Maršruto pradžiapamatykLietuvoje.lt2dRekčių piliakalnisIšdidus Rekčių piliakalnis stūkso dešiniajame Ventos upės krante, prie kelio Mažeikiai - Kuršėnai. Čia žmonės gyveno ir kovėsi nuo I mūsų eros tūkstantmečio vidurio iki XIV amžiaus. Šiaurės rytų pusėje yra buvusi 0,7 ha plote priešpilio gyvenvietė. Piliakalnyje yra beveik apvali 6 – 7 metrų skersmens aikštelė, apjuosta pylimu.pamatykLietuvoje.ltRekčių piliakalnistext/html2dPapartynės vandens malūnasPapartynės slėnyje, kur nuo senų laikų vešliai augo ir tebeauga daug paparčių, jau nuo 1867 metų veikė vandens malūnas, kartu gaminęs ir elektros energiją, pjovęs medienos lenteles (malksnas). Jame buvo fabrikinės gamybos turbina, dvi poros girnų, pitlius. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje malūnas priklausė Joniškiams. Nuo 1934 m. iš Joniškienės malūno nusipirkęs Isaakas Vilkas jį suremontavo ir malė iki 1940 metų. 1941 metais jį kartu su kitais žydais Šiaudinės miške sušaudė vokiečiai. Karo metu malūnas priklausė vokiečiui. Pokario metais Papartynės malūnas malė iki 1953 metų. Įsigalėjus sovietiniai santvarkai, sustiprėjus kolūkiams, jis nebeteko savo reikšmės ir buvo uždarytas. 1999 metais apgriuvusį ir apipuvusį Papartynės vandens malūną atgaivino verslininkai, čia atstatę kadaise buvusią užtvanką ir įrengę hidroelektrinę. Besidomintiems geologine ir istorine krašto praeitimi verta užsukti į Papartynės slėnį, dar ir dėl to, kad patys be didesnio vargo galime susirasti unikalių suvenyrų iš amžių glūdumos-fosilijų- prieš 150 mln. metų gyvenusių gyvūnų suakmenėjusių liekanų.pamatykLietuvoje.ltPapartynės vandens malūnastext/html2dPapartynės atodangaTai Juros periodo atodanga, atidengta 2007 m. Čia, vaizdingoje vietoje, prie Papartynės malūno atidengtame Juros smiltainio su gausiomis fosilijomis sklype, kiekvienas nesunkiai gali aptikti suakmenėjusių, prieš 160 milijonų metų gyvenusių, dvigeldžių moliuskų, brachiopodų, amonitų kiaukutų.pamatykLietuvoje.ltPapartynės atodangatext/html2dRudikių ąžuolasKamieno apimtis – 6,15 m, storis – 1,95 m, aukštis – 25 m, lajos plotis – 30 m,.pamatykLietuvoje.ltRudikių ąžuolastext/html2dGumbakių atodangaAtodangos aukštis apie 22 metrus virš Ventos upės vandens lygio. Joje surasti net 7 morenos sluoksniai, kurie priskirtini viršutinio pleistoceno Nemuno ledynmečio Grūdos ir Baltijos stadijoms. Gumbakių atodangos struktūrinė ir tekstūrinė analizė rodo, kad ją sudaranti moreninė storymė nėra vienalytė. Ji susidarė paskutiniojo Nemuno apledėjimo ledyno dangų glaciodinamikos veikiama ne iš karto, bet dviejų stadijų ir jų fazių metu. Nemuno apledėjimo Grūdos stadijos morena buvo suklota ledyno, slinkusio iš šiaurės rytų į pietų vakarus. Šios morenos petrografinės-mineraloginės sudėties formavimuisi didelę reikšmę turėjo juros sistemos nuogulos ir uolienos. Gumbakių atodanga yra dešiniajame Ventos upės slėnio šlaite, apie 3 km prieš srovę nuo Papilės miestelio centro, šalia Gumbakių kaimo.pamatykLietuvoje.ltGumbakių atodangatext/html2dAugustaičių vandens malūnasDabartinis Augustaičių vandens malūnas pastatytas 1932 metais, bet šioje