Kernavės piliakalniaiKernavės archeologinių paminklų kompleksą sudaro piliakalnis (Aukuro Kalnas), du priešpiliai (Mindaugo Sostas ir Lizdeikos Kalnas), papilys (Pilies Kalnas), papėdės gyvenvietė bei 3 kapinynai. Kadangi nuo 1979 m. nuolat vykdomi komplekso archeologiniai tyrinėjimai, Kernavė yra viena geriausiai pažįstamų priešistorinių - Viduramžių Lietuvos gyvenviečių. Nuo 1988 m. kompleksui saugoti įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, 2004 m. Kernavė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.pamatykLietuvoje.ltKernavės piliakalniaitext/html2dKernavės archeologinės vietovės muziejusAplankę Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspoziciją susipažinsite su UNESCO Pasaulio paveldo objektu – Kernavės archeologine vietove, archeologų darbu ir nuo 1979 metų vykdomų kasmetinių archeologinių tyrimų medžiaga. Kernavė, kaip knyga, kurioje neišplėštas nei vienas puslapis. Ekspozicijos tikslas – sudominti lankytoją perskaityti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos.pamatykLietuvoje.ltKernavės archeologinės vietovės muziejustext/html2dBaltojo Kalno apžvalgos aikštelėpamatykLietuvoje.ltBaltojo Kalno apžvalgos aikštelėtext/html2dBaltojo kalno poilsiavietėPoilsiavietėje yra automobilių aikštelė, erdvi pavėsinė ir laužavietė. Iš šios poilsiavietės patogu pradėti žygį Baltojo kalno taku arba pasivaikščioti po Pajautos slėnį.pamatykLietuvoje.ltBaltojo kalno poilsiavietėtext/html2dUžutrakio dvaras su parkuPusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tuomet jis vadintas "Algirdo sala" ir priklausė totorių didikams, vėliau pakeitė daugybę savininkų, kol XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas (1863-1867), drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą. Dvaro valdos siekė 800 hektarų, o 80 ha buvo skirta šeimos rezidencijai. Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Nuo jos atsivėrė pasakiški vaizdai į Galvės ežerą su salomis ir romantiškais pilies griuvėsiais vienoje iš jų, medinį Trakų miestą su Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštais ir Kęstučio kalnu prasidedantį Bražuolės kalvyną. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura įtakojo ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi bei vėlesnį jo ir visos šeimos prisirišimą prie Užutrakio, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre, kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deives Dianą ir Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos, o mažąjį - romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra ir antikinio stiliaus biustai. Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis (angliškas) parkas. E. F. Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais. Jų paviršiuose atsispindėjo šimtamečiai ąžuolai ir pušys bei specialiai parinkti ir įveisti svetimžemiai augalai. Iškasus daugiau nei 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, besijungiančių su ežerais ar tarpusavyje, gimė unikalus vandens atspindžių parkas, po kurį klaidžiojant išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp išmonės ir tikrovės. Šiandien greta 38 Lietuvoje savaime augančių medžių ir krūmų rūšių tebeauga dar 54 introdukuotos rūšys ir formos: didžiosios pocūgės didžiajame parteryje ir ant dirbtinių uolų, sidabriniai ir platanlapiai klevai šalia parko takų, paprastojo klevo Švedlerio forma šalia tilto, kvapiosios avietės ir totoriniai sausmedžiai prie tvenkinių, amerikinės ir kitokios liepos, dėl kurių rūšies pavadinimo tebesiginčija dendrologai. Dar įvairesnė parko žolinė augmenija tarsi primena lankytojui, kad pirmiausiai E. F. Andre buvo botanikas. Šiandien čia auga apie 400 rūšių žolinių augalų, dalis jų įveisti parko