Žagarės dvaro parkasŽagarės dvaro parkas sudarytas iš senosios ir naujosios dalių; bendras plotas – apie 70 ha. Teritorija anksčiau buvo uždara, ją juosė aukšta medinė tvora mūro cokoliu. Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Vakarinė parko dalis, esanti prie rūmų, suformuota Zubovų laikais – XIX a. I pusėje. Prie pietinio fasado buvo esplanada – terasos, takai, gėlynai, apskritas baseinėlis su fontanu. Prie rūmų privažiuojama iš šono, pasukus iš kelio Žagarė–Joniškis. Naujoji parko dalis suformuota 1898–1900 m. pagal G. F. F. Kuphaldto projektą. Jis lygiame dirbamos žemės lauke įrengė anglišką peizažinį parką. Žagarės parkui iškilus XIX a. pab. kraštovaizdžio architektas ir dendrologas, Rygos parkų ir sodų direktorius G. F. F. Kuphaldtas buvo parinkęs unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis. Tokie želdynai ilgai išlieka; ne taip juntamos spragos, sunykus kai kuriems augalams. Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Pagal G. F. F. Kuphaldto projektą buvo pasodinta daugiau negu 200 želdinių rūšių. Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės–Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Šalia parke gausiai augančių paprastųjų eglių nemažai įveista ir baltųjų (kanadinių). Puikiai atrodo juodosios pušys. Prasčiau sunkokoje dirvoje auga taip pat dešimtimis sodintos veimutinės pušys. Dauguma Žagarės parko medžių – atvežtinių ir savaime augančių – pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse, tik vėlesniais nepriežiūros metais tarp jų įsiterpė savaiminukų. Po Pirmojo pasaulinio karo Žagarei praradus prekybinę ir kitą svarbą bei savininkų dėmesį, parko nepajėgta tinkamai prižiūrėti. 1924 m. dalis Žagarės parko perėjo miesto žinion ir palaipsniui tapo miesto parku. Taip ilgą laiką Žagarės parkas, paprastiems žmonėms buvęs "uždraustąja žeme", tapo atviras visuomenei. Nepaisant pertvarkymų ir gamtos negandų Žagarės dvaro parkas iki šiol išlieka vienu didžiausiu ir įdomiausiu, visuomenės mėgstamu ir lankomu Lietuvos parku.pamatykLietuvoje.ltŽagarės dvaro parkastext/html2dŠvedpolio šaltinisŠvedpolio šaltinis yra Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante (2 km žemiau Žagarės). Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų. Šaltinis išteka 1,2 m aukščiau upės vandens lygio. Sraunia srovele už 12 m pasiekia Švėtės upę. Šaltinis išteka dvejomis nevienodo stiprumo proveržomis. Debitas – 2,5-0,5 l/s. Vanduo gėlas, prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų. 2002 m. buvo paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paveldo objektu. Šaltinių vandenį alaus gamybai naudojo Švedpolio (Šventpolio) dvaro Kunsmano alaus bravoras. Per jis metus parduodavo iki 50 000 kibirų alaus, o garsus "Kunigaikščių" alus pasiekdavo net Kaukazą. Bravoro pastatai stovėjo netoli šaltinių. Bravoras veikė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios. Vėliau alaus sindikatas jį uždarė ir kiekvienais metais savininkams už fabriko stovėjimą mokėdavo po 50 tūkst. litų. 1940 m. balandžio mėnesį Švedpolio dvare kilo didelis gaisras, kurio metu sudegė buvusio bravoro pastatas.pamatykLietuvoje.ltŠvedpolio šaltinistext/html2dŽagarės atodangaMaždaug prieš 360 milijonų metų (paleozoinės eros devono periode) šiltos druskingos jūros dugne susiformavo nuosėdinės uolienos – dolomitai. O prieš 13000 metų vėliausiai iš Lietuvos besitraukiantis ledynas paliko nuosėdas – smėlį bei žvyrą - kurios nusėdo ant dolomito paviršiaus. Ledui ištirpus, paviršiuje dar nugulė riedulių, smėlio ir molio mišinys. Žagarės apylinkėse dolomitas atsidūrė 0,3 – 6 m gylyje. Šių uolienų sluoksnius galima pamatyti Švėtės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere - Žagarės atodangoje. Žagarės atodanga - geologinis gamtos paveldo objektas - 2,5 - 3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio dolomito sienelė, žinoma nuo XIX a. Karjere dolomitas buvo kasamas rankiniu būdu dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kalkėms degti, vėliau – dar ir kaip skalda kelių statybai. Žagariečiai, dirbę karjere, pasakoję, jog iškastą dolomitą pildavę į krosnis, kurias kūrendavo malkomis ir kelmais. Kalkės išdegdavo per 4 - 5 paras. Jas veždavo į Joniškio geležinkelio stotį, kur vagonais siųsdavo pagal užsakymus, dažniausiai į Rusiją. Kalkių degimo krosnys (tepliai) buvo įrengtos visai šalia karjero. Vienos jų likučiai išlikę iki dabar. Dolomito karjero eksploatavimas nutrauktas 1964 metais. 