Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejusMuziejus įsikūręs Šiaulių jaunųjų gamtininkų centre.Vandos Kavaliauskienės 1990-aisias įkurto ir jos vardu pavadinto Katinų muziejaus lankytojus su džiaugsmu pasitinka katės ir „muziejaus direktoriumi“ vadinamas išdykėlis katinas Perlas. Trijose muziejaus salėse – katinai, katinai, katinai… Jie atkeliavę ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš daugelio pasaulio šalių: Jungtinės Karalystės, Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Rusijos, Taivano, Šveicarijos, Portugalijos ir kitų. Muziejus turtėja ir garsių dailininkų paveikslais, fotomenininkų darbais, kuriuose būtinas herojus – katinas. Muziejuje rengiami edukaciniai užsiėmimai, parodos, konkursai, gimtadienio šventės, popietės kačių mylėtojams. Muziejaus prieigose taip pat yra įkurtas ir “Gyvūnijos sodas”, kuriame gyvena įvairūs egzotiški gyvūnai – paukščiai, driežai, graužikai, varliagyviai ir kt. Čia lankytojai gali pamatyti smauglius, žaliąją iguaną, Taivano laibauodegį žaltį, barzdotąją agamą, mėlynaliežuvį scinką, įvairias papūgas ir kt. Dvi skirtingos ekspozicijos puikiai papildo viena kitą – tūkstančiai kačių gali apsukti galvą, tad tiesioginis kontaktas su kitais gyvūnais padeda atsigauti iš svaigulio. Čia galite pamatyti ir Austrijos menininko Carl Kahler įspūdingo ir garsaus paveikslo reprodukciją "Mano žmonos mylimieji" 1891 m. (angl. CarlKahler "My Wife’s Lovers"), kurį jis nutapė to meto milijonierei, katinų mylėtojai Kate Birdsall Johnson. Keitė savo vasarnamio viloje augino daugybę kačių, sklido kalbos, jog per visa savo gyvenimą ji turėjo jų apie 350, paveiksle nutapytos 42 katės. Visos katės kilmingos, tuo metu labai madingos persų arba angoros veislės, visos turėjo vardus, į kuriuos atsiliepdavo, o pačiame centre jos mylimiausias katinas Sultonas, už kurį Keitė Paryžiuje buvo paklojusi tuo metu beprotišką pinigų sumą. Kates prižiūrėjo nemažas būrys tarnų, taip pat, rūpinosi kad jos jokiais būdais nenuobodžiautų. Keitė apgyvendino menininką savo viloje ir čia jis 3 metus stebėjo jas ir eskizavo, kad galėtų suvokti jų grakštumą ir perteikti jų unikalias savybes. Paveikslo pavadinimą sugalvojo jos vyras, norėdamas įrodyti koks jis buvo kantrus ir garbingas, turėdamas tokią žmoną – kačių mylėtoją. Muziejų puošia šio paveikslo reprodukcija, o originalą, kuris yra tris kartus didesnis ir sveria 103 kg, yra įsigiję privatūs kolekcininkai, kurie jį nuolat eksponuoja įvairiuose muziejuose.pamatykLietuvoje.ltVandos Kavaliauskienės Katinų muziejustext/html2dTalkšos ežero pakrantėMiesto centre esančio Talkšos ežero pakrantėje stovi turistų itin mėgstama „Geležinės lapės“ skulptūra, įrengta tarptautinius standartus atitinkanti „Petankės“ žaidimo aikštelė. Čia prasideda ir Talkšos ekologinis takas, kuriuo einant pasiekiamas Katinų muziejus, žirgynas, Salduvės (Žuvininkų) piliakalnis, nuo kurio atsiveria visas miesto kraštovaizdis. Talkšos ekologinis takas – vieta, kur gyvena 150 rūšių drugeliai, kur yra rečiausių šalyje augalų buveinės, Meilės vartai ir Svajonių stotelė. Tai tikra gamtos oazė miesto centre. Taką sudaro 19 stotelių, jo ilgis – apie 5 km. Talkšos ežero pakrantes mėgsta dviratininkai, žvejai, šiaurietiško ėjimo entuziastai. Pramogos