Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikaTrakų pusiasalio aukštumoje iškilusi parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia šiandien atrodo pastatyta kiek atokiau nuo pagrindinių miesto ašių. Tačiau pažvelgus iš paukščio skrydžio atpažįstama viduramžius siekianti Trakų struktūra, joje bažnyčia akivaizdžiai dominuoja tarp gyvenamųjų namų. Bažnyčia — dvasinis miesto centras, dydžiu ir svarba prilygęs Trakų salos pilies rūmams. Ne tik bažnyčios mastas, bet ir jos istorija išskirtinė — ji nė sykio nebuvo uždaryta, perėjusi kitos konfesijos žinion ar naudota ne pagal paskirtį. Šiandien Trakų bažnyčia — unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis daugiasluoksnį šešių šimtmečių praeitį menantį Bažnyčios ir dailės paveldą.pamatykLietuvoje.ltTrakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikatext/html2dTrakų Šv. Jono Nepomuko koplytstulpisŠv. Jono Nepomuko koplytstulpis – vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios Rotušės aikštės centre. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau XVII a. viduryje čia stovėjo mūrinė kolona su statula. Klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statulaTrakų krašto gyventojams yra svarbus ir garbinamas simbolis. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą. Sakoma, kad vietos gyventojai pasipriešino ir nesutiko vykdyti caro įsakymo. Visgi vienas nenaudėlis stvėrė kirvį ir buvo besiruošiąs sunaikinti skulptūrą, bet nukrito nuo kopėčių ir susilaužė koją. Trakų policijos viršininkui teko iškviesti kazokus, kurie ir nugriovė šventojo skulptūrą. 1935 metais į koplytstulpį buvo įkeltas naujas šv. Jono Nepomuko atvaizdas, jį sukūrė Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas–Poplavskis. Pokario metais jai vėl iškilo grėsmė. Šįkart uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! Apie tai sužinoję Trakų muziejaus darbuotojai išgriebė skulptūrą iš ežero gelmių ir ėmėsi saugoti muziejaus fonduose. Vietoj šventojo statulos ant kolonos buvo įmontuoti keturi laikrodžiai, tačiau neilgai trukus jie sugedo – visi pradėjo rodyti skirtingus laikus. Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra. 1990 metais Trakų miesto globėjo atvaizdas buvo garbingai sugrąžintas į savo pradinę vietą.pamatykLietuvoje.ltTrakų Šv. Jono Nepomuko koplytstulpistext/html2dAngelų kalva - tūkstantmečio ženklų takasŠioje liaudies pamaldumo ir dvasingumo puoselėjimo vietoje gausu medinių angelų skulptūrų, dailių kaltinių saulučių bei tautiniais simboliais išpuoštų gyvybės medžių. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų. Planuota ant kalvos įkurdinti 10 angelų, kurių kiekvienas būtų skirtas vienam šimtmečiui. Idėja susidomėjusių žmonių gerumas ir dosnumas pranoko jos sumanytojų lūkesčius – ant kalno iš pat pradžių iškilo 18 angelų skulptūrų! Beje, Angelų kalva dabar taip pat žinoma Tūkstantmečio ženklų tako vardu. Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių. Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų. Tarp medinių skulptūrų yra vienas žmogaus ūgio angelas, simbolizuojantis Gerumą. kurį kviečiama apkabinti ir per jį pasisemti šio gyvenimą puošiančio jausmo. Žinoma, kalvą puošia ir Tavo angelas, kurį būtinai turi aplankyti. Lietuvos ir užsienio menininkų ąžuolinėse skulptūrose atsispindi tradicinė medžio drožyba, kryždirbystė. Ant kalvos ima rastis ir iš kitų medžiagų sukurtų angelų: 2015 metais šion vieton atkeliavo granito galvą turintis Našlaitėlių globos angelas, 2017 metais – metalinis bibliotekininkams skirtas sargas. Skulptorių darbai įprasmina angelų dovanotojų mintis bei aukštesnių jėgų nešamas žinias. Tai tęstinis projektas, auginamas žmonių dvasingumo ir dėkingumo, o jį kurti kviečiami visi norintys – kiekvienas čia gali įprasminti savo mintis, maldas ar svarbią dorinę vertybę. Angelų kalva yra atvira, nemokama, lankymui bet kuriuo paros metu pritaikyta erdvė. Nuo jos