1970-01-01T00:00:00ZLietuvos Jūrų muziejusVyrai užsiaugina ūsus dėl grožio. O ruoniai, kad ... nenugaištų iš bado. Ūsai jiems – ne papuošalas, o antenos, gebančios sugauti net už 100 m plaukiančios žuvies sukeliamus vandens virpesius. Lietuvos jūrų muziejuje gyvena Baltijos pilkieji, Rytų Atlanto paprastieji ruoniai, Šiaurės jūrų liūtai, pingvinai. Ruoniai – sėkmingai veisiami. Baltijos pilkieji ruoniai – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 tūkst. metų. Susipažinti su Jūros gamta, pamatyti jūrinių paukščių, moliuskų kriauklių kolekcijas, ekspoziciją apie plėšrius ir pavojingus jūrų žinduolius, gyvybės vystymąsi jūroje rekonstruotame Lietuvos jūrų muziejaus akvariume. Gyvosios ir negyvosios gamtos suliejimas į vientisą ekspozicija visumą, šiuolaikinės ekspozicijų rengimo technologijos, kuriant povandeninę koralinio rifo iliuziją – tai tik keletas naujovių, kurias lankytojai pamatys atvykę į Jūrų muziejų.pamatykLietuvoje.ltLietuvos Jūrų muziejustext/html2d1970-01-01T00:00:00ZDelfinariumasDelfinų pasirodymai – edukaciniai pramoginiai renginiai, skirti supažindinti lankytojus su šiais nuostabiais gyvūnais, siekiant, kad žmogus saugotų ir tausotų jų natūralią aplinką – jūrą. Po beveik šešerius metus trukusios Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcijos delfinų gyvenamosios erdvės gerokai išsiplėtė. Itin svarbu, jog delfinariume įrengta moderni vandens valymo sistema. Delfinams gyventi tapo patogiau, nes jie gali mėgautis grynu oru ir saule baseine po atviru dangumi. Žiūrovų salėje sumontuota nauja garso ir vaizdo sistema leidžia kurti dar efektingesnius pasirodymus, pasirodymų baseinas apjuostas skaidria sienele, todėl galima matyti delfinus ir po vandeniu. Delfinai – ypatingi gyvūnai. Nors dauguma laukinių gyvūnų vengia kontaktų su žmonėmis, laukiniai delfinai, kaip žinoma, nepaprastai mėgsta žaisti ir bendrauti su žmonėmis, ypač vaikais. Jauni delfinai pasimėgaudami žaidžia aplink laivelius, po banglentėmis ir net padeda žvejams, duodami ženklus, kada tinklai prisipildo žuvų ir pats laikas juos ištraukti. Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume gyvena Juodosios jūros afalinos (Tursiops truncatus ponticus). Delfinai priklauso žinduolių klasei, dantytųjų banginių pobūriui, šio porūšio atstovai daugiausiai gyvena Juodojoje jūroje.pamatykLietuvoje.ltDelfinariumastext/html2d1970-01-01T00:00:00ZJuodkrantės vėtrungių galerijaDaivos ir Remigijaus Žadeikių Vėtrungių galerijoje galite susipažinti su vėtrungių atsiradimo istorija, raida ir pavyzdžiais, jų įsigyti. Žvejybos kontroliavimui Kuršių mariose, 1844 m. įvesta speciali ženklinimo sistema – stačiakampio formos skardos skydai (2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio, t. y. 62,4 x 31,2 cm), išmarginti kelių spalvų deriniu, su raudonos ir baltos spalvos vėliavėle. Patys žvejai laivų atpažinimo ženklus dažniausiai vadino "vëlevomis" (Flagge) arba "herbais" (Wappen). Vėtrungės turėjo viršūnę, prieš vėjinę ir pavėjinę dalis. Dekoratyviausia – pavėjinė dalis, kur paprastai buvo išdrožiami gimtojo kaimo vaizdai (bažnyčia, namas, briedis, laivas ir kt.). Įspūdingiausiai atrodė Pilkupos (dab. Morskojė), Nidos, Purvynės, o ir kitų nerijos kaimų vėtrungės, aprėmintos kiauraraščiais įvairios ornamentikos medžio pjaustyniais su briedžių, paukščių figūromis, namų siluetais. Kiekviena vėtrungė buvo savitas žvejo kūrinys, išdrožtas tomis valandomis, kai tinklas buvo užmestas ir laukdavo laimikio. Nusistovėjo ir tam tikri kanonai: bažnyčia – tikėjimo simbolis, stiprybės simbolis – briedis, apskritimas aukščiausiame vėtrungės taške reiškė moterį, o kryžius – vyrą (informacija apie šeimos sudėtį) ir t.t.pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės vėtrungių galerijatext/html2d1970-01-01T00:00:00ZRaganų kalnasRaganų kalnas - unikalus medinių skulptūrų muziejus Juodkrantėje, kur karaliauja velniai, raganos ir kiti tautosakos herojai, atveriantys lankytojams šios vietos gamtinę-mistinę dvasią. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental). Šis slėnis – natūralus miško amfiteatras, suformuotas parabolinių kopų, taip pat ir Ievos kalnas buvo vieta, kur nuo XIX a. pabaigos kasmet per Jonines suplaukdavo minios (iki 1000 žmonių) lietuvininkų iš kito marių kranto pasimelsti mistiškoje atmosferoje ir paviešėti populiariame Juodkrantės kurorte. Ši tradicija buvo ypač gaji iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ji tęsėsi ir tarpukaryje. 1979 m. sukviestus Raganų kalno kūrėjus – medžio drožėjus ir kalvius iš visos Lietuvos, įkvėpė parabolinių kopų šlaitų apaugusių šimtametėmis pušimis, eglėmis kraštovaizdžio grožis ir mistinė atmosfera, paskatinusi įkūnyti medžio skulptūrose pasakų ir legendų personažus. Per pirmąją kūrybinę stovyklą liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras, dedikuodami šį ansamblį Tarptautiniams vaikų metams (1979 m.), o per tris tautodailininkų stovyklas 1979-1981 m. 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė 71 skulptūrą. Šiam projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. Ketvirtą dešimtmetį Neringos svečius džiuginantis ir intriguojantis Raganų kalno ansamblis buvo papildomas ir atnaujinamas: 1988 m. sukurta 12 žaidybinio pobūdžio skulptūrų, o 1999 m. – skulptūros, gyvavusios kelis dešimtmečius, pradėtos restauruoti. 2002 m. dalis drėgno klimato sąlygų neatlaikiusių skulptūrų buvo pakeistos naujomis, o kasmet organizuojami medžio drožėjų simpoziumai, leidžia restauruoti labiausiai pažeistas skulptūras. Šiandien Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija Juodkrantėje - vienas labiausiai lankomų turistinių objektų Neringoje.pamatykLietuvoje.ltRaganų kalnastext/html2d1970-01-01T00:00:00ZKormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos (uždaryta rekonstrukcijai)Visa Vakarų Lietuva, o ypač tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių nusidriekusi Kuršių nerija yra išties svarbi migruojantiems paukščiams bei sparnuočių kelionių stebėtojams. Čia driekiasi Baltosios - Baltijos jūrų paukščių migracijų kelias, kuriuo kasmet pralekia milijonai įvairių rūšių sparnuočių. Tarp Juodkrantės ir Avino kalno, sengirėje yra Garnių kalnas, kuris savo vardą gavo nuo, netoliese įsikūrusios, pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonijos. Tai yra viena didžiausių šių paukščių perimviečių visoje Europoje, o žinoma ji jau nuo 19-ojo amžiaus pradžios. Vargu, ar galima tiksliai atsakyti kada garniai apsigyveno Juodkrantės apylinkėse, nes jau daugiau nei prieš du šimtmečius jie buvo gana įprasta kasdienybės detalė. Istoriniai šaltiniai mena ilgakojų paukščių kovą su apie 1803-iuosius metus Juodkrantėje pasirodžiusiais didžiaisiais kormoranais. Jie įsibrovė į pilkųjų garnių koloniją priešais Gintaro įlanką. Išginti garniai ėmė kurtis dabartinėje vietoje – ant Garnių kalno, o paskui juos atsekė ir kormoranai. Prieš šimtmetį Prūsijos valdžia vietiniams pamario žvejams leido šaudyti juoduosius paukščius, tad Juodkrantėje jie buvo negailestingai išnaikinti ir, tapę retais svečiais, nebesuko lizdų. Tik po ilgų dešimtmečių, 1974-1978 metais, neriją užplūdo nauja kormoranų banga. Šiuo metu perimvietėje yra apie 2000 didžiųjų kormoranų ir virš 500 pilkųjų garnių lizdų. Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, o vėliau parskrenda ir pilkieji garniai – kovo pradžioje kolonija atgyja. Paukščiai dalijasi ir tvarko senus lizdus bei krauna naujus, neilgai trukus poros pradeda perėti. Rudenį viskas ištuštėja ir paukščių klegesys nutyla iki kito sezono. Didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos pakraštyje įrengta stebėjimo aikštelė, tad keliautojai turi puikią galimybę į sparnuočių gyvenimą pažvelgti iš arčiau bei detaliau susipažinti su informacija apie perimvietę bei paukščius.pamatykLietuvoje.ltKormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos (uždaryta rekonstrukcijai)text/html2d2025-05-27T11:20:08.751295ZEtnografinė Nidos žvejo sodybaŽvejyba Pamario kraštui visuomet buvo ne tik pagrindinis verslas, bet ir gyvenimo būdas. Ar įsivaizduojate, kokia buvo eilinė žvejo diena? Kaip atrodė jo namai? Persikelti šimtu metų atgal galite nuvykę į Nidą. Ant Kuršių marių kranto stovi etnografinė žvejo sodyba, kuri stebina savo paprastumu ir subtilia estetika. Sodyboje nerasite jokių nereikalingų daiktų – visi jie turi savo vietą, vyrauja harmonija. Viduje esantys autentiški baldai mena čia gyvenusius žvejus, o puošybos elementai atspindi ne tik 19-ojo ir 20-ojo amžių sandūroje gyvenusių žvejų kasdienybę ir buitį, bet ir jų pasaulėžiūrą. Žvejo etnografinė sodyba – tai gyvenamasis, dviejų galų namas, pastatytas 1900 metais, kuris vėliau buvo dar praplėstas. Pagal tradicijas, kai žvejų vaikai sukurdavo šeimą, namas buvo plečiamas naujomis patalpomis. Šalia gyvenamųjų patalpų stūkso tvartas ir šulinys. Namo virtuvėje boluoja balta koklių viryklė su duonkepe krosnimi, kambarius puošia verpimo ratelis, tvarkingai sustatytos autentiškos restauruotos lovos, maža supamoji vaiko lovelė ir augaliniais motyvais išmarginta jaunosios kraičio skrynia. Ant kambario sienų eksponuojami jaunamartės ir sidabrinių vestuvių vainikėliai. Šalia sodybos stovi 2 autentiški žvejų laivai, o sodybos ir ramiai banguojančių marių harmonija, tarsi laiko mašina, perkelia į tuos laikus, kuomet čia gyveno žvejai. Pajunti keistą ramybę bei nenusakomą pagarbą jų amatui. Lemtingaisiais, 1970–asiais metais, namą gerokai apniokojo ledo lytys. Vieną dieną, apie dvyliktą valandą, šeimai pietaujant, jie pajuto kaip viskas pradėjo traškėti. Netrukus didžiulės ledo lytys pradėjo veržtis į namo vidų, sugriovė sieną ir suniokojo namą. Po kelių metų sodyba buvo renovuota ir atvėrė duris autentiškos romantikos išsiilgusiems keliautojams. Šiandien žvejo etnografinėje sodyboje organizuojami liaudies teatrų spektakliai, folkloro ansamblių koncertai bei demonstruojami tautodailininkų dirbiniai ir senieji amatai.pamatykLietuvoje.ltEtnografinė Nidos žvejo sodybatext/html2d1970-01-01T00:00:00ZMizgirių gintaro galerija-muziejusMuziejus, kuris 1993 m. buvo įkurtas sename žvejo name, lankytojus pasitinka iš medžio išskaptuotais Juodkrantės lobio amuletais. Tai tarsi muziejaus sargai. Apie Juodkrantės lobį bei jo amuletų reikšmes lankytojai supažindinami muziejuje, kur gali pamatyti visus 434 orginalaus dydžio amuletus. Šiame muziejuje pristatoma Baltijos gintaro istorija: formavimasis, morfologija, spalvos bei inkliuzai. Čia galima pamatyti įvairaus dydžio ir formos gintarų. Didžiausias eksponuojamas gintaras sveria 3 kilogramus 820 gramų. Jį liesdami lankytojai gali pasisemti 50 mln. metų gintaro energijos bei patys pajusti gintaro skleidžiamą šilumą. Gausioje kolekcijoje svarbią vietą užima jaučio širdies formos gintaro grynuolis, kuris iš smailiosios briaunos skleidžia ypatingo stiprumo energiją. Juo buvo