prie Talkšos ežero, poilsis Salduvės parke, atgyjantys dviračių takeliai neleidžia apsnūsti, kviečia gyventi aktyviai. Pakrantėje nepraleiskite progos pažaisti vaikų žaidimų aikštelėje, pereikite įspūdingu septynių ratų labirintu, sudėliotu iš lauko akmenų, pailsėkite, pagulėkite, surenkite pikniką, pasportuokite, pažvejokite – pramogų čia ras kiekvienas.pamatykLietuvoje.ltTalkšos ežero pakrantėtext/html2dChaimo Frenkelio odų fabriko darbuotojų sinagogapamatykLietuvoje.lt2dMiesto paplūdimys ir PrūdelispamatykLietuvoje.lt2dCh. Frenkelio paminklaspamatykLietuvoje.lt2dChaimo Frenkelio vila-muziejus ir parkasChaimo Frenkelio vila-muziejus su parku ir jį puošiančiu fontanu – išskirtinė erdvė Šiauliuose. Chaimas ir Dora Frenkeliai vilą – dviejų aukštų gyvenamąjį namą – 1908 m. pastatė šalia klestinčio savo odų perdirbimo fabriko. Tai unikalus, vienas iš nedaugelio XX a. pradžios moderno architektūros (secesijos, jugendo) statinių Lietuvoje, kurio fasade susipina įvairių stilių elementai, autentiškas interjeras žavi medžio apdaila, puošniais lipdiniais. Viloje veikia nauja ekspozicija „Fabrikantai Frenkeliai", kurioje pristatoma dviejų Frenkelių šeimos kartų ir Šiaulių žydų istorija. Istorinėje autentiškoje aplinkoje sukurti stilizuoti fabrikantų namų interjerai, atskleidžiantys XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės turtingų, modernių pažiūrų žydų šeimos gyvensenos ypatumus, tradicijas ir vertybes. Apsilankymą muziejuje paįvairina ekskursijos, teminės edukacijos. Viloje vyksta parodos, koncertai, knygų pristatymai, kiti renginiai, veikia restoranas „Bleu de Frenkel". Lankytojams atviras moderno stiliaus parkas, kuriame – tūkstančio rožių rožynas. Parke kiekvieną vasarą organizuojamas įvairias meno formas pristatantis Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis. Muziejaus lankytojams, turintiems judėjimo negalią, pritaikytas pirmas Chaimo Frenkelio vilos aukštas. Įrengtas keltuvas.pamatykLietuvoje.ltChaimo Frenkelio vila-muziejus ir parkastext/html2dSaulės Laikrodžio aikštėArchitektūrinio ansamblio autoriai architektai Algimantas Černiauskas, Remigijus Jurėla ir Algis Vyšniūnas. Skulptūros autorius skulptorius Stanislovas Kuzma (1947–2012) Aikštė įrengta 1986 m. minint 750-ąsias Šiaulių vardo paminėjimo metines. Architektūrinio sprendimo užmanymas – amfiteatro formos aikštė ir į 18 m aukštį kylanti kolona su paauksuota bėgančio šaulio skulptūra. Kolona su „Šaulio“ figūra saulėtą dieną tampa gnomonu [gr. gnōmōn — saulės laikrodžio rodyklė]. Pagrindinė aikštės idėja – įprasminti tris svarbiausius Šiaulių miesto simbolius: saulę, prisimenant 1236 m. Šiaulių žemėje įvykusį Saulės mūšį, šaulį, siejamą su miesto pavadinimo kilme, ir nenuilstamai bėgantį laiką. Saulės šešėlis, slinkdamas ciferblatu su aikštėje įlietais metalo skaitmenimis (12, 3 ir 6), rodo geografinės platumos vietinį laiką. Skaitmenys žymi Šiaulių miesto įkūrimo metus – 1236 m. Iškėlęs aukštyn lanką ir strėlę jau iššovęs „Šaulys“ spindi sugavęs net mažiausią saulės spindulį. 