Juodkrantės parabolinės kopos ir sengirėŠios kopos - geologinis paminklas, jos tęsiaisi apie 5,2 km. išilgai Kuršių marių kranto 200-900 m. ruožu, išplatėjančiu viduryje, ties dabartiniu Raganų kalnu. Parabolinių kopų sparnai (ragai) įvairiai išsišakodami dreikiasi iš vakarų į rytus. Kopų viršūnės yra 30-45 m aukščio. Paplūdimyje vėjas smėlį greitai pradžiovindavo ir imdavo pustyti. Pirmieji kliuviniai jo slinkimui buvo augalai. Ties jais susikaupdavo didesni ar mažesni smėlio kauburiai, tarpusavyje susijungdami ir sudarydami nedideles kopų užuomazgas, vadinamąsias embrionines kopas. Metams bėgant ir joms augant į viršų ir plotį, susidarė paplūdimio kopų gūbrys – natūralios prieškopės. Audrų metu kai kur atsirasdavo išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis galėjo toliau veržtis į sausumą. Ties tomis kopagūbrio vietomis imdavo formuotis ištęstos pasagos pavidalo formos kopos, vadinamos parabolinėmis kopomis. Mokslininkai teigia, kad kopų formai įtakos turi keli svarbiausi veiksniai – vėjo stiprumas, kritulių kiekis ir augalija. Parabolinių kopų formavimosi metu vėjo energija buvo sąlyginai žema, daug kritulių, kas sudarė puikias sąlygas augalijos plitimui. Dėl slenkančių kopų kelių susikirtimų, reljefo kliuvinių ir skirtingo augalijos poveikio ilgainiui susidarė ištisas kopynas. Praslinkus dešimtmečiams, nerijos parabolinės kopos apaugo mišku, tačiau XVI-XVIII amžiais ši natūrali danga daugelyje vietų buvo suniokota, apnuoginta žemė virto vėjo pustomo smėlio dykyne. Per keletą XVIII a. dešimtmečių vėjas išpustė vakarinę pusiasalio dalį ir sunešė jūros smėlio kopas rytiniame pusiasalio pakraštyje. Smėlio audros pakeliui išguldė miško likučius. Tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante išliko nedideli sengirių plotai.pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės parabolinės kopos ir sengirėtext/html2dRaganų kalnasRaganų kalnas - unikalus medinių skulptūrų muziejus Juodkrantėje, kur karaliauja velniai, raganos ir kiti tautosakos herojai, atveriantys lankytojams šios vietos gamtinę-mistinę dvasią. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental). Šis slėnis – natūralus miško amfiteatras, suformuotas parabolinių kopų, taip pat ir Ievos kalnas buvo vieta, kur nuo XIX a. pabaigos kasmet per Jonines suplaukdavo minios (iki 1000 žmonių) lietuvininkų iš kito marių kranto pasimelsti mistiškoje atmosferoje ir paviešėti populiariame Juodkrantės kurorte. Ši tradicija buvo ypač gaji iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ji tęsėsi ir tarpukaryje. 1979 m. sukviestus Raganų kalno kūrėjus – medžio drožėjus ir kalvius iš visos Lietuvos, įkvėpė parabolinių kopų šlaitų apaugusių šimtametėmis pušimis, eglėmis kraštovaizdžio grožis ir mistinė atmosfera, paskatinusi įkūnyti medžio skulptūrose pasakų ir legendų personažus. Per pirmąją kūrybinę stovyklą liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras, dedikuodami šį ansamblį Tarptautiniams vaikų metams (1979 m.), o per tris tautodailininkų stovyklas 1979-1981 m. 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė 71 skulptūrą. Šiam projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. Ketvirtą dešimtmetį Neringos svečius džiuginantis ir intriguojantis Raganų kalno ansamblis buvo papildomas ir atnaujinamas: 1988 m. sukurta 12 žaidybinio pobūdžio skulptūrų, o 1999 m. – skulptūros, gyvavusios kelis dešimtmečius, pradėtos restauruoti. 2002 m. dalis drėgno klimato sąlygų neatlaikiusių skulptūrų buvo pakeistos naujomis, o kasmet organizuojami medžio drožėjų simpoziumai, leidžia restauruoti labiausiai pažeistas skulptūras. Šiandien Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija Juodkrantėje - vienas labiausiai lankomų turistinių objektų Neringoje.pamatykLietuvoje.ltRaganų kalnastext/html2dAgilos kopaKuršių nerijoje stūksančios, Agilos kopos vietoje prieš pusantro šimto metų dar stovėjo gyvenamieji namai. Čia buvęs Naglio kaimas. Jo gyventojams diena iš dienos teko kovoti su slenkančiu ir pustomu smėliu. Sustabdyti smėlį ir apsaugoti savo namus bandė net septynios gyventojų kartos, tačiau pastangos buvo bevaisės. Smėlio kalnai šalia trobesių susikaupdavo tokie dideli, kad ne tik praeiti, bet ir gyventi būdavo nebeįmanoma. Bėgant nuo pustomo smėlio visas kaimas kraustėsi. Žmonės palikdavo savo namus ir už keleto kilometrų, tikėdamiesi, kad smėlį nešantis vėjas nebus toks negailestingas, gyvenimą pradėdavo iš naujo. Bet po kiek laiko ir vėl tekdavo kraustytis. 