje XV–XVI a. stovėjo pirmoji Švč. Trejybės bažnyčia. XVIII a. bažnyčia buvo perstatyta, priklausė Vilniaus universitetui. 1821 m. caro valdžia šventovę pavertė Apsireiškimo cerkve, 1920 m. ji vėl atiteko katalikams. 1946–1947 m. bažnyčioje dirbo šv. Faustinos nuodėmklausys pal. M. Sopočka. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia bažnyčią uždarė. 2004 m. kovo 8 d. dekretu kardinolas Audrys Juozas Bačkis įsteigė Dievo Gailestingumo šventovę ir į jos centrinį altorių buvo perkeltas Dievo Gailestingumo paveikslas.pamatykLietuvoje.ltDievo Gailestingumo šventovėtext/html2dVilniaus universiteto ansamblisVilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. 1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai - Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas "imperatoriškojo" titulas. Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919 - 1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.pamatykLietuvoje.ltVilniaus universiteto ansamblistext/html2dVilniaus Šv. Jonų bažnyčiaViena vaizdingiausių universiteto komplekso dalių yra Šventų Jonų bažnyčia su varpine. Visas bažnyčios pavadinimas – "Švento Jono Krikštytojo ir Švento Jono Apaštalo ir Evangelisto bažnyčia". Iš čia kilęs sutrumpintas pavadinimas – Šventų Jonų bažnyčia. Šventų Jonų bažnyčios statybos užtruko beveik 40 metų ir baigėsi 1426-aisiais. Anuomet tai buvo gotikinis pastatas. 1571 metais bažnyčia perėjo jėzuitų ordino žinion, ir nuo tada ji laikoma universiteto komplekso dalimi. Šventų Jonų bažnyčia yra mačiusi ne tik šventų mišių, bet ir studentų protestų, ir teatro spektaklių, ir karalių sutikimų. Sovietmečiu šie maldos namai buvo paversti sandėliu. Vėliau čia buvo įkurtas Universiteto muziejus. Šiandien Šventų Jonų bažnyčia vėl atlieka pagrindinę savo funkciją. 1993 metais joje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Šventų Jonų bažnyčios varpinė yra vienas aukščiausių senamiesčio pastatų. Jos aukštis – 68 metrai. Dabartinį Šventų Jonų bažnyčios fasadą XVIII a. projektavo žymiausias Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Bažnyčia pradėta statyti po Lietuvos krikšto 1387 m. ir baigta 1426 m. Iš pradžių ji buvo gotikinė, vėliau, XVIII a. pirmoje pusėje, įgijo ryškių vėlyvojo baroko bruožų. XIX a. trečiajame dešimtmetyje didžiulė dalis puošnaus barokinio interjero buvo sunaikinta. Bažnyčios interjere akį traukia dešimties presbiterijos altorių kompozicija, vienintelė tokia Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Šios bažnyčios vargonai buvo žymiausi Lietuvoje. Centrinėje navoje, prie piliorių, stovi 18 skulptūrų, iš kurių net 12 vaizduoja šventuosius Jonus. Išraiškingiausios koplyčios – Oginskių ir Šv. Onos. Bažnyčioje gausu memorialinių paminklų: Jeronimo Stroinovskio, Adomo Mickevičiaus, Antonijo Edvardo Odineco, Liudviko Kondratovičiaus – Vladislovo Sirokomlės, Tado Kosciuškos, Konstantino Sirvydo, Simono Daukanto ir kt. Nuo jėzuitų akademijos laikų Šv. Jonų bažnyčioje meldėsi profesoriai, studentai, vykdavo įvairūs vaidinimai, disputai, buvo ginamos disertacijos, iškilmingai sutinkami karaliai. Daugelis tradicijų išliko iki mūsų laikų. Šiandien čia įteikiami diplomai absolventams, rengiami įvairūs koncertai, festivaliai.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Jonų bažnyčiatext/html2dVilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėNorintieji apsilankyti tik varpinėje į ją patekti gali iš Šv. Jonų gatvės arba per Didįjį kiemą. Norintieji apsilankyti VU architektūrinio ansamblio kiemeliuose juos galės apžiūrėti papildomai sumokėję 1,5 EurSvarbi Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio dalis yra Šv. Jonų bažnyčios varpinė, kuri buvo statyta 1600-1610 m. ir pasižymi renesanso bei vėlyvojo baroko architektūra. Šiltuoju metų laiku sostinės panorama galima grožėtis nuo aukščiausio senamiesčio pastato – Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Istorinėje varpinėje veikia modernus liftas ir lankytojai nevargindami kojų gali užkilti į 45 m aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę. Iš čia užkopus autentiškais mediniais laiptais į baliustradas senamiesčiu ir neaprėpiamais Vilniaus toliais galima gėrėtis tarsi iš paukščio skrydžio. Lankytojus domina ir Fuko švytuoklė, kuri demonstruoja Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą. Švytuoklės įtvirtinimo lizdas įrengtas varpinės bokšto antrajame aukšte. Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip švytuoja švytuoklė, kaip juda ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo padėtį ir tai įrodo, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėtext/html2dVilniaus Šv. Onos bažnyčiaŠv. Onos bažnyčia yra vienas gražiausių ir, ko gero, garsiausių Vilniaus statinių. Tai vėlyvosios gotikos šedevras. Ją gaubia daug legendų. Žymiausia jų pasakoja, jog Napoleonas pamatęs Šv. Onos bažnyčią norėjo ant delno nusinešti ją į Paryžių. Gaila, bet tikrovė ne tokia romantiška: Napoleono žygio per Lietuvą metu bažnyčia buvo atiduota prancūzų kavalerijos žiniai. Visgi Napoleonas savo laiške žmonai yra paminėjęs, kad "Vilnius – labai gražus miestas". Dėl jos autoriaus ir statybos laikotarpio vieningos nuomonės nėra. Ši bažnyčia buvo pastatyta apie 1495–1501 m., po 1564 m. gaisro atstatyta Lvovo arkivyskupo D. Solikovskio ir Radvilų lėšomis. Vėliau bažnyčia ne kartą remontuota, tačiau jos išorė nuo XVI a. pabaigos beveik nepakito. 1580 m. buvo pabaigti pagrindiniai bažnyčios atstatymo darbai, pastatyti altoriai. Vėliau bažnyčia buvo remontuojama ir rekonstruojama kelis kartus. Per penkis šimtmečius beveik nepakitusi Šv. Onos bažnyčia sulaukė mūsų dienų ir tapo vienu iš Vilniaus simbolių. Šalia bažnyčios – XIX amžiuje pastatyta varpinė, imituojanti gotikos stilių.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Onos bažnyčiatext/html2dVilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiaEkskursijos pavieniams asmenims organizuojamos konkrečiomis datomis (žiūrėti nuorodoje). Grupės turi registruotis iš anksto telefonu +37068240216 arba el.paštu pranciskonunamai@inbox.ltŠv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. XV a. Vilniuje įsikūrę bernardinai pastatė medinę bažnyčią, kuri vėliau buvo perstatyta į mūrinę. Po to bažnyčia buvo dar keletą kartų atnaujinama. XVII–XVIII a. ji įgijo renesanso ir baroko bruožų. Sovietinės okupacijos metais bažnyčia buvo uždaryta ir perduota Dailės institutui. 1994 m. į ją vėl grįžo Šv. Pranciškaus mažesnieji broliai. Bažnyčios fasade išsiskiria gotikiniai smailiaarkiai langai ir kontraforsai. Virš jų kyla frontonas su aštuoniakampiais bokšteliais iš šonų ir Nukryžiuotojo freska. Seniausioji bažnyčios dalis – gotikinė presbiterija. Bažnyčią puošia lieknas, aštuoniasienis varpinės bokštas. Labai vertingas yra šios bažnyčios interjeras. Šoninėse navose yra išlikę gotikiniai krištoliniai ir žvaigždiniai skliautai. Navų sienas puošia gotikinės polichrominės freskos, kurios 1981 m. buvo iš dalies atidengtos. Tai spalvingos figūrinės kompozicijos Biblijos ir hagiografinėmis temomis, vietomis su gotikinio šrifto užrašais, augaliniais ornamentais, heraldiniais ženklais. Ši tapyba sukurta XVI a. ir laikoma unikalia. Bažnyčioje yra vienuolika altorių, visi jie mediniai, vėlyvojo baroko stiliaus, natūralios medžio spalvos. Čia saugoma seniausia žinoma Lietuvoje XV a. Nukryžiuotojo skulptūra, taip pat du vertingi marmuriniai antkapiai: barokinis Petro Veselovskio ir renesansinis Stanislovo Radvilos Pamaldžiojo. Pastarasis – seniausia Lietuvos profesionalioji apvaliosios skulptūros memorialinė kompozicija. Bernardinų vienuolynas statytas kartu su bažnyčia. Čia veikė noviciatas, ordino seminarija, buvo sukaupta gausi biblioteka, veikė skriptorijus. Bernardinai ypač garsėjo savo pamokslininkais, taip pat turėjo savų amatininkų. Kai 1864 m. vienuolynas buvo uždarytas, pastate įsikūrė kareivinės. Nuo 1919 m. čia įsikūrė universiteto dailės fakultetas, vėliau Dailės institutas, dabar – dailės akademija. 