1988 m. liepos 22 d. Saulės laikrodžio aikštėje įvyko pirmasis Šiauliuose Sąjūdžio mitingas. Saulės Laikrodžio aikštė rekonstruota 2018 m. Restauruojant „Šaulį“ prireikė 1900 aukso folijos lapelių, kurių storis – vos keli mikronai. Saulės Laikrodžio aikštėje vyksta koncertai, šventės. Šiaulių miesto Saulės Laikrodžio aikštė pripažinta unikalia kultūros vertybe ir įrašyta kultūros paveldo objektų registrą.pamatykLietuvoje.ltSaulės Laikrodžio aikštėtext/html2dSkulptūra "Geležinė lapė"Lietuvos rekordų knygoje rašoma, kad tai didžiausia gyvūno skulptūra: jos svoris – beveik 7 tonos, ilgis – apie 15 metrų, aukštis – 6,6 metrai, plotis – 4,15 metro. Plieninėje "Geležinės lapės" širdyje (1,20 m aukščio ir 0,90 m pločio) įdėta kapsulė su vario plokštėje iškaltais žodžiais mūsų ainiams. Tai – šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Dizaineris juokavo, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai galės didžiuotis geležine lape – apsukrumo, išminties simboliu. Skulptūra Talkšos ežero pakrantėje pastatyta 2009 m. gruodžio 23 d.pamatykLietuvoje.ltSkulptūra "Geležinė lapė"text/html2dŠiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedraTai - renesanso epochos architektūros paminklas. Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta dar 1445 metais. Naujoji mūrinė bažnyčia statyta 1617–1626 metais. Ryškiausio miesto akcento vaizdas mūsų dienas pasiekė pakitęs. Karai, vėtros ir audros ne kartą niokojo bažnyčią. Kas keletą dešimtmečių bažnyčia buvo remontuojama, rekonstruojama. 1997 m. gegužės 8 d. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu buvo įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Atvykstančiam keliautojui ji tarsi rodo, kur yra miesto centras.pamatykLietuvoje.ltŠiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedratext/html2dVenclauskių namai-muziejusVenclauskių namai – daugiafunkcis istorijos ir kultūros pažinimo centras, netradicinė bendravimo ir laisvalaikio erdvė Šiauliuose. Tai ryškus tarpukario modernizmo architektūros objektas (architektas Karolis Reisonas), unikalus ir vienas iš charakteringiausių Lietuvoje XX a. pirmosios pusės privataus interjero tapybinio dekoro pavyzdžių. 2019 m. restauruotame kultūros paveldo objekte pristatomos istorinės parodos, organizuojami renginiai ir edukacijos, veikia kūrybinės dirbtuvės, atvira skaitykla. Lankytojus pramogauti vaikų žaidimo aikštelėje ar tiesiog pailsėti, pabendrauti ir įsitraukti į įvairias edukacines ir pramogines veiklas kviečia „Našlaičių sodas“. Venclauskių namuose visuomenei pristatoma muziejinė ekspozicija, pasakojanti XX a. pirmosios pusės Šiaulių miesto istoriją ir atskleidžianti išskirtinės, tautiškos, pilietiškos ir aktyvios daugiavaikės Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių šeimos vietą joje. 1991 m. Gražbylė ir Danutė Venclauskaitės namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, iškėlusios sąlygą, kad pastatas visada priklausys visuomenei ir jame veiks muziejus. Jų tėvų namai vėl atviri lankytojams ir laukia visų norinčių pažinti ir kurti Šiaulių miesto istoriją.pamatykLietuvoje.ltVenclauskių namai-muziejustext/html2dVandentvarkos muziejus (Šiaulių vandens bokštas)Vandentiekio bokštas pradėtas statyti 1939 m. pagal profesoriaus P. Morkūno eskizus ir kai kuriuos A. Janulionio darbo brėžinius. Hitlerinės okupacijos metais vandentiekio bokšto statyba buvo nutraukta. 