53 metrų aukščio Agilos kopa po storu smėlio sluoksnius yra palaidojusi net keturias Naglio kaimo vietas. Nuo 1675 -ųjų per du šimtus metų kaimas į pietus pasislinko 7 kilometrus. Galiausiai vietiniai prieš gamtą nusprendė nebekovoti. Vieni persikėlę į Nidos šiaurę įkūrė Purvynės gyvenvietę, kiti ryžosi apsigyventi dar toliau – apsistojo Preiloje ir Pervalkoje. Pustomas kaimas buvo apleistas. Į gyvenvietę nebepanaši vietovė imta vadinti Agilos kopa. Kiti dėl vyraujančios augmenijos spalvos jai lipdo pilkosios kopos pavadinimą. Gal ir iš kitų vietovių vėjo pučiamas smėlis gyventojus būtų išgynęs, bet prasidėję intensyvūs smėlynų smėlynų sutvirtinimo darbai kaimų persikėlimus sustabdė. Iš užsienio specialistų pasimokę kuršiai smėlynų judėjimą ėmė stabdyti augalais. Sodino smėlį sulaikančias žoles. Kitose vietose pynė žabų tvoras, taip didžiosios kopos sutvirtėjo, išilgai pajūrio susiformavo apsauginis kopagūbris.pamatykLietuvoje.ltAgilos kopatext/html2dPreilos bendras paplūdimysGelbėjimo stotyse suteikiama pirmoji medicinos pagalba. Gelbėtojų darbo metu virš gelbėjimo stoties iškeliama dvispalvė (raudona ir geltona) vėliava. Jeigu iškelta geltona vėliava – maudytis pavojinga. Iškelta raudona vėliava reiškia, jog maudytis griežtai draudžiama. Poilsiautojų saugumą užtikrina profesionalių gelbėtojų komanda. Gelbėtojai budi: Preilos gelbėjimo stotyje birželio 1 d.- rugpjūčio 31 d. I-VII 9:00-19:00pamatykLietuvoje.ltPreilos bendras paplūdimystext/html2dVecekrugo kopaTarp Preilos ir Nidos, Karvaičių draustinyje stūkso aukščiausia Kuršių nerijos aukštikalnė. Tai Vecekrugo arba kitaip Senosios smuklės kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 67 metrus, tad nuo jos atsiveria išties įspūdingas kraštovaizdis. Pasakojama, jog anksčiau kopos papėdėje stovėjo smuklė, kuri, matyt, ir davė vardą aukštikalnei, kurios pavadinimas kildinimas iš kuršiškų žodžių "vece" (senas) ir "kruogs" (smuklė). Vecekrugo kopos viršuje plyti nedidelė atvira aikštelė, kur puikiai matyti banguojantys jūros ir marių vandenys, žmonių rankomis per kalvas nutiestas žalias kalnapušių kilimas bei ties Bulvikio ragu paplatėjusios Kuršių nerijos panorama. Ypač didingas Vecekrugo kopos kalnas atrodo tuomet, kai į jį žvelgiate iš šiaurės pusės. Abejingų nepalieka kopos žalią kalninių pušų masyvo rūbą perjuosusios baltos smėlio rėžių įstrižainės. Kalninės pušys Kuršių nerijoje pradėtos sodinti dar 19-ojo amžiaus viduryje. Pradžioje sodinukai buvo specialiai vežami iš Danijos, o vėliau imti auginti vietoje. Kalninėmis pušimis buvo apželdintos daugelis link Kuršių nerijos gyvenviečių slinkusių kopų ir taip sustabdytas miškų ir aplink juos esančių gyvenviečių užnešimas smėliu. Lankytojams aukščiausia Kuršių nerijos kopa dėl savo taisyklingos, žaliu ošiančiu kilimu apklotos viršūnės primena Japonijoje kyšantį Fudži kalną. O ant Vecekrugo kopos esanti apžvalgos aikštelė apsilankiusiems atveria visą Kuršių nerijos gamtos grožį. Čia išryškėja marių krantų linijos, matyti Bulvikio rago panorama, o keliautojų sielos prisipildo ramybės, klausantis Baltijos jūros ošimo.pamatykLietuvoje.ltVecekrugo kopatext/html2dBulvikio ragasSvajingoji Kuršių Nerijos gyvenvietė Nida yra viena lankomiausių Lietuvos poilsio ir ramybės oazių. Miškais apsodintos kopos ir Baltijos jūros skalaujamas paplūdimys savo magišku grožiu pakeri net ir daug ką mačiusius keliautojus. Čia plyti ir Bulvikio ragas – Kuršių nerijos iškyšulys į Kuršių marias tarp Nidos ir Preilos. Bulvikio ragas yra plačiausia, kone keturių kilometrų skersmens, Kuršių nerijos pusiasalio vieta, iš kurios atsiveria puiki Kuršių marių pakrantės panorama ir matyti Ventės ragas. Giedrą dieną, kita Kuršių marių pakrantė atrodo tarsi ranka pasiekiama, tačiau neapsigaukite - šis įspūdis apgaulingas. Marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei aštuonis kilometrus. Šiai, įspūdingais gamtos paveikslais džiuginančiai, vietai pavadinimą, matyt, suteikė vikingai - specialistai vietovės vardą kildina iš švediško žodžio "bolja", reiškiančio "bangą". Visgi, neatmetama ir kita versija, kad rago ir greta esančios Bulvikio įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Žodžiais neapsakoma ramybė apima poilsiaujančius Bulvikio rage. Keliaujant siūbuojančio miško takeliais, galima sutikti ne vieną gyvūną, gyvą koncertą dovanoja paukščių būriai, o pasigirdus marių bangų ošimui, proskynoje sužvilga Kuršių marios ir raudonomis čerpėmis dengti Nidos namukų siluetai. Šalia Bulvikio rago boluoja ir oro uostas, kuris kasmet sulaukia gausybės lankytojų, panorusių romantiškai ir atokiai pasivaikščioti bei pasiklausyti pamario paukščių giesmių. Bulvikio rago grožis - žodžiais sunkiai nusakomas. Kiekvienas keliautojas turi aplankyti šį unikalų gamtos kampelį ir pats išvysti atsiveriančių tyvuliuojančių Kuršių marių panoramą.pamatykLietuvoje.ltBulvikio ragastext/html2dParnidžio kopaRamybe alsuojančios Nidos pietuose kyšo Parnidžio kopa, nuo kurios atsiveria ypatingi gamtos paveikslai, o laiko ir erdvės misterijos užliūliuoti lankytojai visuomet pažada čia sugrįžti. Užkopę ant 52 metrus virš jūros lygio stūksančios Parnidžio kopos, pateksite į baltųjų kopų buveinę. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur lig šiol yra išlikusi pustomų kopų grandinė. Ant kopos viršūnės įrengta regykla, kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Lankytojai gali pasigėrėti pustomų kopų grožiu, Nidos panorama su švyturiu, plačiausia Kuršių nerijos vieta - Bulvikio ragu, o giedrą dieną galima pamatyti ir rusiškoje nerijos dalyje plytinčius smėlynus bei kitoje Kuršių marių pusėje esantį Ventės ragą. Baltosiomis kopomis šios kopos vadinamos dėl šviesų atspalvį nerijos smėlynams suteikiančio kvarco, kurio čia yra nuo 85 iki 99 procentų. Mokslininkų paskaičiavimu, dėl vyraujančio vakarų vėjo baltosios kopos per metus pajuda nuo 0,5 iki 10 m. rytų kryptimi. Smėlis – lengva ir biri uoliena, kuri nešama vėjo nukeliauja didelius atstumus. Kopos juda pernešant smėlio smilteles iš priešvėjinio šlaito į užvėjinį. Vėjo ridenamos smiltys nerijoje keliauja ruzgomis – smėlio vagelėmis, kol užkliūva už augalo. Tose vietose, kur nesilanko žmogus, lomose kopų paviršius primena jūros dugną. Aplink Parnidžio kopą veda kone dviejų kilometrų pažintinis takas, kuris kviečia pamiklinti kojas ir pėsčiomis keliauti gėrintis įspūdingais didžiųjų Nidos kopų, Kuršių marių ir švyturio vaizdais bei išskirtiniu pamario augalų ir gyvūnų pasauliu. Pustomo smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: pajūrinė smiltlendrė (Ammophila arenaria), smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius), smiltininis lendrūnas (Calamagrostis epigejos). Savo tvirtų šakniastiebių dėka šie augalai sugeba augti lakiame pajūrio smėlyje ir sulaiko vėjo pustomą smėlį, lapais išsklaido vėjo šuorus. Todėl šių tvirtų varpinių augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), baltijinis putelis (Tragopogon heterospermus), baltijinė linažolė (Linaria loeselii), pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus). Aplankyti Parnidžio kopą rekomenduoja ir kultinė rašytoja Patricia Schultz, kuri šią unikalią vietą netgi įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Garantuojame, jog čia gražu visais metų laikais, o boluojanti smilčių galiūnė mielai priims kiekvieną, norintį pasigėrėti Nidos panorama, tiesiog parymoti, pamąstyti ir bent sekundei sustabdyti skubantį laiką gro=intis unikaliuoju smėlio laikrodžiu. Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą baltųjų kopų buveinę, yra reguliuojami lankytojų srautai, atskiriamos tam tikros zonos, kuriose lankytis griežtai draudžiama. Maloniai primename, kad negalima kopti ir leistis Parnidžio kopos rytiniais šlaitais.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopatext/html2dKopk kopa: pažintis su Kuršių Nerijos kopomisNidos kultūros ir turizmo informacijos centras "Agila"Kopk kopa: pažintis su Kuršių Nerijos kopomistext/html254