vietoje malūno stovėta jau XIX amžiaus pabaigoje. Mūrinis pastatas iškilo sudegus anksčiau buvusiam mediniui ir iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Papilės verslininkui Vilkui. Malūno įrenginius suko Ventos upės srovė, tačiau ilgainiui jame buvo įrengtas dyzelinis variklis – kad prireikus būtų galima malti ir per vasaros sausras, ir per žiemos speigus, kai vandens upėje sumažėja. Yra išlikusi vandens turbina, dvejos girnos, švediška kruopų šatravimo mašina, piklius, švediška transmisija, medinis keltas kroviniams kilnoti. Malūnas paskelbtas vietinės reikšmės technikos paminklu. Šalia malūno įsikūręs Algirdo Martyšiaus žirgynas.pamatykLietuvoje.ltAugustaičių vandens malūnastext/html2dRaudonskardžio atodangaValstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Raudonskardžio atodanga yra dešiniajame Ventos upės krante. Po 0,3 metro dirvožemio sluoksniu slūgso raudonas karbonatingas moreninis priemolis. Jis purus, dar nesusigulėjęs ir turi abliacinės morenos, kuri liko sutirpus šiame rajone paskutiniojo Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos fazės ledynui, požymius. Po ja yra kitas taip pat raudonos spalvos moreninis priemolio sluoksnis. Gargždo ilgųjų ašių matavimų duomenys rodo, kad ašys moreniniame priemolyje yra ištysusios daugiausiai iš šiaurės rytų į pietų vakarus. Galima teigti, kad suklojęs šį morenos sluoksnį, ledynas į Ventos vidurupio moreninę lygumą čia atslinko iš šiaurės rytų, tai yra iš Šiaurės Lietuvos glaciodepresinio duburio, atsiskirdamas nuo Vidurio Lietuvos ledyninės plaštakos. Gargždo petrografinėje sudėtyje vyrauja Devono periodo dolomitai. Giliau 7,5 metro slūgso pilkas priemolis su gausiu gargždu. Gargždo ilgųjų ašių matavimai ryškiai rodo, kad ledynas nuguldęs šį moreninį priemolio sluoksnį plito iš rytų į vakarus. Gargždo petrografinėje sudėtyje vyrauja vietinės kilmės klintys. Tai labai reta atvira Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos fazės ledyno nuogulų atodanga.pamatykLietuvoje.ltRaudonskardžio atodangatext/html2dJuros periodo atodangaDėmesio! Šiuo metu atodanga uždaryta lankymui. Viename iš seniausių ir gražiausių Žemaitijos miestelių Papilėje, Ventos slėnio šlaituose atsiveria 20 metrų aukščio ir 130 metrų ilgio Papilės atodanga. Juros periodo fosilijomis garsi atodanga turi didelę pasaulinę mokslinę reikšmę. Tai seniausiai (nuo 1825 m.) tiriamas ir saugomas (nuo 1964 m.) geologinis objektas Lietuvoje. 1997 m. atodanga įtraukta į vertingiausių Lietuvos geologinių vietovių sąrašą. Papilės atodangoje surasta ir aprašyta daugiau kaip 300 Juros periodo gyvūnų ir augalų fosilijų. Ventos upės krantuose galime prisiliesti prie uolienų, kurių amžius – net 160-180 mln. metų. Čia randami suakmenėję ir virtę fosilijomis tų laikų gyviai. Atodangoje dažniausiai aptinkamos galvakojų moliuskų amonitai ir belemnitų fosilijos. Šitie gyvūnai klestėjo Juros periodo vandenyse ir išnyko kartu su dinozaurais. Papilės atodanga šiuo metu yra valstybės saugomas gamtos paminklas. Juros periodo atodanga yra pritaikyta lankymui. Atodanga nuo liūčių apsaugota medinių