Užutrakio dvaras su parkuPusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas "Algirdo sala" ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1863-1867), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai. Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsivėrė pasakiški vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais pilies griuvėsiais vienoje iš jų, medinį Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura įtakojo ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi bei vėlesnį jo ir visos šeimos prisirišimą prie Užutrakio, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre, kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos, o mažąjį - romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai. Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis (angliškas) parkas. E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės. Šiandien greta 38 Lietuvoje savaime augančių medžių ir krūmų rūšių tebeauga dar 54 introdukuotos rūšys ir formos: didžiosios pocūgės didžiajame parteryje ir ant dirbtinių uolų, sidabriniai ir platanlapiai klevai šalia parko takų, paprastojo klevo Švedlerio forma šalia tilto, kvapiosios avietės ir totoriniai sausmedžiai prie tvenkinių, amerikinės ir kitokios liepos, dėl kurių rūšies pavadinimo tebesiginčija dendrologai. Dar įvairesnė parko žolinė augmenija tarsi primena lankytojui, kad pirmiausiai E. F. Andre buvo botanikas. Šiandien čia auga apie 400 rūšių žolinių augalų, dalis jų įveisti parko autoriaus, kaip plačialapė miglė, miškinė šunažolė ir krūminis kiškiagrikis, Lietuvoje randami tik parkuose, arba mažoji žiemė, beveik visuomet puošianti dirbtines uolas E. F. Andre kurtuose parkuose, skydinis skaistenis ir miškinė mėta, auginti prieskoninių ir vaistinių augalų "daržuose". Drauge su jais auga ir reti, saugomi arba įprasti miškų, pievų ir pelkių augalai, sudarydami unikalias bendrijas, kurias galima aptikti tik parkuose. Parko augmeniją subtiliai papildo iš naujo įveistos senovinių rožių veislės, užburiančios nepakartojamų formų ir nepamirštamo kvapo žiedais. Senasis parkas ypatingas ir savo gyvūnija. Čia sutinkamos septynios šikšnosparnių rūšys. Šikšniukai (mažyliai, nykštukai, Natuzijaus) ir rudieji nakvišos vasarą mielai gyvena jiems iškeltuose inkiluose, o rudieji ausyliai ir žiemoja apleistuose dvaro sodybos pastatuose. Parko jaukumą pamėgo voverės, o žiemą pasivaišinti rožių lapais net į parterius atklysta stirnos. Smulkių žinduolių įvairovė privilioja lapes, o ežerų pakrantėse nuolat lankosi ūdros. Tvenkiniuose pavasarį kurkia įvairios varlės, kumsi retos raudonpilvės kūmutės, galima aptikti paprastąjį ir skiauterėtąjį tritonus. Senuosius parko medžius lanko vidutinysis ir didysis geniai, pilkoji ir juodoji meletos, parko prieigose peri vištvanagis ir nendrinės lingės, o parke - naminės pelėdos, klykuolė ir didieji dančiasnapiai, perėti įsitaisę... ant rūmų stogo. Daugybė mažųjų giesmininkų (upiniai žiogeliai, musinukės, devynbalsės) pripildo parką melodingais garsais, o tvenkiniuose besimaitinantys garniai ir upinės žuvėdros stebina laukinės gamtos artumu. Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas "bulvių" keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė "Kunigaikščių alėja", gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1917 m. Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba - nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas - atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžta skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.pamatykLietuvoje.ltUžutrakio dvaras su parkutext/html2dBulvių keliasEžeringas Trakų kraštas garsėja gausiu gamtiniu bei kultūriniu paveldu. Šiame lobyne išskirtinė – Užutrakio dvaro sodyba su prašmatniais rūmais, neretai vadinamais Galvės ežero baltąja gulbe. Rytinę ežero pakrantę puošiantys šviesūs rūmai yra unikalūs geografine padėtimi bei gražia istorija. Rašytiniuose šaltiniuose Užutrakio pusiasalis minimas jau nuo XIV a., kai jį valdė totorių didikai. Algirdo sala vadinamo pusiasalio žemės skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingiems savininkams. Užutrakio dvaro klestėjimo istorija siejama su Tiškevičiais. XIX–XX a. sandūroje grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Jadvyga įkūrė prabangią rezidenciją – dvaro sodybą su puošniais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruotais rūmais bei įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa ir nuostabiu mišraus stiliaus parku. Anuomet į dvarą grafai atvykdavo vandens keliu – plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką juos perkeldavo keltininkas. Sausuma nekeliaudavo ir aukšto rango Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ir draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas! Užutrakio dvaro rūmus bei sodybos ūkį aptarnaujantis personalas retai keliaudavo vandens keliu. Ūkiniams reikalams buvo skirtas kitas – vadinamasis Bulvių kelias, anuomet per laukus vedęs iki Užutrakio dvaro ūkinių pastatų, o šiandien vingiuojantis daugiausia Galvės ežero pakrante. Traukiantys Bulvių keliu turi puikią galimybę pasigrožėti nuostabiu peizažu – pribloškiančiu vaizdu į ežerą su jame išsibarsčiusiomis salomis bei ypatinga puošmena – Trakų salos pilimi. Šiandien kiekvienam norinčiam apsilankyti Užutrakio dvare teks keliauti senuoju Bulvių keliu. Lankytojų patogumui Bulvių kelyje yra įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, suręsti mediniai atokvėpio suoleliai.pamatykLietuvoje.ltBulvių keliastext/html2dTrakų piliakalnis (Aukų kalnas)Lukos (Bernardinų) ežero vakarinėje pakrantėje esančio pusiasalio smaigalyje net 17 metrų aukštyn kyla piliakalnis, kažkodėl pramintas Aukų kalnu. Nuo retais lapuočių medžiais apaugusios viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į įspūdingą ežerų apjuostą Trakų salos pilį. Pagrindinė Aukų kalno, kaip ir kiekvieno piliakalnio, paskirtis – pilaitės ir aplink ją įsikūrusios gyvenvietės gynyba. Kalno viršuje įrengtoje aikštelėje apsisaugoti nuo užpuolikų susirinkdavo apylinkių gyventojai, čia telkdavosi kariuomenė. Aukų kalno aikštelės ilgis dabar yra 45 metrai, o plotis – 17 metrų. Piliakalnio saugumą didino aplink jį iškastas net 18 metrų pločio, 3 metrų gylio griovys. Trakų pusiasalio pilis ir jos gynybinis kompleksas su Aukų kalnu nėra gausiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. Manoma, kad pusiasalio pilies statybas XIV a. viduryje vykdė kunigaikštis Kęstutis. Jos trukusios apie 20 metų. Iki tol Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija buvo Senųjų Trakų pilis, esanti už 3 km nuo Trakų miesto. 