2008 m. buvo rekonstruotas Vilniaus Bernardinų istorinis – architektūrinis ansamblis (renovuotos bažnyčios, choro bei vienuolyno administracinių patalpų palėpės, bažnyčios vartai, praėjimas, rūsys ir vidinis kiemelis), įkurti turistų apžvalgos takai.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiatext/html2dBažnytinio paveldo muziejusBažnytinio paveldo muziejus įsikūrė 2009 m. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ekspozicijoje pristatomi vertingiausi muziejaus eksponatai iš Vilniaus arkivyskupijos šventovių. Ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai – išraiškingi maldingumo tradicijos liudytojai ir auksakalystės šedevrai. Stiklo vitrinose išdėlioti puošnūs bažnytinės tekstilės pavyzdžiai, kiti meniški liturginiai reikmenys, dailiųjų amatų dirbiniai lankytojams atveria turtingą Lietuvos Bažnyčios istoriją bei sakralinio meno slėpinius. Muziejus svarbus ne tik unikalia Lietuvoje ekspozicija, bet ir architektūriniu požiūriu. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis.pamatykLietuvoje.ltBažnytinio paveldo muziejustext/html2dVilniaus Bernardinų sodasPačiame Vilniaus centre, tarp Gedimino pilies kalno, Vilnelės ir Bernardinų vienuolyno įsikūręs Bernardinų sodas (anksčiau vadintas Sereikiškių parku). Po ilgiau nei metus trukusios rekonstrukcijos 2013 m. parke atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka pagal dailininko Vladislovo Štrauso projektą. Parkas atgavo istorinį Bernardinų sodo pavadinimą, nes, istorikų teigimu, kelis šimtmečius didžiojoje dalyje šios teritorijos buvo įrengtas būtent bernardinams priklausęs sodas. Jam atminti sukurta vienuolių sodo ekspozicija su vaistiniais, prieskoniniais, maistiniais ir arbatiniais augalais. Parke galima apžiūrėti atkurtus senuosius parko elementus: alpinariumą, tvenkinį, Belvederio kalnelį, centrinę aikštę, pasivaikščioti takais palei Vilnelę, pasigrožėti istorinėse vietose įrengtais fontanais, kurių vienas yra muzikinis. Parke taip pat yra rožynas, vaikų žaidimo aikštelės. Ypatinga parko erdvė – Botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių Rytų Europoje Botanikos sodų. Ekspozicijoje pamatysite ginkmedį, geltonąją sedulą, kanadinę pocugę, juodąją pušį, tris vienus seniausių Vilniuje ąžuolus. Beje, šalia įėjimo nuo šv.Brunono gatvės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia 400 šimtus metų.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Bernardinų sodastext/html2dValdovų rūmų muziejusValdovų rūmų muziejus nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis, išskyrus Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Paskutiniai lankytojai įleidžiami likus valandai iki muziejaus uždarymo.Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose galima apžiūrėti kelias nuolatines ekspozicijas, atspindinčias istorinės rezidencijos funkcijas: Rūmų istorinė ir architektūrinė raida, Rūmų atkurti istoriniai reprezentaciniai interjerai, Valdovų lobynas bei iždinė. Gausūs radiniai kartu su rūmų raidos maketais, ikonografine medžiaga ir tekstiniais komentarais rodomi Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (I maršrutas). Rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicija (II maršrutas) lankytojus atves į reprezentacines menes su atkurtais istoriniais vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko reprezentaciniais interjerais, taip pat į specialią lobyno salę. Visiškai atkūrus Valdovų rūmus ir pradėjus veikti antrajai jų daliai, bus įrengtos dar dvi nuolatinės ekspozicijos. Rūmų muzikinio gyvenimo ir buities ekspozicija (III maršrutas) kartu su daugiafunkce sale bus skirta įvairiems kultūriniams ir edukaciniams renginiams. Nacionalinių ir tarptautinių parodų centre (IV maršrutas) bus pristatomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lituanistinis ir bendrasis Europos paveldas. Šioje rūmų dalyje taip pat veiks istorinių valgių ir gėrimų restoranas-kavinė ir vyno rūsys.pamatykLietuvoje.ltValdovų rūmų muziejustext/html2dVilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilikaVilniaus katedra turi daugiau kaip šešių šimtmečių istoriją. Šioje šventovėje saugoma daugybė religinių, meno ir istorinių vertybių, kurios svarbios ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Religinis, kultūrinis ir istorinis paveldas — tai prieš mus gyvenusių žmonių palikimas, susijęs su mūsų krašto tikėjimo istorija. Vilniaus katedros pastatas pailgo stačiakampio plano, simetriškos kompozicijos, turi gotikos (pagrindinės pastato dalies mūras), renesanso, baroko (Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios) stiliaus bruožų. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus rekonstruota katedra — didingas, darnus ir monumentalus klasicizmo stiliaus halinis trijų navų pastatas, vidurinė platesnė, o dvi šoninės siauresnės. Navos atskirtos pilioriais, dengtos kryžminiais skliautais. Katedros interjero erdvinė struktūra gotikinė, tačiau interjero puošyba klasicistinė. Lauryno Gucevičiaus sumanytoji taurios ir aiškios architektūros šventovė turėjo atspindėti Apšvietos epochai priimtiną religiją — nuosaikią, protingą, ugdančią pilietines dorybes. Katedros interjero erdvę į tris navas dalija masyvūs pilioriai, sienas skaido dorėninio orderio piliastrai, tarp jų įsiterpia šoninių koplyčių portalai su trikampiais frontonėliais. Šventovės lubas pagyvina laurų girliandomis dekoruoti skliautai ir rozetėmis puoštos arkos. Prie rytinės katedros sienos įrengtas didysis altorius atkartoja klasicistinio portalo architektūrą, jo timpane dieviškosios Apvaizdos ženklas (akis), viršuje — Nukryžiuotasis (1805 m.). Katedroje yra vienuolika koplyčių šonuose, zakristija, dviem šoniniais įėjimais pietinėje ir šiaurinėje pusėje ir portiku vakarinėje dalyje. Rytinėje statinio dalyje simetriškai pastatyta Šv. Kazimiero koplyčios ir zakristijos kupolai su žibintais. Abiejuose katedros šonuose architektas pastatė po kolonadą, kurių frizai pratęsia Šv. Kazimiero koplyčios ir zakristijos frizų motyvą, tokiu būdu šiuos statinius suvienija su naująja katedra. Prie katedros stovi varpinės bokštas (57 m aukščio).pamatykLietuvoje.ltVilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilikatext/html2dVilniaus arkikatedros varpinės bokštasVarpinė yra ypač svarbus Vilniaus arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių elementas, viena iš Vilniaus senamiesčio vertikaliųjų dominančių, tapusi miesto simboliu. Kaip paveldo objektas, pastatas ypač vertinamas dėl tūrio, dekoro elementų, autentiškų konstrukcijų. XIII amžiuje bokštas buvo gynybinės sienos dalimi. Iki šių dienų išliko beveik visas pirmas senojo bokšto aukštas. XVI a. gynybinis bokštas tapo katedros varpine, dabartinę išvaizdą įgijo XIX a. pradžioje. Katedros varpinės aukštis – 52 m, su kryžiumi – 57 metrai. Iš varpinės – vieno seniausių ir aukščiausių senamiesčio bokštų – atsiveria graži panorama. Vilniečiai ir miesto svečiai gali apžiūrėti varpų ekspoziciją, senąjį miesto laikrodį, patyrinėti istorines varpinės ir katedros vaizdų rekonstrukcijas. Komiksų mėgėjai gali susipažinti su Vilniaus įkūrimo legenda žaisdami edukacinį kompiuterinį žaidimą "Gedimino sapnas". Virtuali kelionė "Vilniaus panorama: pamatyk, priartink, įsiamžink!" pro viršutiniame varpinės aukšte įmontuotas vaizdo stebėjimo kameras padeda lankytojams susipažinti su miesto panorama ir žymiais architektūros paminklais.pamatykLietuvoje.ltVilniaus arkikatedros varpinės bokštastext/html2dTrijų kryžių paminklasTrijų Kryžių kalnas atmintinas tuo, kad čia kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys, didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesant, pririšo prie kryžių ir nuo šio kalno numetė upėn sakydami: "Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti". Nuo tada kalnas gavo Trijų Kryžių vardą, nes šiam įvykiui atminti buvo pastatyti trys kryžiai, kurie iki šiol vis atnaujinami. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniaus šviesuomenės iniciatyva, Rusijos valdžiai draudžiant, paminklui surinkti pinigai. 1916 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais padaryti klojiniai, išlietas paminklas ir atlikta jo apdaila. 1950 m. gegužės 30 d. sovietinės valdžios įsakymu paminklas susprogdintas. 1989 m. birželio 14 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva atstatytas (darbų vadovas Henrikas Kęstutis Šilgalis).pamatykLietuvoje.ltTrijų kryžių paminklastext/html2dŠv. Faustinos namelisEkskursijos derinamos telefonu: +370 674 57966Gailestingumo Motinos seserys, kurių vienuolijai priklausė ir šv. Faustina, į Vilnių atvyko 1908 m. ir Antakalnyje įsteigė vienuolyną. Seserys globojo buvusias kalines, moralinio elgesio problemų turinčias merginas, nuteistas nepilnametes, rūpinosi karo ligonine, kepė duoną, skalbė. Vienuolynui taip pat priklausė didelis sodas, kurio keletas obelų išlikusios iki šių dienų. Šv. Faustina daugelį apreiškimų patyrė gyvendama vienuolyno namuose Vilniuje. Išlikęs vienintelis vienuolyno namas, kuriame gyveno šv. Faustina, buvo restauruotas. Atkurtoje šv. Faustinos celėje gerbiamos jos ir pal. M. Sopočkos relikvijos. Kiekvieną dieną 15 val. kalbamas Gailestingumo vainikėlis, kuris buvo padiktuotas šiame vienuolyno name 1935 m. rugsėjo 13–14 d. Gailestingumo vainikėlio tekstas lietuvių kalba buvo aprobuotas 1942 m. tuomet Vilniaus arkivyskupo padėjėju dirbusio vyskupo Mečislovo Reinio.pamatykLietuvoje.ltŠv. Faustinos namelistext/html2dVilniaus Rasų kapinėsRasų kapinės įkurtos XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Senosios Rasų kapinės pašventintos 1801 m. gegužės 6 d. Pirmasis vilnietis, palaidotas Rasose, buvo Vilniaus miesto burmistras Jonas Mileris. XIX a. pradžios šaltiniuose kapinės vadintos Misionierių arba Rasų vardais. XIX a. viduryje, uždarius Misionierių bažnyčią, išliko tik Rasų pavadinimas. 1802 m. ir 1806 m. kapinėse pastatyti du klasicistiniai kolumbariumai. Apytikriu paskaičiavimu abiejuose kolumbariumuose palaidoti 273 žmonės, tarp jų buvo Vilniaus universiteto profesorius Džonas O‘Konoras (1760–1802), Vilniaus teatro aktorė Antanina Fišer (1824–1840), vienas 1831 metų sukilimo Lietuvoje vadovų Gabrielis Oginskis (1784–1842), Vilniaus universiteto istorijos profesorius Tomas Husaževskis (1732–1807), dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1746–1807), filosofijos istorikas Vladislovas Horodiskis (1885–1920). Nuo laiko sunykęs pietinis kolumbariumas nugriautas 1937 m., šiaurinis – 1957 m. Juose buvę palaikai palaidoti dviejose bendrose duobėse. 1814 m. prie kapinių prijungtas Literatų kalnelis. 1841–1850 m. Misionierių vienuolyno vizitatoriaus Juozapo Bagdonavičiaus ir Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriaus Jono Vaškevičiaus pastangomis tarp abiejų kolumbariumų pastatyta neogotikinė raudonų plytų koplyčia (architektai Tomas, Bronislovas ir Stanislovas Tišeckiai). 1847 m. šalia kapinių vakarinės dalies palaidoti Antakalnio karo ligoninėje mirę kariai. Naujosios kapinės buvo apkastos grioviu, už kurio laidojo savižudžius. Nuo XX a. pradžios ši kapinių dalis vadinama Našlaičių kapinėmis. Čia be dvasinės ir pasaulietinės valdžios žinios buvo laidojami ir neturtingiausi Vilniaus gyventojai. 1863 m. sukilimo metu Rasų kapinėse buvo slepiami ginklai. 1912 m. šalia Senųjų kapinių kitapus Sukilėlių gatvelės įrengtos Naujųjų Rasų kapinės. Naujųjų Rasų šiaurės vakarinėje dalyje palaidoti 1919–1921 m. žuvę Lenkijos kariai ir legionieriai, kuriems atminti pastatytas betoninis obeliskas, 1920–1921 m. kovose už Vilnių žuvę Lietuvos kariuomenės kariai, Vilniuje žuvę 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai. 1942 m. partizanams atminti pastatytas koplytstulpis – Sukilėlių kryžius (1994 m. atstatytas; architektė Monika Kijauskienė). 1995 m. kapavietėje įrengta memorialinė lenta (architektės Živilė Mačionienė, Monika Kijauskienė). Rasų gatvėje, prie Senųjų kapinių pagrindinių vartų palaidoti 1919–1920 ir 1944 m. žuvę Lenkijos kariai. Memorialo cente palaidota Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio motina Marija Pilsudska ir Jozefo Pilsudskio širdis. Jozefo Pilsuldskio palaikai palaidoti Krokuvoje. Rasų kapinėse ilsisi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai Lietuvos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius (1851–1927), teisininkas Jonas Vileišis (1872–1942), žymūs dailininkai Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), Antanas Gudaitis (1904–1989), Antanas Kučas (1909–1989), istorikai Joachimas Lelevelis (1786–1861), Euzebijus Slovackis (1772–1814), Eustachijus Tiškevičius(1814–1873), "Vilniaus albumo" leidėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis (1808–1885), advokatas, bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858–1925), teisininkas Mykolas Romeris (1880–1945), architektai Julijus Klosas (1881–1933), Antanas Vivulskis (1877–1919), Sigitas Benjaminas Lasavickas (1925–1998), kino režisierius Raimondas Vabalas (1937–2001), rašytojai Vladislavas Sirokomlė (1823–1862), Liudas Gira (1886–1946), Petras Cvirka (1909–1947), Petras Vaičiūnas (1890–1959), Kazys Boruta (1905–1965), Vincas Mykolaitis-Putinas (1892–1967), Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916), kompozitoriai Mikas Petrauskas (1873–1937), Juozas Tallat-Kelpša (1888–1949), operos solistas Kipras Petrauskas (1885–1968), kiti žymūs Lietuvos veikėjai.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Rasų kapinėstext/html2dVilniaus Rasų kapinių koplyčia1841–1850 m. Misionierių vienuolyno vizitatoriaus Juozapo Bagdonavičiaus ir Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriaus Jono Vaškevičiaus pastangomis tarp abiejų kolumbariumų pastatyta neogotikinė raudonų plytų koplyčia (architektai Tomas, Bronislovas ir Stanislovas Tišeckiai). Koplyčios rūsyje palaidoti Misionierių bažnyčios vizitatorius Juozapas Bagdonavičius (1787–1846), Vilniaus kapitulos prelatas Antanas Niemekša (1825–1878), Vilniaus Katedros prelatas Juozas Bovkevičius (m. 1868), fleitistas Artūras Turčinskis (m. 1898). 