2012 m. baigti Žagarės atodangos sutvarkymo ir pritaikymo lankymui darbai, kurių metu sutvarkyta atodangos teritorija, įrengti laiptai, stoginė, informacinis stendas.pamatykLietuvoje.ltŽagarės atodangatext/html2dŽagarės ozasŽagarės ozas - ilgas, siauras kalvagūbris, praslinkusių ledynų suformuotas iš smėlio, žvirgždo ir gargždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius ir tunelius. Tai tipinė reljefo forma, susidariusi paskutinio apledėjimo Šiaurės Lietuvos fazės laikotarpiu. Tuo metu ledynas dengė visą Žiemgalos lygumą, o Linkuvos gūbrys buvo ledyno sustumtas į šios lygumos pakraštį. Ledyno tirpsmo vandenų srautai iš centrinės ledyno dalies kanalėliais tekėjo į jo pakraštinę dalį, išgrauždami kanalus ne tik pačiame ledyne, bet ir po juo slūgsančiose uolienose. Vėliau šios siauros kanjono tipo upės buvo užpildytos smėlio ir žvirgždo sąnašomis ir, ledo suformuotiems upės krantams ištirpus klimato atšilimo metu, kanjonas pavirto siauru vingiuotu ištęstu pylimu. Žagarės ozas – vienas ilgiausių Lietuvos ozų, o kartu ir vienas įspūdingiausių, nes aplink kalvagūbrį plyti lygumos. Natūralus ozo reljefas daugelyje vietų suardytas sovietmečiu intensyviai kasant žvyrą, tačiau galutinai nepraradęs savo formos ozas išliko Žagarės regioninio parko rekreacinėje zonoje su Žvelgaičio piliakalniu, kuris, pakilęs į maždaug 20 m aukštį, vadinamas vaizdingiausia ozo dalimi. 830 m ilgio ozo atkarpa abipus piliakalnio paskelbta geologiniu gamtos paminklu.pamatykLietuvoje.ltŽagarės ozastext/html2dRegykla "Voras" Žagarės ozo pažintiniame takeRegykla yra Žagarės regioninio parko rekreacinėje zonoje, tai viena iš pažintinio tako stotelių. Prie regyklos įrengtas informacinis stendas.pamatykLietuvoje.ltRegykla "Voras" Žagarės ozo pažintiniame taketext/html2dPoilsiavietė "Prie ežero"Poilsiavietė užima 0,40 ha plotą prie Žvelgaičio tvenkinio. Tai 4-oji Žagarės ozo pėsčiųjų pažintinio, mokomojo ir poilsio tako stotelė. Poilsiavietė talpina apie 70 lankytojų vienu metu. Čia įrengtos 4 pavėsinės, 1 laužavietė, pontoninis tiltas, 4 stalai ir 16 suolų, 3 informaciniai stendai, yra stoginė su atliekų konteineriu, 2 lauko tualetai, 2 persirengimo kabinos, automobilių stovėjimo aikštelė.pamatykLietuvoje.ltPoilsiavietė "Prie ežero"text/html2dPoilsiavietė "Medžiotojų rūsys"2013 m. įrengta poilsiavietė "Medžiotojų rūsys" užima 0,18 ha plotą, talpina maždaug 42 lankytojus vienu metu. Joje įrengta pavėsinė bei informacinis stendas.pamatykLietuvoje.ltPoilsiavietė "Medžiotojų rūsys"text/html2dŽagarės miško veimutinė pušisŽagarės miško veimutinė pušis (Pinus strobus) - botaninis gamtos paveldo objektas. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,3 m, skersmuo 1,3 m aukštyje – 0,73 m, medžio aukštis – 29,5 m. Auga rytinėje Šiaurės Amerikos dalyje. 1705 m. Veimuto ji buvo atvežta į Angliją, o vėliau paplito kituose Europos kraštuose. Tinkamiausias dirvožemis yra drėgnokas priesmėlis arba priemolis. Nepakenčia stovinčio vandens ir sausros, kalkių gausumas dirvožemyje neigiamai atsiliepia jos augimui, jautri miestų dūmams. Medynai labai produktyvūs, vienas hektaras priaugina 6-12 ktm medienos per metus. Mediena minkšta, lengva, labai sakinga, naudojama celiuliozei, fanierai, degtukams, interjerui. Medis plačiai paplitęs parkuose, miškuose jos platesniam įveisimui rimta kliūtis yra serbentinė veimutrūdė, kuri masiškai sunaikina arba sužaloja visai jaunas ir subrendusias pušis.pamatykLietuvoje.ltŽagarės miško veimutinė pušistext/html2dBrolių akmuoRiedulys guli į šiaurę nuo Veršių kaimo