2005 metais Aukų kalnas pripažintas valstybės saugomu objektu. Šiandien šio piliakalnio papėdėje vykdomi įvairūs renginiai: viduramžių šventė, jojimo varžybos, senųjų automobilių parodos ir t.t.pamatykLietuvoje.ltTrakų piliakalnis (Aukų kalnas)text/html2dStrėvos įgriuvaNorintiems nueiti tik iki Strėvos įgriuvos ir neiti visu "Žaliuojiu taku" - maždaug už 150 m. nuo automobilių stovėjimo aikštelės nesukite tako rodyklės kryptimi, o eikite tiesiai žvyrkeliu. Nuo šios "sankryžos" maždaug už 400 m. pasieksite Strėvos įgriuvą.Strėvos įgriuva, žmonių dar vadinama prasmegduobe arba smegduobe, laikoma Velnio duobės sesute. Tai paslaptinga vieta, apie kurią priverpta nemažai legendų ir pasakojimų. Senovės lietuvių mitologijoje pasakojama, kad čia prasmegusi velnių karčema. Anot mokslininkų, ši dauba yra termokarstinės kilmės dauba, susiformavusi maždaug prieš 18 tūkstančių metų. Traukiantis ledynams sąnašos ir nuosėdos užvertė atskilusį ledo luitą, kuriam ištirpus atsivėrė dubens formos ertmė. Įgriuvos ilgis yra apie 150 metrų, plotis – 100 metrų. Milžiniškų eglių takas veda į 20 metrų gylio duobę. Šalia įgriuvos esanti apžvalgos aikštelė ir ją juosiantis pažintinis pėsčiųjų takas suteikia galimybę apžiūrėti šį gamtos reiškinį iš visų pusių. Beje, aplinkui galima aptikti nemažai nuodingų augalų. Anot vienos žinomiausių legendų, Strėvos įgriuvos vietoje kadaise stovėjusi karčema, kurioje uliodavę velniai. Vieną pasninko dieną jie esą iškėlė vestuves. Vos pragydus gaidžiams, ėmė ir prasmego karčema su visais joje puotavusiais velniais. Vietiniai gyventojai pasakoja, jog net ir šiomis dienomis kartais iš smegduobės sklinda paslaptingi ir keisti garsai. Šiandien Strėvos įgriuvos dugne tarsi legendos priminimas kyšo medinio namo stogo kraigas. Kita legenda byloja apie čia stovėjusioje smuklėje pernelyg dažnai besilankiusį vienos didelės šeimos tėvą. Sykį puotaujantį vyrą suradusi žmona bandė jį parsivesti namo. Kai šis nesutiko, moteris pasipiktino. Pasirodo, jos būta burtininkės! Nusprendusi nubausti lėbaujantį vyrą ir užeigos savininką, išėjo moteris ant kelio ir pasiuntė prakeiksmą. Taip ėmė ir įgriuvo smuklė su visais joje buvusiais. Taip pat pasakojama, kad kadaise čia stovėjęs didelis kalnas, ant kurio puikavęsi įspūdingi krištolo rūmai. Šiuose gražiuose rūmuose darniai gyveno velniai. Jie buvo pasiskirstę darbus ir kiekvienas žinojo, ką turįs daryti, tardavosi, ką su kuo sukivirčyti ar kam kokį nedorą pokštą iškrėsti. Sykį velniai nepasidaliję valdžia susiriejo tarpusavy. Pamiršo visi savo darbus ir įsivyravo didžiulė betvarkė. Pamatęs nerimstančius velnių ginčus, dievas Perkūnas užsirūstino ir pasiuntė žaibus, kurie ne tik sudaužė prašmatniuosius rūmus, bet ir kiaurai žemę prasmagdino visus velnius. Žmonės kalba, kad gerai įsiklausius dar ir šiandien galima girdėti piktus šūksnius bei kivirčus.pamatykLietuvoje.ltStrėvos įgriuvatext/html2dNikronių akmuoDabar – gamtos paminklas, anksčiau – Vladislavos dvaro riboženklis, senojo tikėjimo laikais buvo garbinamas ir laikomas šventu akmeniu. Mitologinis Nikronių akmuo yra pilkos spalvos su įduba viršuje, kurios gylis 26 cm. Tai ledyninės kilmės reliktas, kurio amžius apie 14 – 16 tūkstančių metų. Sudarytas iš mineralų, vyrauja kvarcas ir lauko špatas. Akmuo yra iki krikščioniškos religijos paminklas, žmogaus apdorotas riedulys. Jo paviršiuje matomos iškaltos raidės "MOPT", kurios išvertus iš lenkų kalbos reikštų "mano tėvo pinigai čia". Ant jo iškaltas Odinecų herbas, apie 29 cm skersmens lygiašonis kryžius. Akmenyje esančioje įduboje renkasi lietaus vanduo Gyvavo ir tikėjimai apie gydomąsias šio vandens savybes. Vietiniai žmonės