skiedrų stogu, skardžio šlaitai virš atodangos ir aplink ją sutvirtinti specialiu tinklu. Lankytojams paruošta akmenimis grįsta apžvalgos aikštelė su mediniais suolais.pamatykLietuvoje.ltJuros periodo atodangatext/html2dPapilės senųjų žydų kapinių fragmentaipamatykLietuvoje.lt2dPapilės II piliakalnisAntrasis piliakalnis, vadinamas Pašalpos kalnu, yra dešiniajame Ventos krante, jos santakoje su taip pat kadaise tekėjusiu bevardžiu upeliu ir primena natūralų Ventos skardžio iškyšulį. Ventos upės link leidžiasi statūs 13 m šlaitai. Piliakalnis stipriai suardytas, bet žinoma, kad jo viršūnėje buvusi aikštelė, o rytų pusėje apie 30 m. ilgio ir 28 m pločio priešpilio aikštelė. Dar XIX a. iš čia buvo imamas žvyras, kasami rūsiai bulvėms laikyti, rasta nemažai metalinių buities daiktų.pamatykLietuvoje.ltPapilės II piliakalnistext/html2dPapilės kabantis tiltas per VentąpamatykLietuvoje.ltPapilės kabantis tiltas per Ventątext/html2dBuvęs Papilės vandens malūnasPapilėje stovi išlikęs Papilės vandens malūnas, tarpukariu priklausęs Domui Borusui, nuo 1931-Jonui Mikučiauskui, ne tik malęs grūdus, bet ir pjovęs malksnas, tiekęs elektros energija Papilės miesteliui. Jame yra veikusi ir vilnų verpykla-karšykla. Papilės malūnas laukia atstatymo.pamatykLietuvoje.ltBuvęs Papilės vandens malūnastext/html2dJurakalnio atodanga ir atragisJurakalnio atragis - tai tipiška linijinės erozijos suformuota reljefo forma. Čia vizualiai susipažįstama su linijinės erozijos procesu ir jo padariniais – pačiu eroziniu atragiu, raguvomis bei griovomis, kuriose formuojasi šaltiniai. Griovoje vyksta gilinamoji erozija, nes jos išilginis profilis dar nepasiekė dinaminės pusiausvyros. Statūs griovos šlaitai nuolat griūva, nesuspėja apaugti augmenija, kuri juos sutvirtintų. Todėl griovos kairiajame šlaite nesunku pasiekti senuosius sluoksnius, priklausančius juros sistemai. Griovos dugne upelio vandens tėkmė natūraliai atidengia uolienų su fosilijomis sluoksnius. Nuo apžvalgos bokštelio atsiveria puikus vaizdas į Ventos slėnį, jo terasas. Po nestora (vos apie 2 m storio) kvartero - jauniausio geologinio periodo -nuogulų danga (0,0-2,0 m intervalas) slūgso juros sistemos nuogulos. Kvartero nuogulos - moreniniai priemoliai - yra aplinkinių dirvų dirvodarinės (gimtosios) uolienos. 2,0-5,5 m gylyje pasirodo juodas riebus žėrutingas molis, šiek tiek karbonatingas su limonitizuoto (geltono) smiltainio tarpsluoksniais. Šis sluoksnis paleontologų priskirtas juros sistemos viršutinio skyrio oksfordžio aukštui. Jame surandama gausi amonitų fauna. Surasti ir apibūdinti šie amonitai: Cardioceras (Plasmatoceras) tenuicostatum Nik., Cardioceras (Plasmatoceras) tenuistriatum Bor., Cardioceras (Plasmatoceras) popilaniene Bod.Giliau, 5,5-7,5 m gylyje, jau surastas senesnis viršutinės juros (juros sistemos viršutinio skyriaus) juodo žėrutingo, karbonatingo ir smėlingo molio sluoksnis, ku¬ris priskirtas kelovėjo aukštui. Žemiau 5,5 m slūgsantys sluoksniai pri¬klauso kelovėjui - juros sistemos viršutiniam skyriui.pamatykLietuvoje.ltJurakalnio atodanga ir atragistext/html2dJurakalnio