galima pasigrožėti plačiai besidriekiančiu miškų ir vandenų kraštovaizdžiu. Toli aplinkui matyti Trakų ežerai, didinga pilis, Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvė bei kitos istorinio-kultūrinio ir gamtos paveldo grožybės. Kuo gi dar ypatinga Angelų kalva? Pažvelgus į Galvės ežeryno teritoriją iš paukščio skrydžio, gali išvysti sparnus išskleidusį angelą: kūną ir kojas sudaro Galvės, Totoriškių ir Lukos (arba Bernardinų) ežerai, išskleistus sparnus – Skaisčio ir Akmenos ežerai, o galva – tai Angelų kalva!pamatykLietuvoje.ltAngelų kalva - tūkstantmečio ženklų takastext/html2dTrakų salos pilisDar statant, tvirtinant ir plečiant Pusiasalio pilį, XIV a. II pusėje pradėta Salos pilies statyba vienoje iš didesnių Galvės ežero salų. Pirmajame statybos etape Salos pilis buvo pereinamojo tipo iš aptvarinės į konventinę, kurią sudaro raidės "U" formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. I pusėje baigė jo sūnus Vytautas. Ji buvo statyta kaip tvirtovė apsiginti nuo priešų ir niekad nebuvo paimta užpuolikų. Antrajame statybos etape pilis pradėta statyti pagal kitą planą: tarp rūmų korpusų sumanyta pastatyti 9,2x9,6 m dydžio šešių aukštų donžoną (33 metrai), o salos pakraščiu – gynybinę sieną su kontraforsais. Pilies architektūra gotikos stiliaus, bet kai kurie elementai turėjo ir romaninio stiliaus bruožų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis. Rūmų dešiniojo korpuso antrame aukšte buvo reprezentacinė menė, langus puošė vitražai. Apie Salos pilies architektūrą, kaip ir apie Pusiasalio pilį, pirmą kartą užsimena flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua, nurodydamas, kad ,,antra pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu". Paskutiniajame pilies statybos etape buvo įrengta fosa, skirianti kunigaikščio rūmus nuo priešpilio, jis aptvertas gynybine siena su bokštais, pastatyti kazematai. Pietiniuose ir trikampiuose kazematuose buvo virtuvės, vakarinių kazematų apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame gyveno tarnai. Pietvakariniame pilies bokšte buvo kalėjimas. Priešpilis įgavo netaisyklingos trapecijos formą. Žalgirio mūšio išvakarėse išplėsta pilis buvo naujoviška, flanginei gynybai pritaikyti kampiniai priešpilio bokštai turėjo 15 patrankų. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pr. Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje. 1413 m. Salos pilyje priimtas imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys Benediktu Makra, paskirtas arbitru ginčui su Ordinu dėl Žemaitijos sienų spręsti. Trylika kartų 1413-1430 m. čia lankėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, didieji kunigaikščiai į ją užsukdavo vis rečiau. Salos pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių. Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu. Po niokojančios 1655–1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma, miestas jau neatsigavo ir tapo provincijos miesteliu. XIX a. romantizmo idėjos skatino domėtis Lietuvos praeitimi, o ypač Trakų pilimis. Dailininkai tapė Salos pilies griuvėsius, išlikusius ant sienų freskų fragmentus, architektai, inžinieriai ruošė pilies restauravimo projektus. Inžinierius. B. Malevskis parengė priešpilio pietrytinio bokšto fragmentinio restauravimo ir konservavimo projektą. Nors atlikti darbai buvo nedideli, bet Salos pilies išsaugojimo istorijai jie labai reikšmingi. 1929–1941 m. pilies restauravimo darbams vadovavo lenkų inžinierius, architektas J. Borovskis. Tuo laikotarpiu buvo sustiprinta mūrų apačia, restauruota dalis kampinių kontraforsų, pašalintos griuvenos nuo fasado, sustiprintas donžonas, pradėta atstatinėti reprezentacinė salė. Po II Pasaulinio karo Trakų pilių konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbus tęsė lietuvių restauratoriai.1953 m. prasidėjo pilies restauravimo darbai. 