pasakoja, kad "akmeny yra vanduo, tai žmonės atvažinėja iš labai toli. Valkinykai nuo mūs tai 30 kilomatrų, i gal bus kiek daugiau. Tai atvažinėdavo ir plovė akis, kad būktai, kad ir mačino. Visi sakė, kad ir mačino, kad sopa akys. Jagu trachoma, tai dar kas tynai, sako, kad mačino... Ten visko priskretį, nat nešvarus, o jiej gi ir tų vandenį nat ir gerdavo, ir veždavo, su savimi ėmė".pamatykLietuvoje.ltNikronių akmuotext/html2dVelnio duobėVelnio duobė – tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių "karalienė". Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Beje, Velnio duobė, arba Velniaduobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta. Velnio duobė žioji giliai miške, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, Aukštadvario regioniniame parke. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr. Be svarbių archeologinių paminklų, medinių pilių ir piliakalnių, pilkapynų, senovės gyvenviečių, teritorija išsiskiria itin vaizdingu reljefu. Šioje aukščiausioje Dzūkų aukštumos dalyje gausu kalvelių, klonių, įdubų, kalvagūbrių ir ežerų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių – kalva. Verknės ir Strėvos aukštupiai – tai tiesiog unikalus gamtos lobynas! Šia lankytojams atvira valstybinės reikšmės teritorija rūpinasi Trakų miškų urėdija. Lietuvoje daug gilių įdubų. Piltuvo formos Velnio duobė – pati giliausia, apie 40 metrų gylio. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens. Duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 m, taigi bendras gylis būtų apie 50 metrų. Manoma, kad senovėje ši duobė buvusi dar gilesnė. Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Vasarą gal ir norėtųsi po ją pabraidžioti, bet nepatartina, mat pelkė labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis. Pelkėje ir ją supančiose priemolingose kalvose žaliuoja augimo anomalijų turintys medžiai. Paaiškinti šį keistą gamtos reiškinį bando ne vienas specialistas. Mokslininkai tvirtina, kad prie Velnio duobės fiksuojami energinio lauko nuokrypiai. Bet kokiu atveju tai vieta, kurioje susikerta stiprūs geologiniai biolaukai. Apsilankę Velnio duobėje ir ypač nusileidę į jos dugną žmonės tvirtina patyrę keistų pojūčių. Velnio duobės kilmė – kol kas neįminta mįslė. Spėlionės, samprotavimai, legendos perduodamos iš kartos į kartą. Vieningos nuomonės mokslininkai kol kas neturi, bet pateikė kelias svarias hipotezes. Anot vienos, čia prieš tūkstančius metų būta sąnašomis užnešto ledyno. Jam pamažu tirpstant formavosi ši įspūdinga duobė. Kiti tvirtina, esą tirpstantis ledynas suformavęs stiprų krioklį ir krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą. Dar manoma, kad dauba atsivėrė požeminio upelio vandenims nunešus smulkų smėlį ir nuogulas į Škilietų ežerėlį. O galbūt šią duobę išmušė meteoritas? Palyginti nedidelis taisyklingas duobės skersmuo, stačiuose šlaituose ir aplinkui randamos įvairių riedulių skeveldros perša mintį, kad tai gali būti meteorito suformuotas krateris. Taip manyti verčia ir duomenys, gauti patyrinėjus kitus meteoritų "pagamintus" kraterius. Mokslininkai vis dar ieško įrodymų ir neskuba patvirtinti šios teorijos. Pasak legendų ir pasakojimų... Senovėje Velnio duobės vietoje ant aukšto kalno stovėjo graži bažnyčia. Kartą pro šalį ėjęs kaimietis pamatė šios bažnyčios kunigą su jauna mergina. Pasipiktinęs nederamu elgesiu žmogus riktelėjo: "Kad tu skradžiai į žemę!" Ir prasmego