apžvalgos bokštasNuo 15 m. aukščio bokšto atsiveria kerintis vaizdas į Ventos kraštovaizdžio draustinį, Papilės miestelį, Daubiškio kaimą, Ventos upės vingius, Jurakalnio geologinę atodangą ir atragį, Papilės piliakalnius.pamatykLietuvoje.ltJurakalnio apžvalgos bokštastext/html2dAtokvėpio vieta prie JurakalnioAtokvėpio vieta įrengta prie Jurakalnio, kurioje yra 2 informaciniai stendai, 4 suoliukai, tualetas, 28 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. Einant link atodangos ir atragio - įrengta pavėsinė ir laužavietėpamatykLietuvoje.ltAtokvėpio vieta prie Jurakalniotext/html2dPapilės daugiakamienė liepaManoma, kad 1870 m. V. Butkevičius priešais Papilės piliakalnį pasodino parką, bet liepa ten jau galėjo augti. Iki 1842 m. parkas ir dvaras priklausė Žemaitijos vyskupui. Niekas tiksliai nežino, kokio amžiaus šis medis iš tikro yra. Dauguma šio parko medžių neišliko. Vienas iš nedaugelio likusių – būtent ši įžymi visoje Lietuvoje penkiolikamienė liepa. Kadaise žmonės ją vadino "Dvylika brolių". Ir šis pavadinimas, deja, kuo toliau, tuo darosi teisingesnis. Liepa paskelbta gamtos paminklu, o 1987 m. priskirta prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. Šios liepos kamienai yra 0,3 m. storio ir apie 23 m. aukščio. Liepa sparčiai sensta, plečiasi keras, kamienų augimo kampas kasmet didėja, krypsta į šonus. Iki 1982 m. ši liepa turėjo šešiolika kamienų, o 2007 metais dar vienas kamienas išvirto, kitas – nulūžo. Šis medis svarbus vietos gyventojams, kadangi šalia jo vyksta Papilės šventės, susitikimai, penkiolikamienė liepa mena ne vienos kartos pasakojimus, ją lanko gausiai iš kitų Lietuvos kampelių užklystantys žmonės. Medžio fiziniai duomenys: Kamienų skaičius - 13 Aukštis - 21 m Amžius – virš 150 metų Saugoma paskelbta 1960 m.pamatykLietuvoje.ltPapilės daugiakamienė liepatext/html2dPapilės I piliakalnisIšvaizdžiausias ir žinomiausias, vadinamasis Pirmasis piliakalnis, stūkso kairiajame Ventos upės krante, jos santakoje su kadaise čia tekėjusiu bevardžiu upeliuku. Viršūnėje buvusi pailga 55 x 25 m aikštelė, jos pietiniame pakraštyje buvęs 5,5 m aukščio, apie 28 m ilgio bei 20 m pločio pylimas, kurio šlaitas leidžiasi į buvusį 24 m pločio griovį. Piliakalnį sužalojo jau iki XIX a. čia įrengtos kapinės, 1864 m. amžinajam poilsiui prigaudusios didįjį Lietuvos istoriką ir rašytoją S. Daukantą. Į šiaurę ir vakarus yra buvusi papilio gyvenvietė. Ją archeologai tyrinėjo 1986, 1998 ir 2000 m. Manoma, kad piliakalnis tarnavo nuo mūsų eros I tūkstantmečio antrosios pusės iki XIV amžiaus. Istoriniuose raštuose minimi Kalavijuočių ordino antpuoliai 1339 ir 1359 m. Šiuo metu piliakalnyje veikia kapinės, kuriose palaidota nemažai garbių asmenų. Vienas iš jų Simonas Daukantas, tai žymus 19 a. Lietuvos istorikas, rašytojas, lietuvių tautinės savigarbos žadintojas.pamatykLietuvoje.ltPapilės I piliakalnistext/html2dJurakalnio geologinio tako apžvalgos aikštelėpamatykLietuvoje.ltJurakalnio geologinio tako apžvalgos aikštelėtext/html2dS. Daukanto memorialinis muziejus1986 m. pastate, kuriame kadaise gyveno S. Daukantas, atidarytas