1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti centriniai rūmai, o vadovaujant architektui St. Mikulioniui 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompoziciją. Lietuvos ir Trakų miesto simbolis – Salos pilis atgavo XV amžiaus vaizdą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, čia vėl priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys. 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai lankytojų.pamatykLietuvoje.ltTrakų salos pilistext/html2dS. Šapšalo karaimų tautos muziejus1967 metais buvo įrengta Karaimų etnografinė paroda. 1997 metais ši ekspozicija atnaujinta. Pastaroji supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys. Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų vakarų kipčiakų grupei. Lietuvoje karaimų kalba tebėra gyva ir vartojama tiek buityje, tiek apeigose bei liturgijoje. XIV a. pab. Vytautas, tęsdamas žemių užkariavimo politiką, pasiekė Krymo pusiasalį. Po pergalės mūšyje su Aukso orda jis atkėlė į Lietuvą 383 karaimų šeimas. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, šiaurvakarinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais. Tuo metu Trakai buvo įvairiatautis miestas, kurio teritorija buvo padalinta pagal tautinius ir religinius bruožus. Svarbią reikšmę karaimams turėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė. Remiantis šia privilegija, karaimams vadovavo renkamas vaitas, pavaldus pačiam valdovui ar jo teismui. Nuo 1850 m. Lietuvos karaimai buvo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai. 1863 m. caro įsaku numatyta įsteigti vakarinėms Rusijos gubernijoms antrą dvasinę valdybą su atskiru dvasiniu vadovu. Tokia valdyba pradėjo veikti Trakuose 1869 m., vadovaujama hachano - dvasinio ir pasaulietinio vadovo - Boguslavo Kaplanovskio (1806-1898). Po pirmojo Pasaulinio karo Vilniaus ir Trakų karaimų atstovai, susirūpinę savo tautinėmis ir religinėmis problemomis, nusprendė konsoliduotis su Galičo ir Lucko bendruomenėmis.1927 metų rudenį Trakuose įvykęs pirmasis Lenkijos karaimų suvažiavimas dvasiniu vadovu išrinko Seraja Šapšalą (1873-1961), plačiai žinomą karaimų visuomenės veikėją, mokslininką orientalistą, tuo metu gyvenusį Stambule. Tapęs hachanu, įšventinimo iškilmės įvyko 1928 metais Vilniuje, S.Šapšalas pradėjo kaupti karaimų ir jiems artimų tautų dvasinės ir materialinės kultūros paminklus, ketindamas įkurti muziejų. 1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1938 m. liepos mėn. 6 d. įvyko kertinio akmens pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo valdžios ir visuomenės atstovai iš Vilniaus ir Trakų. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus. Visa kolekcija liko S. Šapšalo bute, Vilniuje ir kaip karaimų muziejus veikė iki 1951 metų pradžios. 1951 m. muziejus panaikintas, o eksponatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui. Panaikinus karaimų muziejų, S.Šapšalas dirbo Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institute. Mirė 1961 metais, palaidotas Vilniuje Liepkalnio karaimų kapinėse. 1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija.pamatykLietuvoje.ltS. Šapšalo karaimų tautos muziejustext/html2dTrakų istorijos muziejaus sakralinio meno ekspozicijaSakralinio meno ekspozicija įrengta buvusio Dominikonų vienuolyno koplyčioje (Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje). Čia eksponuojami liturginiai indai, drabužiai, altoriaus reikmenys, religinio siužeto dailės kūriniai. Koplyčios interjeras, labai nukentėjęs po vienuolyno uždarymo (1863 m.), baigtas restauruoti 2004 metais. Koplyčioje restauruoti sieniniai altoriai, langus puošia vitražai su šv. Dominyko ir šv. Jono Nepamuko figūromis. Po koplyčia restauruotas rūsys, kur eksponuojami liturginiai reikmenys. Koplyčioje jau seniai neaukojamos šv. Mišios, tačiau muziejaus dėka šiam kultūros ir istorijos paminklui sugrąžinta sakralinė dvasia.pamatykLietuvoje.ltTrakų istorijos muziejaus sakralinio meno ekspozicijatext/html2dTrakų kenesaKaraimų maldos namai stovėję nuo XIV a. pab. karaimų gyventoje teritorijoje, Mažajame mieste. XVI a. pr. Kenesa sudegė ir buvo atstatyta 1533 m. Po to dar kelis kartus iki XVIII a. griauta ir atstatyta. 