laukuose, greta Vilkyčio upelio. Riedulio ilgis yra 4,5 m, plotis – 3,4 m, aukštis – 3,6 m, didžiausia horizontali apimtis – 14,5 m . Tai monolitinis rausvos stambiagrūdės magminės uolienos gabalas, kuris ledyninių geologinių procesų poveikyje buvo apglūdintas ir įgavo netaisyklingo kūgio formą. Pagal uolienos sudėtį, tai yra tipingas granitas.pamatykLietuvoje.ltBrolių akmuotext/html2dMūšos tyrelio pelkė ir Miknaičių ežerasMūšos tyrelio telmologinis draustinis - išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. Draustinis įtrauktas į NATURA 2000 tinklo BAST ir PAST teritorijų sąrašą. Po paskutiniojo, t. y. Nemuno apledėjimo, ledynas pasitraukdamas iš Lietuvos, kelis kartus ne tik sustojo, bet ir pakartotinai vėl pasistūmėdavo pirmyn. Paskutinysis šio bendrai besitraukiančio ledyno sustojimas buvo Šiaurės Lietuvoje prieš 13 tūkst. metų. Dabar šis sustojimas reljefe pažymėtas taisyklingo lanko formos Linkuvos galinės morenos gūbriu, nusidriekusiu iš vakarų į rytus daugiau nei 100 kilometrų. Ištirpus ledui, dabartinės aukštapelkės vietoje atsirado didelis ežeras, kuris ilgainiui užpelkėjo. Šioje vietoje susiformavo Mūšos tyrelio pelkė, o joje iki mūsų dienų išliko tik buvusio ežero likutis – Miknaičių ežeras. Pagrindinė pelkių atsiradimo ir formavimosi sąlyga – nuolatinis drėgmės perteklius, kuris atsiranda dėl klimato, reljefo ir tos teritorijos dirvožemio sudėties ypatumų. Dabartinės mūsų pelkės pradėjo formuotis po paskutinio apledėjimo, t.y. daugiau nei prieš 10 tūkst. metų. Atšilus klimatui, ežerų pakrantėse, drėgnose vietose pradėjo želti augalai – nendrės, švendrai, viksvos, meldai ir kt. Vasarą lapojusi augmenija rudenį nunykdavo, nuskęsdavo, bet visai nesupūdavo. Taip dugne kaupėsi nudžiūvusios, bet nesuirusios dalys. Kasmet susidarydavo naujas nuosėdų sluoksnis, ežeras po truputį sekdavo - dugnas pradėdavo kilti ir tik vietomis tarp žolių kupstų likdavo vanduo.pamatykLietuvoje.ltMūšos tyrelio pelkė ir Miknaičių ežerastext/html2dTyrelio akmuoManoma, jog Tyrelio akmuo yra baltų pagoniškojo tikėjimo reliktas. Tai liudija daug esminių dalykų. Greta šio akmens yra vadinamoji Velnio sala. Velnias baltų mitologijoje yra mirusiųjų pasaulio dievas. Čia taip pat prasideda Mūšos ir Juodupio upių ištakos. Pavadinimas Juodupis kilęs nuo žodžio "juodas", kuris reiškia kažką tamsaus, mistiško, slėpiningo. Netoliese įsikūręs kaimas Piktuižiai, kurio pavadinimas kilęs nuo žodžio "piktas". Svarbi ir pati vieta. XIV-XVI a., įsigalint krikščionybei, pagoniškųjų dievų garbintojai turėjo slapstytis. Tad dėsninga, jog mitologinis akmuo stūkso vidury pelkėto miško, kur nelengva prieiti. Ant akmens matosi keli žmogaus iškalti ženklai. Galime įžvelgti gyvūną (tai galėjo būti elnias ar ožys) simbolizuojančias figūras. Akmens viršuje esanti duobutė manoma buvo skirta kraujui. Literatūroje galime rasti informacijos, kad pagonys, norėdami nuraminti Piktulio (senovės lietuvių dievas Perkūnas) rūstybę, aukodavo ožį. Tačiau labiausiai sietinas buvo XVI a. paprotys, kai kraštas jau buvo paveiktas krikščioniškų papročių ir apeigos buvo atlikinėjamos tik slaptai – vadinamas "Ožio šventinimas" - jie papjaudavo ožį ir senųjų dievų garbei suvalgydavo. Šis mistinis akmuo 2007 m. paskelbtas geologiniu gamtos paveldo objektu. Akmens aukštis – 1,45 m, ilgis – 3,2 m, plotis – 3,0 m, didžiausia horizontali apimtis – 11,2 m, sudėtis – granitas.pamatykLietuvoje.ltTyrelio akmuotext/html2dBuvusios partizanų stovyklavietės vieta1945 – 1946 m. Mūšos tyrelio Akmens saloje buvo partizanų centras. Čia rinkdavosi partizanai nuo Gruzdžių, Šakynos, Kruopių, Joniškio, vykdavo skyrių, rinktinių, būrių vadų susitikimai. Išlikę šulinio ir 6 žeminių vietos, pastatytas paminklinis akmuo, 2014 m. ir koplytstulpis.pamatykLietuvoje.ltBuvusios partizanų stovyklavietės vietatext/html2dŽagarės gamtos turtų keliasLankytis Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje galima tik pažintiniu taku.Žagarės regioninis parkasŽagarės gamtos turtų keliastext/html199