jo atminimo muziejusMuziejus veikia šalia Papilės bažnyčios stovinčioje tradicinėje žemaitiškoje troboje, buvusioje Papilės altarijoje. Čia paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido rašytojas, švietėjas ir istorikas Simonas Daukantas. Simono Daukanto muziejų 1986 m. įsteigė rajono savivaldybė. Dabar muziejuje apie 300eksponatų. Čia lankytojams pateikiami A. Švažo, R. Tarabildos, A. Každailio, S. Šakalio, A. Banio, A.Surgailienės, K. Šimonio muziejui padovanoti paveikslai Simono Daukanto kūrinių motyvais, įvairi dokumentinė medžiaga, žymių žmonių prisiminimai ir kt., pasakojantys apie šį iškilų žemaitį. Apsilankiusieji susipažįsta su S. Daukanto gyvenimo keliu, jo istoriniais ir kalbiniais darbais bei kitų autorių kūriniais apie šį istoriką, rašytoją, švietėją.pamatykLietuvoje.ltS. Daukanto memorialinis muziejustext/html2dPapilės Šv. Juozapo bažnyčia1887 m. kunigas Juozapas Ambrazevičius su parapiečiais pastatė naują mūrinę dvibokštę šv. Juozapo vardo bažnyčią. Į vieną iš bokštų buvo įkelti varpai. Iš senosios bažnyčios atnešti ir įtaisyti vargonai. Pilies kapinėse buvo kapinių koplyčia. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia apdegė, bokštai buvo numušti. O pokario metais atremontuota, tačiau su žemesniais bokštais. Dabartinėje bažnyčios interjere dominuoja klasikinė erdvė, derinama su gotikos tradicijomis. Lietuvos miesteliai neretai didžiuodavosi gerais varpais. Buvo stengiamasi turėti kuo balsingesnius, kuo toliau girdimus varpus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Papilės bažnyčiai varpus nupirko iš Afrikos sugrįžęs turtingas emigrantas iš Šemetaičių kaimo. Šiuos varpus vokiečiai paėmė metalui, o po Pirmojo pasaulinio karo parapiečių lėšomis įtaisyti kiti varpai. Juos į varpinę sukėlė sumanus Rimšų kaimo ūkininkas, panaudodamas savo paties sukonstruotus įrengimus. Tačiau daug melodingesnis ir istoriniu požiūriu įdomesnis yra senasis Papilės bažnyčios bronzinis varpas. XVIII a. antrojoje pusėje varpas buvo skilęs ir jį teko perlieti. Darbą pakartotinai atliko žinomas meistras E. F. Fechteras Mintaujos (dabartinė Jelgava Latvijoje) liejykloje. Taip paskutiniųjų meistro gyvenimo metų darbas. 1940 m. užėjus sovietams varpas buvo paslėptas, užkastas į žemę. Slėptuvei vieta buvo parinkta už šventoriaus, po sandėliuku. Varpas iš po žemių iškastas tik 1992 metų liepą, kai vargonininkas Simonas Čiapas atskleidė brolio patikėtą paslaptį. Netrukus jis buvo įkeltas į bažnyčios bokštą.pamatykLietuvoje.ltPapilės Šv. Juozapo bažnyčiatext/html2dŠiliškių daugiakamienis uosisŠiliškių daugiakamienis uosis – devynių kamienų, įspūdingas, gamtinės brandos dar nepasiekęs medis, visi kamienai iš bendro pagrindo išsiskiria 0,6 metro aukštyje, 1, 2, 3 ir 4 kamienai turi bendrą kamieną iki vieno metro aukščio, 5, 6 ir 7 kamienai turi atskirą bendrą kamieną iki 1,2 metro aukščio. Daugiakamienis medis savo įspūdinga forma ir plačia bei žema bendra laja yra vienas iš įdomesnių parko lankytinų gamtinių objektų. Uosis yra už dešimties metrų nuo Šiliškių daugiakamienės vinkšnos. Uosio ir vinkšnos lajos