1727 ir 1773 m. pastatas apgadintas, po to remontuotas. Kenesa degė per 1794 metų gaisrą. Savo aukomis ją atstatyti padėjo Slucko ir Krymo karaimai. 1812 metais kenesą sudegino per Trakus ėję prancūzų kariai. Medinę kenesą atstatė tik XIX a. pirmąjame ketvirtyje. 1903-1904 m. ji rekonstruota pagal 1898-1899 metais parengtą projektą. Darbai buvo vykdomi karaimų dvasininko Felikso Maleckio iniciatyva ir surinktomis lėšomis. Prie darbų prisidėjo ir inžinierius Michailas Prozorovas. Prie kenesos veikė mokykla.Kenesa yra kvadrato formos, vieno aukšto, dviejų patalpų pastatas. Į sale, vyrų dalį, patenkama iš prieangio per tris įėjimus. Tame pat prieangyje įrengti laiptai į balkoną, moterų dalį. Balkoną laiko 4 medinės kolonos. Patalpos lubos – aštuonbriaunis kupolas, dažytas mėlynai. Pastato pamatai sumūryti iš akmenų, tinkuoti. Tašytų rąstų sienos tinkuotos iš vidaus ir išorės. Stogas keturšlaitis, dviejų pakopų, virš jo įtaisytas keturkampio plano žibintas. Pagrindinis pastato fasadas asimetriškas, aukštai išdėstyti arkiniai langai su profiliuotais apvadais.pamatykLietuvoje.ltTrakų kenesatext/html2dTrakų pusiasalio pilisTrakuose esančios Pusiasalio ir Salos pilys, statytos XIV a. vid. - XV a. pr. - reikšmingi Lietuvos gynybinės architektūros ir istorijos paminklai. Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387 -1392 m. sudarytame "Rusijos miestų sąraše", kur nurodoma, kad Senuosiuose Trakuose yra mūrinė pilis, Trakuose prie ežero esanti pilis su dviem mūro sienomis ir medine aukštutine pilimi, o saloje - mūrinė pilis. Dabartinį miesto pusiasalį, kurį supa trys ežerai (Galvės, Bernardinų ir Totoriškių) tuo laikmečiu sudarė atskiros didelės salos ar jų grupės. Taip Trakai pavaizduoti senuosiuose miesto planuose ir žemėlapiuose. Atskiras miesto dalis į bendrą visumą jungė miesto įtvirtinimų ir gynybos sistema, žiemos ir vasaros keliai su pylimais ir brastomis bei šalutinės gatvės. Žiemos ir vasaros kelių sankirtoje XIV a. antroje pusėje - XV a. pirmoje pusėje stovėjo mūrinė Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Mūrinės pilies statybos darbai vyko 1362 - 1382 m. ir 1414 - 1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas gynybine siena su 6 bokštais. Pagrindinis, vartų bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte (nuo Bernardinų ežero pusės) - atsarginiai "žiemos" vartai. Tik vienas bokštas, pietryčių, turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas, įgula gyveno pilies bokštuose. Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai aplink Aukų kalną buvo pakeisti mūro sienomis. Tarp priekinės ir aukštutinės pilies buvęs medinis tiltas.pamatykLietuvoje.ltTrakų pusiasalio pilistext/html2dAJ Šokolado skulptūrų muziejusŠokolado skulptūrų muziejuje eksponuojama daugiau nei šimtas per pastaruosius metus meistrų sukurtų skulptūrų. Muziejuje įrengti keturi kambariai. Kiekviena salė – skirtinga. Majų, Kolumbo, filmo "Šokoladas" ir "Smagaus gyvenimo" – tokios temos vyrauja juose. Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. Mažiausia skulptūrėlė – maždaug žmogaus delno. Ekspozicija kas kelis metus bus atnaujinama ir joje atsiras vis naujų šokoladinių personažų. Muziejuje galima apžiūrėti Lietuvos rekordininko, dailininko Valerijaus Šatunovo kurtus paveikslus, dėl savo išskirtinumo sulaukusius daugelio pasaulio leidyklų dėmesio. Į mūsų šalies pasiekimų knygą jis įtrauktas kaip autorius, sukūręs daugiausia viename paveiksle skirtingų vaizdų – "Barono Katino šypsena" pavadintame darbe vaizdai nutapyti ant vienos 120 × 80 cm dydžio drobės akriliniais ir liuminoforiniais dažais. Keičiant jų apšvietimą ir padėtį apverčiant, matomi skirtingi vaizdai.pamatykLietuvoje.ltAJ Šokolado skulptūrų muziejustext/html2dBuvęs Rusijos imperijos Trakų paštasBuvęs Rusijos imperijos paštas yra Karaimų ir Kęstučio gatvių sandūroje. Pagrindinis pastato fasadas atgręžtas į Karaimų gatvę. Senasis paštas yra būdingas XIX a. pradžios Trakų miesto pastatas. Jį 1810 m. pasistatė dominikonai, rezidavę Pusiasalio pilyje. 