1888 m. Vilniaus gydytojo Hilarijaus Raduškevičiaus lėšomis pastatyta neogotikinė mūrinė varpinė (architektas Julijonas Januševskis).pamatykLietuvoje.ltVilniaus Rasų kapinių koplyčiatext/html2dLietuvos banko Pinigų muziejusDarbo dienomis į ekskursijas, edukacinius ir švietimo renginius lankytojai registruojami iš anksto. Šeštadieniais organizuotoms grupėms ekskursijos nevedamos, su ekspozicija supažindinami tik pavieniai lankytojai. Regėjimo negalią turintiems lankytojams muziejus siūlo specialų audiogidą. Turintiesiems klausos negalią pasakojimas apie muziejaus ekspoziciją verčiamas į gestų kalbą planšetinio kompiuterio ekrane.Pinigų muziejus – interaktyvus muziejus, pritaikytas ne tik pasyviai apžiūrėti ekspoziciją, bet ir pačiam aktyviai dalyvauti pažinimo procese. Muziejus aprūpintas kompiuteriniais terminalais su specialiomis programomis, specialiai orientuota interneto prieiga, teminiais, mokomaisiais ir dokumentiniais filmais, žaidimais, prezentacijomis, virtualiomis ekspozicijomis. Daug dėmesio skirta ir ekonominiam švietimui skatinti bei propaguoti. Vizualūs Pinigų muziejaus grafiniai sprendimai, meno kūrinių integravimas, įvairūs interaktyvūs įrankiai, vaizdo, garso ir šviesos efektai pasitelkti ne tik sudominti lankytoją ir suteikti jam žinių, bet ir padėti jas kaupti, įtvirtinti, skatinti gilintis, savarankiškai interpretuoti ir ieškoti atsakymų. Pavienių lankytojų patogumui skirtas informacinis terminalas apie patalpų, ekspozicijų išsidėstymą muziejuje. Pirmasis netikėtumas lankytojo laukia tik įžengus į muziejų. Priartėjus prie tarpukariu Lietuvos banke naudoto telefono, jis netikėtai suskamba ir užsidega užrašas "Prašome pakelti ragelį". Jį pakėlus pasigirsta Lietuvos banko valdybos pirmininko sveikinimas ir kvietimas apžiūrėti muziejų. Muziejuje yra penkios ekspozicijų salės: Pinigų istorijos, Bankininkystės istorijos, Šiuolaikinių pinigų, Lietuvos pinigų, Parodų ir edukacijos. Laiptais leidžiantis į Pinigų istorijos salę virš durų lankytoją pasitinka meninė kompozicija "Architektūrinė atodanga" iš sunaikintų Europos Sąjungos valstybių nacionalinių banknotų su įmontuotomis skaičiavimo mašinėlėmis (dail. L. Pivoriūnas). Sunaikintų banknotų drožlės dailininkui tapo statybine medžiaga, puikia meninės išraiškos priemone, simboliu, žyminčiu Europos perėjimą į naują epochą.pamatykLietuvoje.ltLietuvos banko Pinigų muziejustext/html2dGenocido aukų muziejusNupirktas bilietas suteikia galimybę tą pačią dieną lankytis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekseGenocido aukų muziejus įsteigtas 1992 m. Tai vienintelis toks muziejus Baltijos valstybėse, įkurtas tame pačiame pastate, kuriame nuo 1940 m. antrosios pusės iki pat 1991 m. rugpjūčio dirbo sovietinės represinės institucijos NKVD ir NKGB-MGB-KGB. Pastato pusrūsyje išlikęs vidaus kalėjimas-tardymo izoliatorius, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai neįtikę Lietuvos gyventojai. Lankytojai gali susipažinti su ekspozicija, įrengta buvusioje mirties nuosprendžių vykdymo patalpoje. Pirmajame muziejaus aukšte, buvusiame MGB (KGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo kabinete, galima pamatyti dokumentus, nuotraukas, žemėlapius ir kitus daiktus, pasakojančius apie krašto sovietizaciją 1940–1941 m. Ekspozicija, skirta 1944–1953 m. partizaniniam karui, supažindina su partizanų junginių teritorine struktūra ir karine organizacija, laisvės kovotojų siekiais, kasdiene veikla ir buitimi. NKVD-NKGB kova su ginkluotu pasipriešinimu atskleidžia ekspozicija "Nelygi kova". Antrajame muziejaus aukšte lankytojai gali apžiūrėti ekspozicijas, skirtas Lietuvos gyventojų kalinimui gulage 1944–1956 metais, trėmimams 1944–1953 metais ir KGB veiklai 1954–1991 metais. Čia taip pat galima išvysti atkurtą telefoninių pokalbių klausymosi kabinetą – eksponuojama išlikusi klausymosi įranga, baldai, atkurtos kai kurios interjero detalės.pamatykLietuvoje.ltGenocido aukų muziejustext/html2dVilniaus Dominikonų Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiaLukiškių dominikonų vienuolyno ir Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios statiniai užima dabartiniame Vilniaus centre, Lukiškių aikštės, Vasario 16-osios, Goštautų ir Vaižganto gatvių ribojamą teritoriją. Pirmoji bažnyčia Lukiškėse funduota 1642 metais, šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dieną, t.y. gegužės 1-ąją. Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius dovanojo Vilniaus dominikonams 4000 auksinų, nurodydamas Lukiškių kapinėse pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. XVII a. viduryje minimi septyni vienuoliai, kurie buvo įpareigoti, laidodami neturtinguosius, nemokamai atlikti bažnytines apeigas. Nuo 1948 m. neveikusią ir su labai sunykusiu interjeru bažnyčią 1992 m. imta restauruoti. Didįjį altorių atnaujino Č. Bareika ir A. Žemaitis, skulptūras K. Norkūnas. Po restauracijos į šį interjero akcentą sugrįžo garsaus tapytojo P.Smuglevičiaus drobė "Šventieji apaštalai Jokūbas ir Pilypas." Atlikti istoriniai-menotyriniai tyrimai padėjo nustatyti, kad dalis altorinių paveikslų ("Šv. Tomas Akvinietis", "Šv. Dominykas", "Šv. Juozapas", "Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu", "Šv. arkangelas Mykolas", "Šv. Jokūbas", "Šv. Kotryna Sienietė") po 1948 m. uždarymo pateko į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, o fundatoriaus portretas papildė Nacionalinės paveikslų galerijos ekspoziciją. Keletas jų jau sugrįžo į savo senąją vietą.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Dominikonų Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiatext/html2dVilniaus Lukiškių aikštėpamatykLietuvoje.ltVilniaus Lukiškių aikštėtext/html2dVilniaus Lukiškių aikštės interaktyvus fontanasBaltijos šalyse analogų neturinčio interaktyvaus fontano unikalumas tame, jog fontano plotą stebi specialios kameros, kurios pagal žmogaus judesius ar judėjimo kryptį aktyvuoja vandens sroves. Srovių formos ir aukščiai keičiasi pagal sudarytą veikimo scenarijų, vandens srovės forma gali kisti iki 10 kartų per sekundę. Be to, srovės yra apšviestos spalvas keičiančiu ekonomišku apšvietimu, kiekvienas šviestuvas veikia tiek atskirai, tiek sinchroniškai su kitais šviestuvais. Fontane nėra atviro vandens baseino, todėl jis saugus vaikams, o vandens rezervas laikomas specialioje talpykloje po žeme.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Lukiškių aikštės interaktyvus fontanastext/html2dVilniaus Dievo Motinos ikonos "Ženklas iš dangaus" cerkvėCerkvė pastatyta 1903 metais Vilniaus Šv. Dvasios brolijos iniciatyva. Žemės sklypą cerkvei dovanojo Vasilijus Martinsonas, o statybos darbai apmokėti iš tikinčiųjų aukų. Cerkvė pašventinta birželio 1 dieną. Tuo metu prie šventyklos jau buvo parapijos mokykla. Prie cerkvės pastatytas namas vaikų prieglaudai, įkurta biblioteka su didele skaitykla. I pasaulinio karo metu atidaryta prieglauda vaikams iš vargingų šeimų, joje glaudėsi ir kitų krikščionių vaikai, ne tik stačiatikių. Cerkvė dirbo visą laiką, mišios nenutrauktos. 1946 m. parapijoje buvo 400 tikinčiųjų, 1948 m. sovietai cerkvę oficialiai įregistravo. 