susiliečia ir šiaurės – pietų kryptimi sudaro bendrą lają.pamatykLietuvoje.ltŠiliškių daugiakamienis uosistext/html2dŠiliškių daugiakamienė vinkšnaŠiliškių daugiakamienė vinkšna – penkiolikos kamienų, įspūdingas, gamtinės brandos dar nepasiekęs medis, kamienai iš bendro pagrindo išsiskiria 0,7 metro aukštyje, 2, 3 ir 4 kamienai išaugę iš bendro kamieno, vėl susijungia (0,5 m atkarpoje) į vieną kamieną 1,80 m aukštyje, 8 ir 9 kamienai suaugę į vieną iki 2,0 m aukščio. Daugiakamienis medis savo įspūdinga forma ir labai plačia bei žema bendra laja, yra vienas iš įdomesnių parko lankytinų gamtinių objektų. Vinkšna yra už dešimties metrų nuo Šiliškių daugiakamienio uosio. Uosio ir vinkšnos lajos susiliečia ir šiaurės – pietų kryptimi sudaro bendrą lają.pamatykLietuvoje.ltŠiliškių daugiakamienė vinkšnatext/html2dIšlipimo vieta Kalniškiuose - galima maršruto pabaigapamatykLietuvoje.lt2dIšlipimo vieta Vienrankiuose - galima maršruto pabaigapamatykLietuvoje.lt2dVentos kabantis tiltaspamatykLietuvoje.lt2dAvižlio atragisYpač įdomi ir savo vaizdais kerinti Avižlio bei Ventos santaka. Artėdamas prie Ventos, Avižlys panyra į vis gilėjantį slėnį. Ir štai, likus šimtui metrų iki santakos, Ventos ir Avižlio slėniai susiglaudžia, juos beskiria siaurutis pylimas stačiais, medžiais iš krūmais apaugusiais šlaitais, kuris pačioje santakoje baigiasi stačia atodanga. Joje matyti pleurito ir smėlio sluoksniai, kurie greičiausiai nusėdo čia prieš 50 – 70 tūkstančių metų tyvuliavusiame ežere. Geologų nuomone, šią unikalią žemės raukšlę galėjo sustumti paskutinį kartą šiuos kraštus dengę ledynai, o atragio šlaitus per tūkstančius metų iš abiejų pusių nuskalavo Avižlio ir Ventos tėkmė. Tikrai verta čionai užsukti – ir pavasarį, kai gležnoje žalumoje tirpsta paukščių garsai, ir rudenį, kai viršum šalnų nuauksintos medžių lapijos plasnoja išskrendančių gervių voros.pamatykLietuvoje.ltAvižlio atragistext/html2dPurvių atodangaPurvių atodanga mena daugiau kaip prieš 35 tūkstančius metų buvusius ledynmečio laikus. Valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas yra viena iš nedaugelio Baltijos šalyse, paskutinio tarpledynmečio Mickūnų trečiojo pašiltėjimo, atodangų. Objektas taip pat unikalus itin reta Viduriniojo Nemuno periodo atodanga ir saugantis dar daug neįmintų paslapčių.pamatykLietuvoje.ltPurvių atodangatext/html2dUogiškių dešimtkamienė liepaRūšis - mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) Kamieno apimtis 1.3 m aukštyje 1,5 m. Medžio aukštis 23 m. Lajos aukštis – 20 m, lajos plotis – 17 m. Kamienų skaičius – dešimt nežymiai besiskiriančių apimtimi kamienų. Amžius – apie 100 metų.pamatykLietuvoje.ltUogiškių dešimtkamienė liepatext/html2dKaukolinės atragisKaukolinės atragis yra būdingoje Ventos vidurupio lygumos, kurios duburiu teka Ventos upė, dalyje, suformuotoje Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos ledyninio liežuvio slinkties metu. Atragis – raiški erozinė reljefo forma. Atragio ilgis yra 70 m, o plotis nuo 2–5 m jo smaigalyje iki 25 m jo gale. Atragio aukštis nuo griovos dugno jos vidurinėje dalyje – apie 