1864 m. panaikinus vienuolyną, jis atiteko Trakų apskrities policijos valdybai. Stogas buvo dengtas malksnomis, fasadus skaidė 11 langų. Kieme stovėjo du ūkiniai pastatai. 1887 m. namas perduotas Vilniaus pašto ir telegrafo apygardai. 1895 m. architektas Aleksandras Polozovas apmatavo namus ir vadovavo jų remontui. Po remonto namas atrodė beveik kaip dabar, tik prieangis buvo medinis, uždaras, drožiniais papuošta pastoge. Buvo 11 dviem eilėmis išdėstytų patalpų, viduryje – virtuvė. Namas remontuotas 1899, 1911 ir 1923-25 m. 1925 m. jame buvo operacijų ir bendroji salė, telegrafas, archyvas, 5 gyvenami kambariai. Manoma, kad mūrinės prieangio kolonos pastatytos XX a. 4 dešimtmetyje. Paštas čia veikė iki 1960 m., o vėliau pastatas pritaikytas kitokioms administracinių įstaigų reikmėms.pamatykLietuvoje.ltBuvęs Rusijos imperijos Trakų paštastext/html2dBuvęs Trakų Dominikonų vienuolynasDominikonų vienuolyno pastatai yra Trakų Pusiasalio pilies teritorijoje, Trakų mieste, 0,1 km į šiaurę nuo Karaimų gatvės pradžios, Kęstučio gatvės gale, Trakų Salos ir Pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje. Pilies teritorijoje yra XIX a. vidurio vienuolyno parko fragmentai. Po 1768 m. Lietuvos Lenkijos republikos seimo nutarimo, dominikonai 1779 m. Pusiasalio pilies pirmajame kieme, abipus pietinio gynybinio griovio, pradėjo statyti 46 metrų ilgio ir 28 metrų pločio trinavę bažnyčią su dviem bokštais pagrindiniame vakarų fasade. Statant bažnyčią nugriauti pilies vartų bokšto mūrai, dalis jų panaudota pamatams. Jos pagrindinis įėjimas stovėjo už pilies fosos, t. y. mieste, o presbiterija - pilies kieme.pamatykLietuvoje.ltBuvęs Trakų Dominikonų vienuolynastext/html2dTrakų Dievo Motinos gimimo vardo cerkvėTrakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvė yra Trakų miesto centre, Maironio ir Vytauto gatvių kampe. Vieno bokšto, be varpinės. Stačiatikių cerkvę statyti Trakuose buvo nuspręsta 1861 m. Jos statybai 6000 rublių paaukojo Rusijos imperatorienė Marija Aleksandrovna, o 50 tūkstančių plytų davė G. Adelsonas, Kauno ir Panerių geležinkelio tunelių statytojas. Cerkvės statybos darbai prasidėjo 1862 m. gegužės 8 d., kai cerkvės statybos darbų priežiūrai vykdyti buvo paskirtas Valstybės turtų rūmų inžinierius A. Polozovas. Inžinierius A. Polozovas pritaikė tipinį cerkvės projektą pasirinktai statybos vietai. Mūrinis pastatas liko standartinės struktūros ir formų stačiatikių kulto statiniu be jokių individualių bruožų. 1862 m. rugpjūčio 18 d. įvyko statybos darbų pradžios iškilmės, o 1863 m. rugsėjo 22 d. cerkvė jau buvo pašventinta, suteikiant jai seniau miesto pietiniame gale buvusios Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės vardą. Už sėkmingą darbą inžinieriui A. Polozovui Rusijos imperatorienė padovanojo auksinį žiedą su brangakmeniais, kurį jam įteikė Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas. Pastatyta cerkvė neturėjo varpinės. Jos projektą 1868 m. parengė architektas Samoilovas. Cerkvė statyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti. Cerkvė nukentėjo I pasaulinio karo metais, kai apšaudant mieste įsitvirtinusių rusų pozicijas, buvo nugriauti cerkvės bokštai ir nuplėštas stogas.pamatykLietuvoje.ltTrakų Dievo Motinos gimimo vardo cerkvėtext/html2dUžutrakio dvaras su parkuPusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas "Algirdo sala" ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1863-1867), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai. Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsivėrė pasakiški vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais pilies griuvėsiais vienoje iš jų, medinį Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura įtakojo ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi bei vėlesnį jo ir visos šeimos prisirišimą prie Užutrakio, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre, kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos, o mažąjį - romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai. Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis (angliškas) parkas. E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės. Šiandien greta 38 Lietuvoje savaime augančių medžių ir krūmų rūšių tebeauga dar 54 introdukuotos rūšys ir formos: didžiosios pocūgės didžiajame parteryje ir ant dirbtinių uolų, sidabriniai ir platanlapiai klevai šalia parko takų, paprastojo klevo Švedlerio forma šalia tilto, kvapiosios avietės ir totoriniai sausmedžiai prie tvenkinių, amerikinės ir kitokios liepos, dėl kurių rūšies pavadinimo tebesiginčija dendrologai. Dar įvairesnė parko žolinė augmenija tarsi primena lankytojui, kad pirmiausiai E. F. Andre buvo botanikas. Šiandien čia auga apie 400 rūšių žolinių augalų, dalis jų įveisti parko autoriaus, kaip plačialapė miglė, miškinė šunažolė ir krūminis kiškiagrikis, Lietuvoje randami tik parkuose, arba mažoji žiemė, beveik visuomet puošianti dirbtines uolas E. F. Andre kurtuose parkuose, skydinis skaistenis ir miškinė mėta, auginti prieskoninių ir vaistinių augalų "daržuose". Drauge su jais auga ir reti, saugomi arba įprasti miškų, pievų ir pelkių augalai, sudarydami unikalias bendrijas, kurias galima aptikti tik parkuose. Parko augmeniją subtiliai papildo iš naujo įveistos senovinių rožių veislės, užburiančios nepakartojamų formų ir nepamirštamo kvapo žiedais. Senasis parkas ypatingas ir savo gyvūnija. Čia sutinkamos septynios šikšnosparnių rūšys. Šikšniukai (mažyliai, nykštukai, Natuzijaus) ir rudieji nakvišos vasarą mielai gyvena jiems iškeltuose inkiluose, o rudieji ausyliai ir žiemoja apleistuose dvaro sodybos pastatuose. Parko jaukumą pamėgo voverės, o žiemą pasivaišinti rožių lapais net į parterius atklysta stirnos. Smulkių žinduolių įvairovė privilioja lapes, o ežerų pakrantėse nuolat lankosi ūdros. Tvenkiniuose pavasarį kurkia įvairios varlės, kumsi retos raudonpilvės kūmutės, galima aptikti paprastąjį ir skiauterėtąjį tritonus. Senuosius parko medžius lanko vidutinysis ir didysis geniai, pilkoji ir juodoji meletos, parko prieigose peri vištvanagis ir nendrinės lingės, o parke - naminės pelėdos, klykuolė ir didieji dančiasnapiai, perėti įsitaisę... ant rūmų stogo. Daugybė mažųjų giesmininkų (upiniai žiogeliai, musinukės, devynbalsės) pripildo parką melodingais garsais, o tvenkiniuose besimaitinantys garniai ir upinės žuvėdros stebina laukinės gamtos artumu. Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas "bulvių" keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė "Kunigaikščių alėja", gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1917 m. Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba - nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas - atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžta skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.pamatykLietuvoje.ltUžutrakio dvaras su parkutext/html2dVarnikų piliakalnisVarnikų piliakalnis yra rytiniame Galvės ežero krante, į šiaurę nuo Lukos (Bernardinų) ir į vakarus nuo Nerespinkos ežerų.Archeologai šį paminklą žvalgė 1959 metais ir papėdėje rado lipdytinės brūkšniuotosios keramikos. Tokia keramika buvo lipdoma nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki pirmųjų amžių po Kristaus gimimo. Tai leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno gana seniai, tik kol kas nežinoma ar piliakalnyje ir jo papėdėje gyventa ilgesnį laikotarpį, ar šioje įtvirtintoje kalvoje tik slėptąsi ištikus pavojui. Vis dėlto, nors