gydomas netgi galerijos savininkas. Muziejuje sukaupta įspūdinga inkliuzų kolekcija, kurioje tarp įvairių vabzdžių bei augalinės kilmės inkliuzų galima pamatyti paukščio plunksną bei vorą "Sosybius Mizgirisi", kuris šį pavadinimą gavo po to, kai Hamburgo universiteto geologijos paleontologijos muziejuje dirbantis tyrinėtojas J. Wunderlichas Mizgirių inkliuzų kolekcijoje aptiko dar iki tol Baltijos gintare neatrastos rūšies vyriškos lyties vorą ir pavadino jį savininko vardu, taip padarydamas šį "nemirtingu". Muziejaus centre eksponuojamas Juodkrantės lobis. Sukaupta didelė gintarų, fosilinių sakų ir kopalų iš įvairių pasaulio vietų kolekcija. Čia taip pat galima pamatyti unikalų reiškinį – kaip veikia energiją iš gintaro gaminanti mašina. Lankytojai vaišinami ypatingu gėrimu – gintaro trauktine, jiems atskleidžiamas jos gaminimo būdas. Greta senovinių gintaro dirbinių galima apžiūrėti nuolat papildomą geriausių žymių lietuvių menininkų darbų ekspoziciją. Čia galima įsigyti patinkančių papuošalų ar meno kūrinių iš gintaro. Visos prekės galerijose yra patvirtinamos kokybės sertifikatais, garantuojančiais, kad gaminys padarytas iš natūralaus Baltijos gintaro. Muziejaus lankytojai savarankiškai gali aplankyti lauko ekspoziciją ir taip nukeliauti dalį gintaro kelio, kuris prasideda nuo Baltijos jūros ir driekiasi per visą Europą iki pat etruskų žemių Italijoje. Šioje atkarpoje sutinkamos senosios gintaro apdirbimo dirbtuvėlės. Jose galima pamatyti, kaip ir kokiais įrankiais apdorojamas gintaras (norintys gali patys pabandyti tapti gintaro "meistrais" ir pasigaminti sau laimę nešantį amuletą). Lankytojai gali apžiūrėti inkliuzų kolekciją, pamatyti Mėlynosios žemės fragmentą, Juodkrantės lobio amuletus, atidarę pušies kamieną, suvokti, kaip jos viduje prieš 50 mln. metų formavosi gintaras: kaip medžio viduje kaupėsi sakai, kaip jie varvėjo iš pažeistų medžio vietų arba tiesiog slinko medžio žieve. Čia taip pat eksponuojama valtis, kuria anksčiau buvo žvejojamas gintaras, bei senoviniai įrankiai. Gintaro kelio pradžią žymi prie Kuršių marių įkastas obeliskas. Greta Gintaro galerijos-muziejaus įsikūrusiose Karališkosiose dirbtuvėlėse organizuojamos gintaro apdorojimo pamokėlės. Šiose pamokėlėse gali dalyvauti grupės bei pavieniai asmenys. Pamokėlės vedamos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Jų metu pristatomi senieji bei dabartiniai gintaro apdorojimo įrankiai, atskleidžiamos gintaro žvejybos paslaptys, trumpai pristatoma Baltijos gintaro istorija. Užsiėmimų metu išmokstama apdoroti gintarą, daugiau sužinoma apie senuosius įrankius: titnaginius grąžtukus, medines stakles, galima pamatyti, kaip šiuos įrankius naudojo mūsų protėviai. Lankytojai supažindinami ir su šiuolaikiniais gintaro apdorojimo įrankiais: šlifavimo, poliravimo staklėmis, jiems suteikiama proga išbandyti savo jėgas: išsirinkę sau patinkantį gintaro gabalėlį, gali jį paversti tiek dailiu laimę nešančiu amuletu, tiek kišenėje nešiojamu, stiprybės suteikiančiu gražios formos talismanu.pamatykLietuvoje.ltMizgirių gintaro galerija-muziejustext/html2d1970-01-01T00:00:00ZNidos evangelikų liuteronų bažnyčiaIdiliško miškingo kraštovaizdžio apsuptas, į dangų stiebiasi Nidos evangelikų – liuteronų raudonų plytų bažnyčios bokštas, kuris mena ilgą ir sudėtingą šių maldos namų istoriją. Nidiškiai, kaip ir visi Kuršių nerijos gyventojai, matyt, dėl nuolatinės grėsmės negrįžti iš jūros, buvo labai religingi. Tad bažnyčia šiam kraštui visuomet buvo itin svarbi. Anksčiau Senojoje Nidoje 1569-aisiais metais, apie 2 kilometrus į pietus nuo dabartinės bažnyčios, stūksoję