6 m, o iš Ventos pusės šlaito aukštis apie 12 m. Atragis susiformavo Ventos upės šoninės erozijos ir bevardės griovos gilinamosios erozijos procesų dėka. Atragio ilgoji ašis yra orientuota į pietryčius, kryptimi statmena paskutiniojo ledyno slinkimo krypčiai. Kaukolinės atragis ir jo gretimybės pilnai reprezentuoja Ventos slėnio geomorfologinę įvairovę, kurią sudaro limonoglacialinė ir moreninė lyguma, viršsalpinės terasos (pirmoji ir antroji), salpa, upės meandros ir senvagės, griova ir pats erozinis atragis. Nors Kaukolinės atragis yra trumpesnis nei Avižlio, tačiau jis yra labai išraiškingas, todėl Kaukolinės atragis galėtų būti laikomas tipišku geomorfologiniu tokių reljefo formų etalonu. Šiuo požiūriu Kaukolinės atragis turi didelę ne tik mokslinę bet ir pažintinę vertę. Pabrėžtina ir atragio formavimosi sąsaja su šios Ventos slėnio atkarpos raida, jį ribojančios griovos galima sąsaja su lineamentu (neotektoniniu lūžiu). Labai svarbiu gamtinio paveldo aspektu ir jo sudedamąja dalimi reikėtų laikyti atragio ir jo aplinkinės vietovės natūralumą, technogeninių objektų nebuvimą, beveik visose nuo atragio atsiveriančiose panoramose matyti tik natūralūs vaizdai.pamatykLietuvoje.ltKaukolinės atragistext/html2dDaubiškių dvarvietėpamatykLietuvoje.lt2dJuodeikių poilsiavietėJuodeikių pušynas driekiasi palei Ventos upę, Kapėnų girininkijos teritorijoje. Kitoje upės pusėje įsikūręs Viekšnių miestelis. Juodeikių pušyne miestelio gyventojai nuo senų laikų rengdavo Gegužines, Jonines bei kitas šventes. Poilsiavietės centru tapo buvusi estrada, kurią atnaujinus ir šiuo metu vyksta renginiai. Jaunimo ir šeimų poilsiui įrengtos supynės, pasivaikščiojimo takai. Įrengtos atokvėpio vietos su gražiais vaizdais į Ventos upę.pamatykLietuvoje.ltJuodeikių poilsiavietėtext/html2dViekšnių kabantis tiltas per Ventą1989 m. netoli vandens malūno Ventos upės krantus sujungė kabantis tiltas.pamatykLietuvoje.ltViekšnių kabantis tiltas per Ventątext/html2dViekšnių vandens malūnas1897 m. Viekšnių malūną pastatė Pranciškus Lengvenis, Milių kaimo ūkininko sūnus. Buvo įrengtos dvejos girnos, pastatytos milui velti mašinos, supiltas pylimas ir užtvenkta Ventos upė. Kai supylė pylimą ir užtvenkė Ventą, pakilęs upės vanduo apsemdavo Zaventės (dabar - Užventės ir Kegrių kaimų ūkininkų žemę. Todėl P. Lengvenis buvo įsipareigojęs šiems ūkininkams grūdus malti veltui. Taip pat už dyką malūninkas maldavo ir tiems ūkininkams, kurie po ledonešio ir pavasario potvynių veždavo žvyrą, akmenis, virbus suardytam ir apgadintam pylimui sutvarkyti. Po 1920 m. buvo pastatyti valcai, 1925 m. įrengta vilnų karšykla (pastatos vilnoms šukuoti mašinos), vilnų verpykla ir milo velyklą. Be to, apie 1928 m. pradėta tiekti visam miesteliui elektrą. Malūne išlikę autentiški ir veikiantys įrengimai.pamatykLietuvoje.ltViekšnių vandens malūnastext/html2dAtokvėpio vieta prie Viekšnių malūnopamatykLietuvoje.lt2dViekšnių senosios kapinės - maršruto pabaigapamatykLietuvoje.lt2dBaidarėmis Ventos upe: Rekčiai - ViekšniaiVentos regioninis parkasBaidarėmis Ventos upe: Rekčiai - Viekšniaitext/html202