1945 m. birželio pabaigoje statybos darbai atnaujinti. Bokšto statybos darbams vadovavo inžinierius Jonas Vencius. Su pertraukomis bokšto statyba užtruko devynerius metus, iki 1948 m. 1948 m. bokštą pripildė vanduo iš pirmosios Šiaulių m. Lepšių vandenvietės, kuri buvo paleista 1948 m. spalio 30 d. Šie metai – oficiali vandens ūkio įkūrimo data. Iki 1991 m. vandens bokštas buvo naudojamas vandeniui tiekti. 1991 m. atjungtas nuo vandentiekio tinklų. Įamžinant vandens ūkio pasikeitimus, čia dirbančių žmonių pasiekimus, 1974 m. bokšto pirmame aukšte įkurtas Vandentvarkos muziejus, kuriam 1983 m. suteiktas visuomeninio muziejaus vardas. Muziejus unikalus. Jo ekspozicija išdėstyta dideliame plote (apie 100 kv. m) ratu pagal apvalų bokšto perimetrą. Muziejaus ekspozicija turtinga ir įvairi: joje atsispindi bendrovės istorija, miesto vandentiekio ir nuotakyno raidos etapai, ūkio plėtojimas ir modernizavimas, UAB „Šiaulių vandenys“ kolektyvo tradicijos. Įdomiausi eksponatai – XX a. pr. nuotraukos, kurias galima laikyti muziejine retenybe. Relikvijos pasakoja ne tik apie vandentiekio ir nuotakyno statybą, bet ir apie dalį Šiaulių miesto istorijos. Ne mažiau įdomūs surinkti ir išsaugoti darbo įrankiai, prietaisai, įrenginių maketai.pamatykLietuvoje.ltVandentvarkos muziejus (Šiaulių vandens bokštas)text/html2d"Rūtos" šokolado muziejusTokio muziejaus gali pavydėti ir šokolado industrija garsėjantis Briuselis. Saldainių fabrikas „Rūta“, bemaž šimtmetį viliojęs praeivius saldžiais šokolado, karamelės, skrudintų riešutų ir verdamų uogų kvapais, 2012 m. pravėrė savo senojo pastato duris lankytojams. Būtent čia, senajame fabriko pastate, įsikūrė „Rūtos“ šokolado muziejus. Muziejaus ekspozicija pristato ne tik įdomią fabriko istoriją, bet ir atveria keturių tūkstantmečių šokolado vartojimo paslaptis ir ypatumus. Muziejuje tampa aišku, kur auga „šokolado medžiai“, kaip šokoladą gamino majai ir actekai, kaip jo vartojimo tradicijos keitėsi amžiams bėgant. Čia pasakojama apie pirmuosius Lietuvos šokolado fabrikus ir ilgiausiai šalyje veikiantį saldainių fabriką „Rūta“. Muziejuje netrūksta interaktyvių užsiėmimų: čia galima nusifotografuoti ir elektroniniu paštu išsiųsti savo nuotrauką ar sukurtą saldainių popierėlį draugams, pažaisti įvairių žaidimų. Užsisakę edukacinį užsiėmimą „Saldžioji laboratorija“, lankytojai trumpam tampa šokolado meistrais. Keletą minučių stebėję šokoladinių saldainių gamybos procesą, saldaus užsiėmimo dalyviai patys gali išbandyti jėgas gamindami šokoladinius skanėstus ir čia pat jų paragauti. Tiems. kurie nori sužinoti daugiau apie šokoladą ir jo derinius, rengiamos teminės šokolado ir saldainių degustacijos. Šalia muziejaus veikia istorinė „Rūtos“ saldainių parduotuvė, įsikūrusi patalpose, kuriose ir tarpukariu veikė senoji fabriko saldainių krautuvėlė. Čia gausus pasirinkimas tiems, kurie nori parvežti lauktuvių: šokoladinių saldainių su įvairiais įdarais, dražė, suflė ir žėlė saldainių, šokoladinių figūrų, becukrių ar ekologiškų gaminių, kulinarijos paveldo ir suvenyrinių rinkinių. Po smagios ekskursijos lankytojus svetingai priima „Rūtos“ kavinė. Čia tinkama vieta pailsėti malonioje aplinkoje, pagurkšnoti šokolado, gilių kavos ar kitokių gėrimų, paragauti išskirtinių desertų ar užkąsti. Muziejaus ekspozicija pristato ne tik įdomią fabriko istoriją, bet ir atveria