1956 m. Maskvos patriarchijos lėšomis atliktas kapitalinis remontas. Dabar prie cerkvės yra sekmadienio mokykla vaikams ir suaugusiesiems, jaunimo muzikos centras.pamatykLietuvoje.ltVilniaus Dievo Motinos ikonos "Ženklas iš dangaus" cerkvėtext/html2dVingio parkaspamatykLietuvoje.ltVingio parkastext/html2dVingio parko estradaParko estrada pritaikyta įvairaus pobūdžio renginiams ir koncertams. Nuo 1960-ųjų čia kas ketverius vyksta Dainų švenčių Dainų dienos, Moksleivių dainų šventės. Čia taip pat savo koncertus surengė tokios pasaulinio garso žvaigždės, kaip Lady Gaga, Andrea Bocelli, Elton John, Bjork, Sting, Rod Stewart, Depeche Mode, taip pat legendinės Lietuvos grupės Foje, Antis. Koncertų metu estradoje susirenka virš 60 tūkst. žmonių. Toks rekordas pasiektas 1997 m. gegužės 17 d. paskutinio grupės Foje koncerto metu.pamatykLietuvoje.ltVingio parko estradatext/html2dPanerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčiaŠlaite įrengtais betoniniais laipteliais nuo senojo trakto (Vilniaus - Kauno kelio) pakylama prie koplyčios priekinio fasado. Priešais koplyčią stovi senas ilgas mūrinis vienaukštis pastatas. Manoma, kad anksčiau, kelio klestėjimo metais, jame buvo įsikūrę pakelės namai. Barokinė koplyčia, manoma, pastatyta vienuolių jėzuitų XVII a. pradžioje. Iš pradžių toje vietoje buvo medinis stulpas. Tuo metu vyskupas Simonas Visockis organizuodavo procesijas iš Trakų į Vilnių. Paneriuose buvo pradėtas statyti koplytstulpis su Viešpaties kančios statula – tarsi tarpinis punktas, kad žmonės galėtų pailsėti, pasimelsti. Vėliau toje vietoje atsirado koplytėlė. XVII a. jau minima medinė koplyčia. 1856 m. Vilniaus vyskupas perstatė ir papuošė Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią. Prie jos buvo įkurta špitolė.pamatykLietuvoje.ltPanerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčiatext/html2dLentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiaKai 1905 m. buvo išduotas leidimas bažnyčios statybai, tikintieji, bijodami, kad valdžios nutarimas gali pasikeisti, per 10 dienų pastatė medinį baraką, kuris turėjo tarnauti kaip laikina bažnyčia. Šį pastatą pašventino Vilniaus vyskupas Edvard von Ropp. Jau 1906 m. buvo užsakytas mūrinės bažnyčios projektas. Architektu buvo pasirinktas Orsino Bongi iš Mediolano. Užsakovai prašė, kad bažnyčią jis suprojektuotų tuomet madingu neoromaniniu stiliumi, Santa Maria delle Grazie bažnyčios pavyzdžiu. Jau 1910 m. statybos reikalams buvo sudarytas Bažnytinis Komitetas. Tais pačiais metais grafienės Marijos Kristinos Tiškevičienės paaukotame žemės sklype prasidėjo bažnyčios statybos. Iškilus sunkumams dėl komplikuotos politinės situacijos ir lėšų stygiaus, bažnyčios projektas negalėjo būti pilnai įgyvendintas. Dabartinės bažnyčios išpuošimo autorius – Stefan Narębski. Trečiasis bažnyčios statymo etapas apima 1934-1953 metus, kurio metu šalia bažnyčios buvo statoma Tiškevičių kapo koplyčia, kurioje palaidotas fundatorius – grafas Vladislovas Tiškevičius. Kunigo klebono dr. Kazimiero Kulako iniciatyva, 1942 m. buvo pradėta bažnyčios sienas dengti polichromija. Dekoracijos projekto autoriumi buvo Jerzy Hopper, o darbus atliko lietuviška statybų bendrovė "Statyba". Dekoratyviniai darbai reikalavo daug meninių žinių, todėl meninei daliai vadovo Jerzy Hoppor. Dekoravimo temas parinko klebonas dr. K. Kulakas. Daug vertingų patarimų suteikė S. Narębski ir kun. dr. Piotr Śledziewski. Freskos ir sgraffito (it. sgraffito – išraižytas) buvo pasirinkta kaip labiausiai bažnyčios stilių atitinkančios technikos. Šioms technikomis atliktos dekoracijos padengia beveik visas bažnyčios sienas. 1945 – 1947 m. kun. dr. K. Kulako pastangų dėka pataisyti visi karo metu atsidarę bažnyčios pažeidimai. Šiuo laikotarpiu bažnyčia buvo aprūpinta suolais, klausyklomis, klauptais ir kitais baldais. 1955 m. birželio 19 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas iškilmingai konsekravo bažnyčią.pamatykLietuvoje.ltLentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiatext/html2dLentvario dvaro sodybaSeniausios žinios apie Lentvario dvarą siekia XVI a. II p., kai Žygimantas Augustas (1520–1572) tuometines Litavariškes patvirtino Kazimiero Kmitos Kuncevičiaus nuosavybe. 1604 m. Jono Kmitos duktė Beata Komorovska pardavė dvarą Adomui Kijanovskiui, o iš Kijanovskių 1618 m. jį įsigijo LDK pakancleris Povilas Steponas Sapiega (1565–1635). 1670 m. Ona Sapiegaitė Naruševičienė dvarą testamentu paliko Vilniaus benediktinių vienuolynui. XVIII a. vid. dvarą nusipirko Mykolas Antonievičius ir 1772 m. jį padovanojo savo seserėnui Antanui Hrinevičiui. 1819 m. teismo sprendimu dvaras padalintas jo palikuonims. Iki XIX a. vid. ši teritorija minima kaip Lappų, Izdebskių, Šachnų nuosavybė. XIX a. 6 d-metyje. dvarą įsigijęs vienas turtingiausių Lietuvos žemvaldžių grafas Juozapas Tiškevičius (1830–1891) čia įsirengė rezidenciją su parku, pastatais žirgų auginimui. Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. 1892 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865–1936), teisininkas, gydytojas odontologas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1899 m. paveldėtą Lentvario dvarą perstatė, praplėtė parką, įrengė teniso kortus. 1907 m. Lentvaryje įkūrė vasaros vaikų darželį Vilniaus miestiečių vaikams, 1897–1926 m. buvo pagrindinis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fundatorius. Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą "Warowland" (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas – Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, į kurios veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį (1860–1928), grafą Marijoną Broel-Pliaterį (1873–1951), archeologą Vandaliną Šukevičių, dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką (1824–1913). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinių sudarė V. Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. 1914 m. draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkinius 1941 m. perėmė Lietuvos dailės muziejus. Lentvaryje saugotos kolekcijos didelę dalį tarpukariu išvežė į Varšuvą. Didžioji jos dalis buvo sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu. 1915–1920 m. įvairių armijų žygių metu dvaro ūkis buvo sunaikintas. 1920–1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. Bijodami karo veiksmų atsinaujinimo Lenkijos - Lietuvos pasienyje, Tiškevičiai nesistengė skirti daug lėšų rezidencijos atnaujinimui, rūmai buvo užkonservuoti. Mirus V. Tiškevičiui, paskutiniuoju Lentvario savininku tapo jo sūnus Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (1897–1976), kuris dvarą valdė ir gyveno jame iki 1939 m. Antro pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrusios karinės vadovybės, pokario - kolūkis, nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose - Lentvario kilimų fabriko administracija. 2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. – areštuotas. 2016 m. iš varžytinių dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis.pamatykLietuvoje.ltLentvario dvaro sodybatext/html2dVarnikų piliakalnisVarnikų piliakalnis yra rytiniame Galvės ežero krante, į šiaurę nuo Lukos (Bernardinų) ir į vakarus nuo Nerespinkos ežerų.Archeologai šį paminklą žvalgė 1959 metais ir papėdėje rado lipdytinės brūkšniuotosios keramikos. Tokia keramika buvo lipdoma nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus gimimo. Tai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno gana seniai, tik kol kas nežinoma ar piliakalnyje ir jo papėdėje gyventa ilgesnį laikotarpį, ar šioje įtvirtintoje kalvoje tik slėptąsi ištikus pavojui. Vis dėlto, nors ir kelios rastos šukės mums pasakoja, kad šį piliakalnį naudojo baltų genčių protėviai. Viduramžiais, besikuriant Trakų gynybos kompleksui ir vėliau, kai Trakų miestas su savo pilimis tapo itin svarbiu valstybinės reikšmės fortpostu ir mėgstama valdovų rezidencine vieta, Varnikų piliakalnis, kartu su kitais aplink miestą išsidėsčiusiais piliakalniais, kaip Bražuolė, Daniliškės, Strėva ir kt., galėjo būti Trakų gynybinio komplekso grandimi. Tą rodytų jo artumas abiejoms Trakų mūrinėms pilims. Be to, netoli jo ėjo nuo Viduramžių naudotas senasis Vilniaus kelias. Varnikai - tai piliakalnis su labai nedidele aikštele, todėl kaip svarbus ginybinis fortpostas tarnauti negalėjo, tačiau puikiai tiko žvalgybai bei galėjo atlikti slėptuvės funkcijas.Deja, trūksta rašytinių šaltinių, kurie nušviestų šio piliakalnio reišmę ir funkcijas šioje Trakų istorinėje erdvėje. Galbūt būsimi archeologiniai tyrimai atskleis tikslesnes įsikūrimo šioje vietoje aplinkybes arba gyvenimo tęstinumą čia nuo pat akmens amžiaus, kadangi tik už 150 m. į šiaurę nuo Varnikų piliakalnio archeologai yra aptikę epipleolito pradžios ir mezolito laikotarpio gyvenvietės pėdsakus. Gyvenvietė užima 90x35 m sklypą. 