maldos namai kartu su visa gyvenviete iki 1675-ųjų buvo palaidoti smėlio, tad liuteronų pastorius Gustavas Echternachas ėmėsi naujos bažnyčios statybos. Bendruomenės nariai patys negalėjo padengti statybos išlaidų, tad pastorius išsiuntė 6000 prašymų viso Vokietijos reicho evangelikų institucijoms ir bažnyčioms ir jo prašymai buvo išgirsti – 1888-aisiais metais, ant aukštos kalvelės nerijos pušų apsuptyje, buvo įšventinta neogotikinė raudonų plytų bažnyčia ir į ją ėmė plūsti apylinkės tikintieji. Deja, laikmetis bažnyčiai buvo negailestingas ir jai teko patirti nemažai karo skirtų išbandymų ir skirtingų šeimininkų priežiūros. Tačiau, atkūrus nepriklausomybę, 1992-aisiais metais renovuotas pastatas buvo grąžintas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Dabar bažnyčią puošia langų vitražai, E. Molenhauerio altoriaus paveikslas "Kristus teisia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti", kaizerio žmonos Augustės Viktorijos dovanotų šviestuvų kopijos, o į pamaldas kviečia įtaisyti įspūdingi vargonai. Greta bažnyčios stūkso Nidos etnografinės žvejų kapinaitės, kuriose pastatyti krikštai ir yra palaidotas bažnyčios statytojas G. Echternachas. Šiandien Nidos bažnyčia yra ne tik maldų, bet ir kultūros vieta. Čia nuolat rengiami koncertai, o pati bažnyčia, ypač vykstant kasmetiniam Thomo Manno festivaliui, atsiduria visų dėmesio centre, tapdama koncertų sale. Vasarą jaukus bažnyčios pastatas sulaukia daugybės poilsiautojų, kuriuos čia atveda smalsumas arba noras patirti ramybės akimirką.pamatykLietuvoje.ltNidos evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2d1970-01-01T00:00:00ZParnidžio kopos saulės laikrodisParnidžio kopa – tai tikras gamtos stebuklas, kurio magija neabejoja nė vienas ten pabuvęs. Šį unikalų kampelį netgi kultinė rašytoja Patricia Schultz įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Čia poilsiaudami galite pamiršti telefonus ir laikrodžius, o jei, vis dėlto, iškils klausimas kiek šiuo metu valandų, tai granitinis Saulės laikrodis jums tiksliai parodys laiką. Ant Parnidžio kopos saulės laikrodis įrengtas ne šiaip sau – astronominiu požiūriu tai ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje, nes joje atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Šioje vietoje galite pamatyti kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta, o kartu su vėjo genamomis smiltimis akyse skleidžiasi gamtos istorija. Unikalų Saulės laikrodžio projektą 1995-ais metais sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, o meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Deja, praėjus ketveriems metams, praūžęs uraganas apgadino laikrodį, tačiau 2011 metais saulės laikrodis atstatytas. Dabar jo aukštis siekia daugiau nei 13-ka metrų. Šis, Parnidžio kopos į 52 metrų aukštį iškeltas statinys yra tiesiog genialus - Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis, kuris yra saulės laikrodžio rodyklė krinta nuo stelos ant valandų įraižų, iškaltų ant puslankiu iš po balto smėlio iškilusių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite, iškaltas dangaus dienos šviesulio nesibaigiančios kelionės grafikas, o kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų. Netgi granito pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmę ant Parnidžio kopos galite pajusti tiesiog fiziškai ir per saulėgrįžas bei lygiadienius nenumaldomai slenkant šešėliui, tarsi senovės žyniai ir vaidilutės, nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopos saulės laikrodistext/html2dKelionė po Kuršių nerijąVytautas Kandrotas, Terra PublicaKelionė po Kuršių nerijątext/html237