keturių tūkstantmečių šokolado vartojimo paslaptis ir ypatumus. Muziejuje tampa aišku, kur auga "šokolado medžiai", kaip šokoladą gamino majai ir actekai, kaip jo vartojimo tradicijos keitėsi amžiams bėgant. Čia pasakojama apie pirmuosius Lietuvos šokolado fabrikus ir ilgiausiai šalyje veikiantį saldainių fabriką "Rūta". Muziejuje netrūksta interaktyvių užsiėmimų: čia galima nusifotografuoti ir elektroniniu paštu išsiųsti savo nuotrauką ar sukurtą saldainių popierėlį draugams, pažaisti įvairių žaidimų.pamatykLietuvoje.lt"Rūtos" šokolado muziejustext/html2dVitražas "Saulės mūšis"Vitražas "Saulės mūšis" yra koncertų salėje "Saulė" (buvusiame kino teatre). Pokarinės architektūros statinio trys antro aukšto fojė sienos pritaikytos vitražui. Vitražas atidengtas 1986 m. ir skirtas Šiaulių miesto 750-mečio jubiliejui pažymėti. Vitražo aukštis – 3,8 m, ilgis – 52,1 m, bendras plotas – 200 kvadratinių metrų. Tai – įspūdingas, didingas kūrinys, pirmas tokios tematikos ir tokio masto monumentaliosios dailės darbas šalyje. Jis skirtas senovės lietuvių kovai, tos kovos įtampai ir dramatizmui atskleisti. Vaizdinis ir spalvinis vitražo ritmas skamba iškilmingai – tartum vargonų muzika. Vitražo kompozicinę struktūrą sąlygojo pastatas, prieš žiūrovų salę esantis erdvus vestibiulis ir trys – priekinė ir šoninės – stiklinės sienos. Vitražo autorius – dailininkas K. Morkūnas. Dailininko tikslas – simboliškai ir meniškai įprasminti Saulės mūšį, atskleisti kovotojų heroizmą, jėgą, ryžtą.pamatykLietuvoje.ltVitražas "Saulės mūšis"text/html2dŠiaulių "Gaidžio" laikrodžio aikštėAikštė pėsčiųjų gatvėje daugeliui žmonių yra malonių susitikimų ir pasimatymų vieta. Laikrodis pastatytas dviejų pagrindinių miesto gatvių sankryžoje, pačiame miesto centre. Sovietinės okupacijos laikais miesto laikrodis plasnojo ir skelbė kiekvieną valandą, tačiau laikui bėgant gaidys išsikvėpė, laikrodžio tikslumu ne visada buvo galima pasitikėti. Dabar Šiaulių centro simbolis ne tik gieda, bet ir sveikinasi su praeiviais: "Sveiki atvykę į Šiaulius." Pasisveikinimo tekstas skamba lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, ispanų, švedų, romų ir kitomis kalbomis 12 val. ir 18 val.pamatykLietuvoje.ltŠiaulių "Gaidžio" laikrodžio aikštėtext/html2dŠiaulių bulvaras (pėsčiųjų Vilniaus gatvė)Vilniaus gatvė, kaip ir Tilžės gatvė, nutiestos XVIII a. Tai istorinis raktas, vedantis iš rytų į vakarus ar atvirkščiai, taip kaip Tilžės gatvė – iš pietų į šiaurę. XX a., atstatant ir plėtojant per Pirmąjį pasaulinį karą stipriai apgriautą miestą, Vilniaus gatvė buvo apstatyta išraiškingosios tarpukario architektūros – moderno – pastatais. Nemažai mūrinių 2–4 aukštų pastatų Vilniaus gatvėje (nuo Tilžės gatvės iki Didždvario gimnazijos) išlikę iki šiol. Sovietmečiu, po Antrojo pasaulinio karo, Vilniaus gatvės pastatai buvo atstatyti arba rekonstruoti, pritaikyti tuomečiams poreikiams, atsirado ir sovietmečiui būdingų statinių, simbolikos. Sugriautų pastatų vietoje pastatyti stalinistinio periodo architektūros gyvenamieji namai, jų pirmuose aukštuose įrengtos parduotuvės arba maitinimo įstaigos. Pastatų architektūra buvo pritaikyta nedideliam miestui, todėl pompastikos, vyravusios sovietinėje pokario architektūroje, išvengta. Iki 1974 m. gatvėje vyko intensyvus judėjimas – ji buvo viena pagrindinių Šiaulių miesto ir transporto, ir komercinių arterijų. 