1987 metais, ariant rasta titnaginių dirbinių: kotinis strėlės antgalis, skaldytinių, rėžtukų, skelčių, nuoskalų. Radiniai epipaleolito pabaigos arba mezolito pradžios.pamatykLietuvoje.ltVarnikų piliakalnistext/html2dSkaisčio stovyklavietė2018 m. Trakų miškų ūrėdijos įrengta stovyklavietė driekiasi 450 metrų ežero pakrante, jos teritorija užima net 3,3 ha plotą, kuriame įrengta didelė automobilių stovėjimo aikštelė, 740 metrų ilgio pėsčiųjų takai, vaikų žaidimų aikštelė, laužavietės, pavėsinės, persirengimo kabinos, palapinių statymo vietos ir kiti kokybiškam poilsiui gamtoje reikalingi objektai.pamatykLietuvoje.ltSkaisčio stovyklavietėtext/html2dUžutrakio dvaras su parkuPusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas "Algirdo sala" ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1863-1867), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai. Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsivėrė pasakiški vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais pilies griuvėsiais vienoje iš jų, medinį Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura įtakojo ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi bei vėlesnį jo ir visos šeimos prisirišimą prie Užutrakio, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre, kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos, o mažąjį - romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai. Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis (angliškas) parkas. E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės. Šiandien greta 38 Lietuvoje savaime augančių medžių ir krūmų rūšių tebeauga dar 54 introdukuotos rūšys ir formos: didžiosios pocūgės didžiajame parteryje ir ant dirbtinių uolų, sidabriniai ir platanlapiai klevai šalia parko takų, paprastojo klevo Švedlerio forma šalia tilto, kvapiosios avietės ir totoriniai sausmedžiai prie tvenkinių, amerikinės ir kitokios liepos, dėl kurių rūšies pavadinimo tebesiginčija dendrologai. Dar įvairesnė parko žolinė augmenija tarsi primena lankytojui, kad pirmiausiai E. F. Andre buvo botanikas. Šiandien čia auga apie 400 rūšių žolinių augalų, dalis jų įveisti parko autoriaus, kaip plačialapė miglė, miškinė šunažolė ir krūminis kiškiagrikis, Lietuvoje randami tik parkuose, arba mažoji žiemė, beveik visuomet puošianti dirbtines uolas E. F. Andre kurtuose parkuose, skydinis skaistenis ir miškinė mėta, auginti prieskoninių ir vaistinių augalų "daržuose". Drauge su jais auga ir reti, saugomi arba įprasti miškų, pievų ir pelkių augalai, sudarydami unikalias bendrijas, kurias galima aptikti tik parkuose. Parko augmeniją subtiliai papildo iš naujo įveistos senovinių rožių veislės, užburiančios nepakartojamų formų ir nepamirštamo kvapo žiedais. Senasis parkas ypatingas ir savo gyvūnija. Čia sutinkamos septynios šikšnosparnių rūšys. Šikšniukai (mažyliai, nykštukai, Natuzijaus) ir rudieji nakvišos vasarą mielai gyvena jiems iškeltuose inkiluose, o rudieji ausyliai ir žiemoja apleistuose dvaro sodybos pastatuose. Parko jaukumą pamėgo voverės, o žiemą pasivaišinti rožių lapais net į parterius atklysta stirnos. Smulkių žinduolių įvairovė privilioja lapes, o ežerų pakrantėse nuolat lankosi ūdros. Tvenkiniuose pavasarį kurkia įvairios varlės, kumsi retos raudonpilvės kūmutės, galima aptikti paprastąjį ir skiauterėtąjį tritonus. Senuosius parko medžius lanko vidutinysis ir didysis geniai, pilkoji ir juodoji meletos, parko prieigose peri vištvanagis ir nendrinės lingės, o parke - naminės pelėdos, klykuolė ir didieji dančiasnapiai, perėti įsitaisę... ant rūmų stogo. Daugybė mažųjų giesmininkų (upiniai žiogeliai, musinukės, devynbalsės) pripildo parką melodingais garsais, o tvenkiniuose besimaitinantys garniai ir upinės žuvėdros stebina laukinės gamtos artumu. Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas "bulvių" keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė "Kunigaikščių alėja", gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1917 m. Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba - nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas - atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžta skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.pamatykLietuvoje.ltUžutrakio dvaras su parkutext/html2dTrakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikaTrakų pusiasalio aukštumoje iškilusi parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia šiandien atrodo pastatyta kiek atokiau nuo pagrindinių miesto ašių. Tačiau pažvelgus iš paukščio skrydžio atpažįstama viduramžius siekianti Trakų struktūra, joje bažnyčia akivaizdžiai dominuoja tarp gyvenamųjų namų. Bažnyčia — dvasinis miesto centras, dydžiu ir svarba prilygęs Trakų salos pilies rūmams. Ne tik bažnyčios mastas, bet ir jos istorija išskirtinė — ji nė sykio nebuvo uždaryta, perėjusi kitos konfesijos žinion ar naudota ne pagal paskirtį. Šiandien Trakų bažnyčia — unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis daugiasluoksnį šešių šimtmečių praeitį menantį Bažnyčios ir dailės paveldą.pamatykLietuvoje.ltTrakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikatext/html2dTrakų salos pilisDar statant, tvirtinant ir plečiant Pusiasalio pilį, XIV a. II pusėje pradėta Salos pilies statyba vienoje iš didesnių Galvės ežero salų. Pirmajame statybos etape Salos pilis buvo pereinamojo tipo iš aptvarinės į konventinę, kurią sudaro raidės "U" formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. I pusėje baigė jo sūnus Vytautas. Ji buvo statyta kaip tvirtovė apsiginti nuo priešų ir niekad nebuvo paimta užpuolikų. Antrajame statybos etape pilis pradėta statyti pagal kitą planą: tarp rūmų korpusų sumanyta pastatyti 9,2x9,6 m dydžio šešių aukštų donžoną (33 metrai), o salos pakraščiu – gynybinę sieną su kontraforsais. Pilies architektūra gotikos stiliaus, bet kai kurie elementai turėjo ir romaninio stiliaus bruožų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis. Rūmų dešiniojo korpuso antrame aukšte buvo reprezentacinė menė, langus puošė vitražai. Apie Salos pilies architektūrą, kaip ir apie Pusiasalio pilį, pirmą kartą užsimena flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua, nurodydamas, kad ,,antra pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu". Paskutiniajame pilies statybos etape buvo įrengta fosa, skirianti kunigaikščio rūmus nuo priešpilio, jis aptvertas gynybine siena su bokštais, pastatyti kazematai. Pietiniuose ir trikampiuose kazematuose buvo virtuvės, vakarinių kazematų apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame gyveno tarnai. Pietvakariniame pilies bokšte buvo kalėjimas. Priešpilis įgavo netaisyklingos trapecijos formą. Žalgirio mūšio išvakarėse išplėsta pilis buvo naujoviška, flanginei gynybai pritaikyti kampiniai priešpilio bokštai turėjo 15 patrankų. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pr. Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje. 1413 m. Salos pilyje priimtas imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys Benediktu Makra, paskirtas arbitru ginčui su Ordinu dėl Žemaitijos sienų spręsti. Trylika kartų 1413-1430 m. čia lankėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, didieji kunigaikščiai į ją užsukdavo vis rečiau. Salos pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių. Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu. Po niokojančios 1655–1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma, miestas jau neatsigavo ir tapo provincijos miesteliu. XIX a. romantizmo idėjos skatino domėtis Lietuvos praeitimi, o ypač Trakų pilimis. Dailininkai tapė Salos pilies griuvėsius, išlikusius ant sienų freskų fragmentus, architektai, inžinieriai ruošė pilies restauravimo projektus. Inžinierius. B. Malevskis parengė priešpilio pietrytinio bokšto fragmentinio restauravimo ir konservavimo projektą. Nors atlikti darbai buvo nedideli, bet Salos pilies išsaugojimo istorijai jie labai reikšmingi. 1929–1941 m. pilies restauravimo darbams vadovavo lenkų inžinierius, architektas J. Borovskis. Tuo laikotarpiu buvo sustiprinta mūrų apačia, restauruota dalis kampinių kontraforsų, pašalintos griuvenos nuo fasado, sustiprintas donžonas, pradėta atstatinėti reprezentacinė salė. Po II Pasaulinio karo Trakų pilių konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbus tęsė lietuvių restauratoriai.1953 m. prasidėjo pilies restauravimo darbai. 1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti centriniai rūmai, o vadovaujant architektui St. Mikulioniui 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompoziciją. Lietuvos ir Trakų miesto simbolis – Salos pilis atgavo XV amžiaus vaizdą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, čia vėl priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys. 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai lankytojų.pamatykLietuvoje.ltTrakų salos pilistext/html2dS. Šapšalo karaimų tautos muziejus1967 metais buvo įrengta Karaimų etnografinė paroda. 1997 metais ši ekspozicija atnaujinta. Pastaroji supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys. Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei. Lietuvoje karaimų kalba tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje. XIV a. pab. Vytautas, tęsdamas žemių užkariavimo politiką, pasiekė Krymo pusiasalį. Po pergalės mūšyje su Aukso orda jis atkėlė į Lietuvą 383 karaimų šeimas. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, šiaurvakarinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Tuo metu Trakai buvo įvairiatautis miestas, kurio teritorija buvo padalinta pagal tautinius ir religinius bruožus. Svarbią reikšmę karaimams turėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė. Remiantis šia privilegija, karaimams vadovavo renkamas vaitas, pavaldus pačiam valdovui ar jo teismui. Nuo 1850 m. Lietuvos karaimai buvo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai. 1863 m. caro įsaku numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą dvasinę valdybą su atskiru dvasiniu vadovu. Tokia valdyba pradėjo veikti Trakuose 1869 m., vadovaujama hachano - dvasinio ir pasaulietinio vadovo - Boguslavo Kaplanovskio (1806-1898). Po pirmojo Pasaulinio karo Vilniaus ir Trakų karaimų atstovai, susirūpinę savo tautinėmis ir religinėmis problemomis, nusprendė konsoliduotis su Galičo ir Lucko bendruomenėmis.1927 metų rudenį Trakuose įvykęs pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas dvasiniu vadovu išrinko Seraja Šapšalą (1873-1961), plačiai žinomą karaimų visuomenės veikėją, mokslininką orientalistą, tuo metu gyvenusį Stambule. Tapęs hachanu, įšventinimo iškilmės įvyko 1928 metais Vilniuje, S.Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų. 1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje ir kaip karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. 1951 m. muziejus panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Panaikinus karaimų muziejų, S.Šapšalas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute. Mirė 1961 metais, palaidotas Vilniuje Liepkalnio karaimų kapinėse. 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija.pamatykLietuvoje.ltS. Šapšalo karaimų tautos muziejustext/html2dTrakų istorijos muziejaus sakralinio meno ekspozicijaSakralinio meno ekspozicija įrengta buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje (Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje). Čia eksponuojami liturginiai indai, drabužiai, altoriaus reikmenys, religinio siužeto dailės kūriniai. Koplyčios interjeras, labai nukentėjęs po vienuolyno uždarymo (1863 m.), baigtas restauruoti 2004 metais. Koplyčioje restauruoti sieniniai altoriai, langus puošia vitražai su šv. Dominyko ir šv. Jono Nepamuko figūromis. Po koplyčia restauruotas rūsys, kur eksponuojami liturginiai reikmenys. Koplyčioje jau seniai neaukojamos šv. Mišios, tačiau muziejaus dėka šiam kultūros ir istorijos paminklui sugrąžinta sakralinė dvasia.pamatykLietuvoje.ltTrakų istorijos muziejaus sakralinio meno ekspozicijatext/html2dTrakų kenesaKaraimų maldos namai stovėję nuo XIV a. pab. karaimų gyventoje teritorijoje, Mažajame mieste. XVI a. pr. Kenesa sudegė ir buvo atstatyta 1533 m. Po to dar kelis kartus iki XVIII a. griauta ir atstatyta. 1727 ir 1773 m. pastatas apgadintas, po to remontuotas. Kenesa degė per 1794 metų gaisrą. Savo aukomis ją atstatyti padėjo Slucko ir Krymo karaimai. 1812 metais kenesą sudegino per Trakus ėję prancūzų kariai. Medinę kenesą atstatė tik XIX a. pirmąjame ketvirtyje. 1903-1904 m. ji rekonstruota pagal 1898-1899 metais parengtą projektą. Darbai buvo vykdomi karaimų dvasininko Felikso Maleckio iniciatyva ir surinktomis lėšomis. Prie darbų prisidėjo ir inžinierius Michailas Prozorovas. Prie kenesos veikė mokykla.Kenesa yra kvadrato formos, vieno aukšto, dviejų patalpų pastatas. Į sale, vyrų dalį, patenkama iš prieangio per tris įėjimus. Tame pat prieangyje įrengti laiptai į balkoną, moterų dalį. Balkoną laiko 4 medinės kolonos. Patalpos lubos – aštuonbriaunis kupolas, dažytas mėlynai. Pastato pamatai sumūryti iš akmenų, tinkuoti. Tašytų rąstų sienos tinkuotos iš vidaus ir išorės. Stogas keturšlaitis, dviejų pakopų, virš jo įtaisytas keturkampio plano žibintas. Pagrindinis pastato fasadas asimetriškas, aukštai išdėstyti arkiniai langai su profiliuotais apvadais.pamatykLietuvoje.ltTrakų kenesatext/html2dTrakų pusiasalio pilisTrakuose esančios Pusiasalio ir Salos pilys, statytos XIV a. vid. - XV a. pr. - reikšmingi Lietuvos gynybinės architektūros ir istorijos paminklai. Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387 -1392 m. sudarytame "Rusijos miestų sąraše", kur nurodoma, kad Senuosiuose Trakuose yra mūrinė pilis, Trakuose prie ežero esanti pilis su dviem mūro sienomis ir medine aukštutine pilimi, o saloje - mūrinė pilis. Dabartinį miesto pusiasalį, kurį supa trys ežerai (Galvės, Bernardinų ir Totoriškių) tuo laikmečiu sudarė atskiros didelės salos ar jų grupės. Taip Trakai pavaizduoti senuosiuose miesto planuose ir žemėlapiuose. Atskiras miesto dalis į bendrą visumą jungė miesto įtvirtinimų ir gynybos sistema, žiemos ir vasaros keliai su pylimais ir brastomis bei šalutinės gatvės. Žiemos ir vasaros kelių sankirtoje XIV a. antroje pusėje - XV a. pirmoje pusėje stovėjo mūrinė Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Mūrinės pilies statybos darbai vyko 1362 - 1382 m. ir 1414 - 1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas gynybine siena su 6 bokštais. Pagrindinis, vartų bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte (nuo Bernardinų ežero pusės) - atsarginiai "žiemos" vartai. Tik vienas bokštas, pietryčių, turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas, įgula gyveno pilies bokštuose. Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai aplink Aukų kalną buvo pakeisti mūro sienomis. Tarp priekinės ir aukštutinės pilies buvęs medinis tiltas.pamatykLietuvoje.ltTrakų pusiasalio pilistext/html2dAJ Šokolado skulptūrų muziejusŠokolado skulptūrų muziejuje eksponuojama daugiau nei šimtas per pastaruosius metus meistrų sukurtų skulptūrų. Muziejuje įrengti keturi kambariai. Kiekviena salė – skirtinga. Majų, Kolumbo, filmo "Šokoladas" ir "Smagaus gyvenimo" – tokios temos vyrauja juose. Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. Mažiausia skulptūrėlė – maždaug žmogaus delno. Ekspozicija kas kelis metus bus atnaujinama ir joje atsiras vis naujų šokoladinių personažų. Muziejuje galima apžiūrėti Lietuvos rekordininko, dailininko Valerijaus Šatunovo kurtus paveikslus, dėl savo išskirtinumo sulaukusius daugelio pasaulio leidyklų dėmesio. Į mūsų šalies pasiekimų knygą jis įtrauktas kaip autorius, sukūręs daugiausia viename paveiksle skirtingų vaizdų – "Barono Katino šypsena" pavadintame darbe vaizdai nutapyti ant vienos 120 × 80 cm dydžio drobės akriliniais ir liuminoforiniais dažais. Keičiant jų apšvietimą ir padėtį apverčiant, matomi skirtingi vaizdai.pamatykLietuvoje.ltAJ Šokolado skulptūrų muziejustext/html2dBuvęs Rusijos imperijos Trakų paštasBuvęs Rusijos imperijos paštas yra Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje. Pagrindinis pastato fasadas atgręžtas į Karaimų gatvę. Senasis paštas yra būdingas XIX a. pradžios Trakų miesto pastatas. Jį 1810 m. pasistatė dominikonai, rezidavę Pusiasalio pilyje. 1864 m. panaikinus vienuolyną, jis atiteko Trakų apskrities policijos valdybai. Stogas buvo dengtas malksnomis, fasadus skaidė 11 langų. Kieme stovėjo du ūkiniai pastatai. 1887 m. namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1895 m. architektas Aleksandras Polozovas apmatavo namus ir vadovavo jų remontui. Po remonto namas atrodė beveik kaip dabar, tik prieangis buvo medinis, uždaras, drožiniais papuošta pastoge. Buvo 11 dviem eilėmis išdėstytų patalpų, viduryje – virtuvė. Namas remontuotas 1899, 1911 ir 1923-25 m. 1925 m. jame buvo operacijų ir bendroji salė, telegrafas, archyvas, 5 gyvenami kambariai. Manoma, kad mūrinės prieangio kolonos pastatytos XX a. 4 dešimtmetyje. Paštas čia veikė iki 1960 m., o vėliau pastatas pritaikytas kitokioms administracinių įstaigų reikmėms.pamatykLietuvoje.ltBuvęs Rusijos imperijos Trakų paštastext/html2dBuvęs Trakų Dominikonų vienuolynasDominikonų vienuolyno pastatai yra Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje, Trakų mieste, 0,1 km į šiaurę nuo Karaimų gatvės pradžios, Kęstučio gatvės gale, Trakų Salos ir Pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje. Pilies teritorijoje yra XIX a. vidurio vienuolyno parko fragmentai. Po 1768 m. Lietuvos Lenkijos republikos seimo nutarimo, dominikonai 1779 m. Pusiasalio pilies pirmajame kieme, abipus pietinio gynybinio griovio, pradėjo statyti 46 metrų ilgio ir 28 metrų pločio trinavę bažnyčią su dviem bokštais pagrindiniame vakarų fasade. Statant bažnyčią nugriauti pilies vartų bokšto mūrai, dalis jų panaudota pamatams. Jos pagrindinis įėjimas stovėjo už pilies fosos, t. y. mieste, o presbiterija - pilies kieme.pamatykLietuvoje.ltBuvęs Trakų Dominikonų vienuolynastext/html2dTrakų Dievo Motinos gimimo vardo cerkvėTrakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė yra Trakų miesto centre, Maironio ir Vytauto gatvių kampe. Vieno bokšto, be varpinės. Stačiatikių cerkvę statyti Trakuose buvo nuspręsta 1861 m. Jos statybai 6000 rublių paaukojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tūkstančių plytų davė G. Adelsonas, Kauno ir Panerių geležinkelio tunelių statytojas. Cerkvės statybos darbai prasidėjo 1862 m. gegužės 8 d., kai cerkvės statybos darbų priežiūrai vykdyti buvo paskirtas Valstybės turtų rūmų inžinierius A. Polozovas. Inžinierius A. Polozovas pritaikė tipinį cerkvės projektą pasirinktai statybos vietai. Mūrinis pastatas liko standartinės struktūros ir formų stačiatikių kulto statiniu be jokių individualių bruožų. 1862 m. rugpjūčio 18 d. įvyko statybos darbų pradžios iškilmės, o 1863 m. rugsėjo 22 d. cerkvė jau buvo pašventinta, suteikiant jai seniau miesto pietiniame gale buvusios Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės vardą. Už sėkmingą darbą inžinieriui A. Polozovui Rusijos imperatorienė padovanojo auksinį žiedą su brangakmeniais, kurį jam įteikė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas. Pastatyta cerkvė neturėjo varpinės. Jos projektą 1868 m. parengė architektas Samoilovas. Cerkvė statyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti. Cerkvė nukentėjo I pasaulinio karo metais, kai apšaudant mieste įsitvirtinusių rusų pozicijas, buvo nugriauti cerkvės bokštai ir nuplėštas stogas.pamatykLietuvoje.ltTrakų Dievo Motinos gimimo vardo cerkvėtext/html2dTrakų Šv. Jono Nepomuko koplytstulpisŠv. Jono Nepomuko koplytstulpis – vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios Rotušės aikštės centre. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau XVII a. viduryje čia stovėjo mūrinė kolona su statula. Klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statulaTrakų krašto gyventojams yra svarbus ir garbinamas simbolis. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą. Sakoma, kad vietos gyventojai pasipriešino ir nesutiko vykdyti caro įsakymo. Visgi vienas nenaudėlis stvėrė kirvį ir buvo besiruošiąs sunaikinti skulptūrą, bet nukrito nuo kopėčių ir susilaužė koją. Trakų policijos viršininkui teko iškviesti kazokus, kurie ir nugriovė šventojo skulptūrą. 1935 metais į koplytstulpį buvo įkeltas naujas šv. Jono Nepomuko atvaizdas, jį sukūrė Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas–Poplavskis. Pokario metais jai vėl iškilo grėsmė. Šįkart uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! Apie tai sužinoję Trakų muziejaus darbuotojai išgriebė skulptūrą iš ežero gelmių ir ėmėsi saugoti muziejaus fonduose. Vietoj šventojo statulos ant kolonos buvo įmontuoti keturi laikrodžiai, tačiau neilgai trukus jie sugedo – visi pradėjo rodyti skirtingus laikus. Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra. 1990 metais Trakų miesto globėjo atvaizdas buvo garbingai sugrąžintas į savo pradinę vietą.pamatykLietuvoje.ltTrakų Šv. Jono Nepomuko koplytstulpistext/html2dŠv. Jokūbo kelias. Vilnius - Trakai.Maršruto ilgis apie 50 km. 2 dienos skirtos kultūros paveldo objektų, muziejų lankymui Vilniuje. 1 diena žygiui Vilniaus Vingio parkas - Trakai. Maršrutas tinka eiti tiek pėsčiomis, tiek važiuoti dviračiu ir yra pažymėtas bronziniu Šv. Jokūbo ženklu, geltonomis rodyklėmis bei Šv. Jokūbo stilizuotos kriauklės ženklu.Lietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijaŠv. Jokūbo kelias. Vilnius - Trakai.text/html191