kunigas, mergina ir visa bažnyčia. Pasakojama, kad kai duobėje būna vandens, akyli žmonės gali įžiūrėti bažnyčios bokštus, o dori – girdėti varpų skambesį.pamatykLietuvoje.ltVelnio duobėtext/html2dBradeliškių piliakalnisNeries regioninio parko pasididžiavimas Bradeliškių piliakalnis žavi savo didybe ir mena senovės istoriją. Kadaise čia stovėjo didelė medinė pilis, kurią saugojo natūralios gamtos kliūtys (aplink išsivagojęs Dūkštos upelis) bei įrengti papildomi gynybiniai elementai: pylimai ir grioviai. Šis piliakalnis buvo vienas iš ypač svarbių gynybinių taškų tarp dviejų Lietuvos sostinių – Kernavės ir Vilniaus. Bradeliškių piliakalnis šiuo metu yra prižiūrimas ir puikiai pritaikytas lankytojams. Nors jo viršuje stovėjusių įtvirtinimų nėra galimybės aplankyti, o ir paties piliakalnio vaizdas per daug šimtmečių labai pasikeitė, tačiau kalno papėdėje įrengtas stendas puikiai atkuria praeities vaizdą: prieš akis iškyla senovinės pilies kuorai, neįveikiami kalvos šlaitai bei išskirtiniai gynybinio komplekso elementai. Galima palyginti, kaip smarkiai pakitęs yra dabarties vaizdas: nemaža kalvos dalis nuslinko į papėdėje gurgantį upelį, suplokštėjo gynybinis pylimas, išnyko viršutinėje aikštelėje stovėję mediniai įtvirtinimai. Bradeliškių piliakalnio lankytojai gali ne tik pasisemti įdomių senovės istorijos žinių. Mediniai laiptai veda į pačią piliakalnio viršūnę, iškilusią į 16 metrų aukštį. Įdomu, kad plokščias kalno viršus savo dydžiu prilygsta futbolo aikštei – jo ilgis siekia daugiau nei 110 metrų, o plotis – net 60! Užkopus kvapą gniaužia ne nuovargis nuo lipimo, bet įstabaus grožio Dūkštos kraštovaizdis. Ypač čia gražu rudenį, kai visas miškingas upės slėnis nusidažo įvairiomis spalvomis.pamatykLietuvoje.ltBradeliškių piliakalnistext/html2dMaišiagalos piliakalnisIšraiškingas, retais lapuočių medžiais apaugęs piliakalnis miestelio pietvakariniame pakraštyje, prie tvenkinio, Dūkštos upelio dešiniajame krante. Į gana statų beveik 18 metrų aukščio Bonos pilimi dar vadinamą piliakalnį galima įkopti specialiai įrengtais mediniais laiptais. Viršuje esanti aikštelė ovali ir gana didelė – jos ilgis daugiau kaip 60, o plotis – 40 metrų. Nuo čia atsiveria dailių apylinkių vaizdai. Piliakalniai mūsų protėviams buvo gynybos nuo priešų, dvasios stiprybės bei susikaupimo vieta, jie mena garbingą, šlovingomis kovomis garsėjančią Lietuvos praeitį. Gynybai sustiprinti aplink Maišiagalos piliakalnį anuomet buvo iškastas iki 4 metrų gylio ir net 30 metrų pločio griovys, o už griovio supiltas aukštas (4 metrų) ir platus (25 metrų) pylimas. Šiandien šio piliakalnio (kaip ir daugumos Lietuvoje esančių) gamtinė charakteristika pakitusi. Tai lėmė laikui bėgant natūraliai kintanti gamta bei vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Vykdant tyrimus piliakalnyje atrastas nemažas kultūrinis sluoksnis, žmonių gyvenimą menančių daiktų ar statinių. Po beveik 2 metrų storio molio sluoksniu buvo rasta brūkšniuotosios keramikos, įvairiausių metalinių dirbinių, įrankių bei papuošalų, aptikti apdegusių medinių pastatų fragmentai, gyvulių (avių, kiaulių ir kačių) griaučiai. Tai patvirtina, kad Maišiagalos piliakalnio istorija siekia I tūkstantmetį po Kr. Papėdėje buvo įsikūrusi apie 1 ha plotą užimanti gyvenvietė, kuri ilgainiui buvo apleista. II tūkstantmečio pradžioje piliakalnis buvo atnaujintas – pastatyta medinė pilis, XIII–XIV amžiuje kėlusi rimtą grėsmę Vilniaus kryptimi žygiuojantiems kryžiuočiams. Medinė Maišiagalos pilis ne kartą skendo liepsnose ir vėl kilo iš pelenų. Lemtingas buvo XV amžius, kai kryžiuočių ordinas užėmė pilį, išsivedė daugiau kaip tūkstantį belaisvių ir sudegino pilį. Po to ji atstatyta nebuvo. Piliakalnio papėdėje, šalia tvenkinio įrengta atokvėpio aikštelė su mediniu stalu bei suolais kviečia lankytojus pailsėti ir pasimėgauti vietovės grožiu bei ramybe. 