ir kelios rastos šukės mums pasakoja, kad šį piliakalnį naudojo baltų genčių protėviai. Viduramžiais, besikuriant Trakų gynybos kompleksui ir vėliau, kai Trakų miestas su savo pilimis tapo itin svarbiu valstybinės reikšmės fortpostu ir mėgstama valdovų rezidencine vieta, Varnikų piliakalnis, kartu su kitais aplink miestą išsidėsčiusiais piliakalniais, kaip Bražuolė, Daniliškės, Strėva ir kt., galėjo būti Trakų gynybinio komplekso grandimi. Tą rodytų jo artumas abiejoms Trakų mūrinėms pilims. Be to, netoli jo ėjo nuo Viduramžių naudotas senasis Vilniaus kelias. Varnikai - tai piliakalnis su labai nedidele aikštele, todėl kaip svarbus ginybinis fortpostas tarnauti negalėjo, tačiau puikiai tiko žvalgybai bei galėjo atlikti slėptuvės funkcijas.Deja, trūksta rašytinių šaltinių, kurie nušviestų šio piliakalnio reišmę ir funkcijas šioje Trakų istorinėje erdvėje. Galbūt būsimi archeologiniai tyrimai atskleis tikslesnes įsikūrimo šioje vietoje aplinkybes arba gyvenimo tęstinumą čia nuo pat akmens amžiaus, kadangi tik už 150 m. į šiaurę nuo Varnikų piliakalnio archeologai yra aptikę epipleolito pradžios ir mezolito laikotarpio gyvenvietės pėdsakus. Gyvenvietė užima 90x35 m sklypą. 1987 metais, ariant rasta titnaginių dirbinių: kotinis strėlės antgalis, skaldytinių, rėžtukų, skelčių, nuoskalų. Radiniai epipaleolito pabaigos arba mezolito pradžios.pamatykLietuvoje.ltVarnikų piliakalnistext/html2dŽukiškių kaimo koplyčiapamatykLietuvoje.lt2dRūdiškių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiapamatykLietuvoje.ltRūdiškių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiatext/html2dVilkokšnio paplūdimyspamatykLietuvoje.ltVilkokšnio paplūdimystext/html2dAerodream TrakaiVerslo ir laisvalaikio kurorto Aerodream restoranas yra įsikūręs šalia Vilkokšnio ežero. Tai vienintelis restoranas Lietuvoje, kuris pasitinka svečius su autentišku, Lietuvos vardu pažymėtu, sklandytuvu. Restorano valgiaraštis, kupinas tradicinių lietuviškų ir Europos patiekalų asortimento, patenkins net ir išrankų skonį. Čia siūlomas platus salotų, užkandžių, sriubų, mėsos, žuvies, paukštienos, ir saldžiųjų patiekalų pasirinkimas. Taip pat yra specialus valgiaraštis vegetaram Aukštadvario regioninio parko produktaspamatykLietuvoje.ltAerodream Trakaitext/html2dVerknės ištakų apžvalgos bokštelisŠalia Žydkaimio, Galaverknio kaime yra šlapia pievelė, kurioje išsiveržia maža šaltinio versmė. Čiurlenantį Verknės upelį nuolat papildo šaltinių versmės, iš kurių susiformuoja skaidrus, šaltas Verknės upelis. Šaltiniuotame slėnyje vešli žolinė augmenija, auga juodalsksniai, gluosniai. Už keliolikos metrų nuo ištakų Verknės debitas – apie 2 litrus per sekundę. Verknė, įveikusi 2 kilometrų atkarpą, įteka į Baluosio, iš jo – į Vilkokšnio ežerus. Verknės ištakų slėnį galite apžiūrėti šiame apžvalgos bokštelyje. Tiksli Verknės ištakų vieta - 1 km nuo bokštelio, Galaverknio kaime (koordinatės 54.51286, 24.747954).pamatykLietuvoje.ltVerknės ištakų apžvalgos bokštelistext/html2dŽaliosios alko akmuopamatykLietuvoje.lt2dOnuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiaPirmoji bažnyčia minima 1526 m. Manoma, kad ji XVI a. pabaigoje priklausė evangelikams reformatams, nes Onuškio palivarko savininkas 1611 m. ją grąžino katalikams. 1655 m. bažnyčia sudegė. 1673 m. buvo klebonija ir nauja prieglauda. Bažnyčia atstatyta po 1674 m. 1797 m. ji buvo labai sena ir sutrešusi, 1820 m. šiek tiek remontuota, 1823 m. sugriuvo. Toje pačioje vietoje 1823–1829 m. dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu pastatyta dabartinė plytų ir akmenų mūro bažnyčia. Gyventojai prašė lietuviškų pamaldų, tačiau 1832 m. vyskupo paskirta komisija nustatė, kad parapijiečiai namuose kalba lietuviškai, bet meldžiasi lenkiškai, todėl lietuviškos pamaldos nereikalingos. Jos tik iš dalies pradėtos nuo 1893 m. XX a. pradžioje kurį laiką čia vargonininkavo Kipras Petrauskas. 