autoriaus, kaip plačialapė miglė, miškinė šunažolė ir krūminis kiškiagrikis, Lietuvoje randami tik parkuose, arba mažoji žiemė, beveik visuomet puošianti dirbtines uolas E. F. Andre kurtuose parkuose, skydinis skaistenis ir miškinė mėta, auginti prieskoninių ir vaistinių augalų "daržuose". Drauge su jais auga ir reti, saugomi arba įprasti miškų, pievų ir pelkių augalai, sudarydami unikalias bendrijas, kurias galima aptikti tik parkuose. Parko augmeniją subtiliai papildo iš naujo įveistos senovinių rožių veislės, užburiančios nepakartojamų formų ir nepamirštamo kvapo žiedais. Senasis parkas ypatingas ir savo gyvūnija. Čia sutinkamos septynios šikšnosparnių rūšys. Šikšniukai (mažyliai, nykštukai, Natuzijaus) ir rudieji nakvišos vasarą mielai gyvena jiems iškeltuose inkiluose, o rudieji ausyliai ir žiemoja apleistuose dvaro sodybos pastatuose. Parko jaukumą pamėgo voverės, o žiemą pasivaišinti rožių lapais net į parterius atklysta stirnos. Smulkių žinduolių įvairovė privilioja lapes, o ežerų pakrantėse nuolat lankosi ūdros. Tvenkiniuose pavasarį kurkia įvairios varlės, kumsi retos raudonpilvės kūmutės, galima aptikti paprastąjį ir skiauterėtąjį tritonus. Senuosius parko medžius lanko vidutinysis ir didysis geniai, pilkoji ir juodoji meletos, parko prieigose peri vištvanagis ir nendrinės lingės, o parke - naminės pelėdos, klykuolė ir didieji dančiasnapiai, perėti įsitaisę... ant rūmų stogo. Daugybė mažųjų giesmininkų (upiniai žiogeliai, musinukės, devynbalsės) pripildo parką melodingais garsais, o tvenkiniuose besimaitinantys garniai ir upinės žuvėdros stebina laukinės gamtos artumu. Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas "bulvių" keliu. Į pusiasalį buvo keliamasi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Nuo perkėlos link rūmų vedė "Kunigaikščių alėja", gerai matoma iš altanos pavėsinės nuo vienos iš parko kalvų. O labiausiai į ežerą išsikišusioje pusiasalio dalyje, mažyčių tvenkinių apsuptyje besikeliančius per sąsiaurį laimindavo Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1917 m. Užutrakį iki Antrojo pasaulinio karo pradžios valdė jo vyriausias sūnus Andrius. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dvaro sodyba buvo nacionalizuota, karo metu ją valdė vokiečių okupacinė valdžia. Po karo čia veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, vėliau - pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Tuo laikotarpiu dvaro sodyba ypatingai nukentėjo: buvo suardytas originalus rūmų planas, stipriai deformuotas, o vėliau apleistas parkas, kuriame iškilo kraštovaizdį darkantys bei su dvaro architektūra nederantys pastatai. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba - nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, valdomas ir tvarkomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos. Užutrakis sparčiai atgimsta: restauruojami rūmai, ūkiniai dvaro pastatai ir parkas - atkuriami nunykę tvenkiniai, tvarkomi želdiniai, į parką sugrįžta skulptūros ir vazos, kiti jį puošę mažosios architektūros elementai.pamatykLietuvoje.ltUžutrakio dvaras su parkutext/html2dAngelų kalva - tūkstantmečio ženklų takasŠioje liaudies pamaldumo ir dvasingumo puoselėjimo vietoje gausu medinių angelų skulptūrų, dailių kaltinių saulučių bei tautiniais simboliais išpuoštų gyvybės medžių. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų. Planuota ant kalvos įkurdinti 10 angelų, kurių kiekvienas būtų skirtas vienam šimtmečiui. Idėja susidomėjusių žmonių gerumas ir dosnumas pranoko jos sumanytojų lūkesčius – ant kalno iš pat pradžių iškilo 18 angelų skulptūrų! Beje, Angelų kalva dabar taip pat žinoma Tūkstantmečio ženklų tako vardu. Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių. Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų. Tarp medinių skulptūrų yra vienas žmogaus ūgio angelas, simbolizuojantis Gerumą. kurį kviečiama apkabinti ir per jį pasisemti šio gyvenimą puošiančio jausmo. Žinoma, kalvą puošia ir Tavo angelas, kurį būtinai turi aplankyti. Lietuvos ir užsienio menininkų ąžuolinėse skulptūrose atsispindi tradicinė medžio drožyba, kryždirbystė. Ant kalvos ima rastis ir iš kitų medžiagų sukurtų angelų: 2015 metais šion vieton atkeliavo granito galvą turintis Našlaitėlių globos angelas, 2017 metais – metalinis bibliotekininkams skirtas sargas. Skulptorių darbai įprasmina angelų dovanotojų mintis bei aukštesnių jėgų nešamas žinias. Tai tęstinis projektas, auginamas žmonių dvasingumo ir dėkingumo, o jį kurti kviečiami visi norintys – kiekvienas čia gali įprasminti savo mintis, maldas ar svarbią dorinę vertybę. Angelų kalva yra atvira, nemokama, lankymui bet kuriuo paros metu pritaikyta erdvė. Nuo jos galima pasigrožėti plačiai besidriekiančiu miškų ir vandenų kraštovaizdžiu. Toli aplinkui matyti Trakų ežerai, didinga pilis, Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvė bei kitos istorinio-kultūrinio ir gamtos paveldo grožybės. Kuo gi dar ypatinga Angelų kalva? Pažvelgus į Galvės ežeryno teritoriją iš paukščio skrydžio, gali išvysti sparnus išskleidusį angelą: kūną ir kojas sudaro Galvės, Totoriškių ir Lukos (arba Bernardinų) ežerai, išskleistus sparnus – Skaisčio ir Akmenos ežerai, o galva – tai Angelų kalva!pamatykLietuvoje.ltAngelų kalva - tūkstantmečio ženklų takastext/html2dTrakų pusiasalio pilisTrakuose esančios Pusiasalio ir Salos pilys, statytos XIV a. vid. - XV a. pr. - reikšmingi Lietuvos gynybinės architektūros ir istorijos paminklai. Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387 -1392 m. sudarytame "Rusijos miestų sąraše", kur nurodoma, kad Senuosiuose Trakuose yra mūrinė pilis, Trakuose prie ežero esanti pilis su dviem mūro sienomis ir medine aukštutine pilimi, o saloje - mūrinė pilis. Dabartinį miesto pusiasalį, kurį supa trys ežerai (Galvės, Bernardinų ir Totoriškių) tuo laikmečiu sudarė atskiros didelės salos ar jų grupės. Taip Trakai pavaizduoti senuosiuose miesto planuose ir žemėlapiuose. Atskiras miesto dalis į bendrą visumą jungė miesto įtvirtinimų ir gynybos sistema, žiemos ir vasaros keliai su pylimais ir brastomis bei šalutinės gatvės. Žiemos ir vasaros kelių sankirtoje XIV a. antroje pusėje - XV a. pirmoje pusėje stovėjo mūrinė Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Mūrinės pilies statybos darbai vyko 1362 - 1382 m. ir 1414 - 1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas gynybine siena su 6 bokštais. Pagrindinis, vartų bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte (nuo Bernardinų ežero pusės) - atsarginiai "žiemos" vartai. Tik vienas bokštas, pietryčių, turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas, įgula gyveno pilies bokštuose. Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai aplink Aukų kalną buvo pakeisti mūro sienomis. Tarp priekinės ir aukštutinės pilies buvęs medinis tiltas.pamatykLietuvoje.ltTrakų pusiasalio pilistext/html2dTrakų salos pilisDar statant, tvirtinant ir plečiant Pusiasalio pilį, XIV a. II pusėje pradėta Salos pilies statyba vienoje iš didesnių Galvės ežero salų. Pirmajame statybos etape Salos pilis buvo pereinamojo tipo iš aptvarinės į konventinę, kurią sudaro raidės "U" formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. I pusėje baigė jo sūnus Vytautas. Ji buvo statyta kaip tvirtovė apsiginti nuo priešų ir niekad nebuvo paimta užpuolikų. Antrajame statybos etape pilis pradėta statyti pagal kitą planą: tarp rūmų korpusų sumanyta pastatyti 9,2x9,6 m dydžio šešių aukštų donžoną (33 metrai), o