2002 m. minint 625-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties metines Maišiagalos piliakalnio papėdėje pastatytas paminklas – iš lauko akmenų padaryta kompozicija, kurios autorius skulptorius Domas Čiapas. Paminklas atsirado visuomeninės Algirdiečių organizacijos ir Kunigaikščio Merkelio Giedraičio ainių dėka.pamatykLietuvoje.ltMaišiagalos piliakalnistext/html2dStruvės geodezinis lankas - MeškonysStruvės geodezinis lankas – apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Pavadinta astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės vardu. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos ir kerta 10 dabartinių valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Rusiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Moldovą ir Ukrainą. Dienovidinio lankui apskaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai, kuriuos sujungus gauta grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, kurio matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus. Lietuvoje yra 3 šio geodezinio lanko punktai: Gireišiai, Meškonys, Paliepiukai.pamatykLietuvoje.ltStruvės geodezinis lankas - Meškonystext/html2dEuropos geografinis centras1989 m. Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto mokslininkai nustatė, kad Europos geografinis centras yra Lietuvoje, 26 km į šiaurę nuo Vilniaus. Europos geografinį centrą puošia garsaus lietuvių skulptoriaus Gedimino Jokūbonio kompozicija, skirta Lietuvos įstojimui į ES pažymėti, – balto granito kolona, kurios viršų juosia žvaigždžių karūna.pamatykLietuvoje.ltEuropos geografinis centrastext/html2dStruvės geodezinis lankas - PaliepiukaiStruvės geodezinis lankas – apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Pavadinta astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės vardu. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos ir kerta 10 dabartinių valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Rusiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Moldovą ir Ukrainą. Dienovidinio lankui apskaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai, kuriuos sujungus gauta grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, kurio matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus. Lietuvoje yra 3 šio geodezinio lanko punktai: Gireišiai, Meškonys, Paliepiukai.pamatykLietuvoje.ltStruvės geodezinis lankas - Paliepiukaitext/html2dAukštojo kalvaAukštójas (arba Aukštàsis kálnas) – kalva Medininkų aukštumos moreniniame masyve, Juozapinės draustinyje. Tai - aukščiausias Lietuvos taškas. Aukštis virš jūros lygio 293,84 m. Aukštį 2004 m. nustatė Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai. Kalno paviršius suformuotas per priešpaskutinį ledynmetį. Suklotas iš moreninio priemolio ir priesmėlio su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša. Kalno šiaurinis ir rytinis šlaitai lėkšti, o pietinis ir vakarinis statesni, suraižyti raguvų. Priklauso Juozapinės valstybiniam germorfologiniam draustiniui (251 