1927–1939 m. klebonavo Kazimieras Čibas. Jis rūpinosi parapijiečių blaivumu, religine ir kultūrine pažanga, rūpestingai tvarkė parapijos ūkį. 1939–1953 m. čia klebonavo Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Bažnyčia vėlyvojo klasicizmo, turi romantizmo bruožų, halinė, stačiakampio plano, su 6 dorėninių kolonų portiku. Vidus 3 navų. Cilindrinius skliautus laiko 4 poros kolonų. Šventorių juosia akmenų mūro ir plytinių stulpelių tvora. Jame yra medinė varpinė. Šventoriuje 1993 m. birželio 14 d. palaidoti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, 1941 m. tremtinio Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers (mirusių Altajuje) palaikai.pamatykLietuvoje.ltOnuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiatext/html2dOnuškio turgaus aikštė ir parkelisRespublikinės reikšmės urbanistikos paminklas – akmenimis grįsta stačiakampė miestelio aikštė, pavadinta Kipro Petrausko vardu. Miestelio gatvių tinklas, aikštės planas ir jos tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo fragmentai, viso miestelio panorama liudija apie senųjų laikų svarbą. Čia vyko turgūs, apie aikštę mediniuose namuose kūrėsi ir smulkia prekyba vertėsi žydai. 1897 m. miestelyje gyveno 217 žydų. Aikštės centre stovėjo pavėsinė vaidinimams. Centre prieš karą buvęs medinis šulinys pakeistas akmeniniu (autorius skulptorius Juozas Lebednykas). Iki 1978 m. akmenimis grįsta gatvė iš aikštės vingiavo pro bažnyčią į kapinių pusę, remontuojant kelius padengta asfaltu. Parkelyje ant apvalaus postamento - Šv. Roko skulptūra (skulptorius Juozas Lebednykas). Raudonų plytų dviejų aukštų mūrinis namas su pusrūsiais - tai bažnyčiai priklausęs dvidešimto amžiaus pradžioje pastatytas už parapijiečių pinigus statinys. Po karo čia buvo vaistinė, paštas, parduotuvė, butai pareigūnams. Veikė valsčiaus valdyba. Dabar įsikūrusi ligoninė. Arčiau bažnyčios kunigas Milžinas 1941 m. buvo pastatęs ąžuolinį kryžių tremtiniams.pamatykLietuvoje.ltOnuškio turgaus aikštė ir parkelistext/html2dSkulptūra "Gėlių angelas“Aukštadvario kryptimi kelių sankirtoje 2007 m. pastatyta skulptūra ,,Gėlių angelas“ (skulptorius Juozas Lebednykas). Staigaus posūkio išoriniame lanke sutvarkytas žemės lopinėlis, ant aukšto postamento pastatyta skulptūra, kad būtų linksmiau bendrauti kaimynams (skulptoriui, mokytojui, verslininkui). Tai simbolinė rodyklė: į kairę – kelias nuves į Kerėplio ežeriuką, į dešinę – kelias į Vernėjaus ežerą. Keliaujančiam teks apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, ką pasirinkti.pamatykLietuvoje.ltSkulptūra "Gėlių angelas“text/html2dOnuškio Donato Malinausko gimnazijapamatykLietuvoje.lt2dSenosios Onuškio kapinėsSenosiose kapinaitėse stovi lietuviško granito akmens paminklas rezistentams. Jame iškaltos 56 žuvusiųjų pavardės ir vardai. Pastatytas medinis kryžius ir koplytėlė (liaudies meistras Jonas Kasperavičius ir mokytojas Vydas Kasperavičius). Kapinės - onuškiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų amžinojo poilsio vieta. Kairėje pusėje - paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, pastatytas 1928 m. nepriklausomybės dešimtmečiui. Išliko senų metalinių ir medinių kryžių. Palaidoti trys knygnešiai Mečislovas Stankevičius, Antanas Didikas, Stasys Banuškevičius . Jų kapus puošia mediniai stogastulpiai su Gedimino stulpais ir užrašu ,,Knygnešys“. Kapinėse yra aukuras. Mokinių ir mokytojo Adomo Morkūno iš akmenų sumūrytas aukuras mirusiųjų pagerbimo apeigoms. Į rytus nuo kapinių prie Samnykų kelio augo Sukilėlių pušis. Pasakojama, kad numalšinus 1863 metų sukilimą ant stambių pušies šakų buvo pakarti sukilėliai. Iki XX a. septinto ešimtmečio pušyje buvo krucifiksas su stogeliu. Pušį sulaužė vėtra.pamatykLietuvoje.ltSenosios Onuškio kapinėstext/html2dŠv. Jokūbo kelias. Trakai - Onuškis.Lietuvos Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacijaŠv. Jokūbo kelias. Trakai - Onuškis.text/html192