salos pakraščiu – gynybinę sieną su kontraforsais. Pilies architektūra gotikos stiliaus, bet kai kurie elementai turėjo ir romaninio stiliaus bruožų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis. Rūmų dešiniojo korpuso antrame aukšte buvo reprezentacinė menė, langus puošė vitražai. Apie Salos pilies architektūrą, kaip ir apie Pusiasalio pilį, pirmą kartą užsimena flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua, nurodydamas, kad ,,antra pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu". Paskutiniajame pilies statybos etape buvo įrengta fosa, skirianti kunigaikščio rūmus nuo priešpilio, jis aptvertas gynybine siena su bokštais, pastatyti kazematai. Pietiniuose ir trikampiuose kazematuose buvo virtuvės, vakarinių kazematų apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame gyveno tarnai. Pietvakariniame pilies bokšte buvo kalėjimas. Priešpilis įgavo netaisyklingos trapecijos formą. Žalgirio mūšio išvakarėse išplėsta pilis buvo naujoviška, flanginei gynybai pritaikyti kampiniai priešpilio bokštai turėjo 15 patrankų. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pr. Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje. 1413 m. Salos pilyje priimtas imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys Benediktu Makra, paskirtas arbitru ginčui su Ordinu dėl Žemaitijos sienų spręsti. Trylika kartų 1413-1430 m. čia lankėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, didieji kunigaikščiai į ją užsukdavo vis rečiau. Salos pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių. Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu. Po niokojančios 1655–1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma, miestas jau neatsigavo ir tapo provincijos miesteliu. XIX a. romantizmo idėjos skatino domėtis Lietuvos praeitimi, o ypač Trakų pilimis. Dailininkai tapė Salos pilies griuvėsius, išlikusius ant sienų freskų fragmentus, architektai, inžinieriai ruošė pilies restauravimo projektus. Inžinierius. B. Malevskis parengė priešpilio pietrytinio bokšto fragmentinio restauravimo ir konservavimo projektą. Nors atlikti darbai buvo nedideli, bet Salos pilies išsaugojimo istorijai jie labai reikšmingi. 1929–1941 m. pilies restauravimo darbams vadovavo lenkų inžinierius, architektas J. Borovskis. Tuo laikotarpiu buvo sustiprinta mūrų apačia, restauruota dalis kampinių kontraforsų, pašalintos griuvenos nuo fasado, sustiprintas donžonas, pradėta atstatinėti reprezentacinė salė. Po II Pasaulinio karo Trakų pilių konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbus tęsė lietuvių restauratoriai.1953 m. prasidėjo pilies restauravimo darbai. 1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti centriniai rūmai, o vadovaujant architektui St. Mikulioniui 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompoziciją. Lietuvos ir Trakų miesto simbolis – Salos pilis atgavo XV amžiaus vaizdą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, čia vėl priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys. 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai lankytojų.pamatykLietuvoje.ltTrakų salos pilistext/html2dTrakų salos pilies ekspozicijaTrakų Salos pilies centriniuose rūmuose nuo 1962 metų veikia Trakų istorijos muziejaus ekspozicija, kurioje atsispindi Trakų miesto, pilių ir Trakų žemės istorija. Trakų Salos pilies vakariniuose kazematuose nuo 1992 metų veikia 16 ekspozicijos salių, kuriose eksponuojami muziejaus taikomosios dailės rinkiniai: baldai, pypkės, spaudai, laikrodžiai, porceliano bei stiklo dirbiniai, medžioklės trofėjai.pamatykLietuvoje.ltTrakų salos pilies ekspozicijatext/html2dDidžiųjų kunigaikščių takaisVytautas Kandrotas, Terra PublicaDidžiųjų kunigaikščių takaistext/html245