ha). Vardas kalvai suteiktas 2005 m. lapkričio 18 d. (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-329, kuriame rašoma: "Patvirtinti Lietuvos Respublikos aukščiausios žemės paviršiaus vietos (293,84 m virš jūros lygio), esančios Juozapinės k., Medininkų sen., Vilniaus r., pavadinimą – Aukštojas."), "nukarūnuojant" iki tol aukščiausia Lietuvos kalva laikytą Juozapinės kalną (293,60 m). Aukštojas – vyriausio baltų dievo vardas.pamatykLietuvoje.ltAukštojo kalvatext/html2dJuozapinės apžvalgos bokštasAukščiausia vieta Lietuvos Respublikoje – Aukštojo kalnas iškilęs 293,84 metrų virš Baltijos jūros lygio. Ant kalno viršūnės užridentas akmuo ir įbetonuota geodezinė žyma liudija jo vardą bei aukštį. 1992 metais, siekiant išsaugoti senojo reljefo moreninio masyvo fragmentą, buvo įsteigtas 251 hektarų ploto Juozapinės geomorfologinis draustinis. Geografine prasme jis priklauso Medininkų aukštumai, kuri savo ruožtu užima Ašmenos aukštumos šiaurės vakarinę dalį. Šios teritorijos reljefas skiriasi nuo kitų Lietuvos aukštumų ir yra laikomas vienu iš seniausių šalyje, mat susiformavo per priešpaskutinį visuotinį apledėjimą, o paskutinio ledynmečio laiku buvo sustingdytas daugiamečio įšalo. Prieš apytiksliai 10–15 tūkstančių metų visą dabartinę mūsų valstybės teritoriją buvo uždengęs ledynas. Jo pakraštyje susikaupė įvairių moreninių nuogulų: riedulių, žvyro, žvirgždo, smėlio ir gargždo. Tirpstančių ledynų galingi vandenys nugludino Medininkų aukštumos paviršių, tad dabar jis yra gana lygus, akivaizdžiai neišsiskiria nei kalvos, nei gauburiai. Todėl žvelgiant nuo Aukštojo viršūnėje įrengto apžvalgos bokšto, iškilusio beveik 300 metrų virš jūros lygio, nelengva suprasti, jog tai – aukščiausia Lietuvos viršūnė. Įsidėmėtina, kad Medininkų aukštumoje nėra ežerų. Mokslininkai teigia, jog jų čia būta, tačiau tekanti ledynų srovė nudrenavo vandenis, išardė krantus. Šiandien pagrindiniai šio kraštovaizdžio elementai – slėniai, raguvos ir raguvėlės bei kalvos – yra stambios, lėkštašlaitės arba keterėtos. Ilgą laiką buvo manoma, kad aukščiausia Lietuvos vieta – Juozapinės kalnas, kuris taip pat stūkso Medininkų aukštumoje, apytiksliai 1 km nutolęs nuo Aukštojo. 2004 metais, pasitelkę modernią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto specialistai apskaičiavo, jog skirtumas tarp šių dviejų viršūnių – apytiksliai vienas metras. Tad Juozapinės geomorfologinis draustinis gali didžiuotis netgi dviem aukščiausiomis Lietuvos viršūnėmis. Aukštojo kalnas – ypatingą simbolinę prasmę turintis Lietuvos gamtos objektas, jis yra išskirtas iš apskrities žemės ūkio naudmenų ir perleistas turizmo bei kultūros reikmėms. Čia vykdomi įvairūs projektai, ant kalno organizuojami meniniai renginiai. Planuojama kasmet čia minėti Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6 d.), Pasaulinę Žemės dieną (kovo 20 d.), ruošti Pasaulio lietuvių žaidynių varžybas, ekologinius, etnografinius ir kitokius kultūros renginius. Aukštojo lankytojai kviečiami pasigrožėti pušynėliu, pasodintu ąžuolynu bei kalną puošiančiu ypatingu meniniu akcentu – Baltų saulės ratu. Turistų patogumui įrengti suoliukai, automobilių stovėjimo aikštelė, stovai dviračiams, apžvalgos bokštas bei informacinės rodyklės.pamatykLietuvoje.ltJuozapinės apžvalgos bokštastext/html2dAtradimai gamtoje aplink Trakus ir VilniųTrakų turizmo informacijos centrasAtradimai gamtoje aplink Trakus ir Vilniųtext/html204