1975 m. Vilniaus gatvės centrinė dalis (nuo Žemaitės gatvės iki P. Višinskio gatvės) tapo pėsčiųjų gatve. Tuometinė Vilniaus pėsčiųjų gatvė buvo unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Antra pėsčiųjų gatvės dalis buvo įrengta 1986 m. – švenčiant 750 metų jubiliejų. Šiandien 1280 m ilgio bulvaras – gyva arterija, kurioje net penki fontanai, gatvės menas, skulptūros ir vaikų žaidimų aikštelės. Tūrinė reklama papildo bulvarą ir primena neseną miesto istoriją.pamatykLietuvoje.ltŠiaulių bulvaras (pėsčiųjų Vilniaus gatvė)text/html2dŠiaulių Prisikėlimo aikštėCentrinę miesto aikštę į keturias dalis dalija Aušros alėja ir Tilžės gatvė. Aplink šią aikštę ir pradėjo augti Šiaulių miestas. Šimtmečius aikštėje vykdavo turgai, mugės, gyva prekyba. Klasicistinės kompozicijos planą aikštė įgavo, kai Šiaulių ekonomijos administratoriumi paskirtas Antanas Tyzenhauzas 1774 metais pradėjo miesto centro rekonstrukciją. Dabar aikštė yra tarsi miesto širdis, kurioje vyksta įvairūs renginiai, susibūrimai ir miesto šventės. 1974 m. rekonstravus Prisikėlimo aikštę, viename jos skverelių, didingų medžių pavėsyje, 1976 m. buvo pastatyta Birutės Kasperavičienės skulptūrinė grupė "Senelis su anūkais". Skulptūra vaizduoja tris mielus anūkėlius, užlipusius ant besiilsinčio senelio, kuriam nesunki nei amžiaus, nei anūkų našta, nes ji įprasmina žmogaus gyvenimą. Skulptūra "Senelis ir anūkai" alsuoja didele šiluma, ji įtraukta į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės dailės paminklas.pamatykLietuvoje.ltŠiaulių Prisikėlimo aikštėtext/html2dŠiaulių turizmo informacijos centrasApsilankę mūsų centre sužinosite apie įdomiausius miesto turistinius objektus, muziejus, renginius, pramogas. Padėsime išsirinkti tinkamiausią nakvynės vietą, parekomenduosime kur skaniai pavalgyti. Ieškantiems dovanos ar lauktuvių pasiūlysime platų suvenyrų su Šiaulių ir Lietuvos simbolika asortimentą. Norintys plačiau susipažinti su miesto istorija, kultūra, galės rinktis įdomias ir turiningas centro parengtas ekskursijas ar užsisakyti kvalifikuoto ir profesionalus gido paslaugas. Mėgstančius aktyvų laisvalaikį mielai pakviesime išsinuomoti dviratį ir savarankiškai pasigrožėti po Šiaulių miestą ir apylinkes. Suplanavusiems išvyką už Lietuvos ribų, pasiūlysime autobuso bilietą į daugelį pagrindinių Europos miestų.pamatykLietuvoje.ltŠiaulių turizmo informacijos centrastext/html2dSukilėlių kalnelisČia palaidoti 1863–1864 m. sukilimo dalyviai, kurie nubausti mirties bausme buvo sušaudyti ar pakarti šioje vietoje. Tuo metu medžiais ir krūmais apaugęs kalnelis buvo miesto pakraštyje. Ilgainiui ši vieta pradėta vadinti Sukilėlių kalneliu. 1931 m. rudenį pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą buvo pradėtas statyti tašyto granito paminklas-obeliskas, Nepriklausomybės paminklas. Paminklas atidengtas 1935 m. gegužės 30 d., jo pamatuose palaidoti 1863–1864 m. vienuolikos sukilimo dalyvių palaikai, rasti tvarkant kalnelio vietovę. 1957 m. paminklas rekonstruotas, priekinėje dalyje pastatyta skulptoriaus Antano Dimžlio trijų figūrų skulptūrinė grupė „1863 m. sukilėliai“. 1988 m. paminklas buvo restauruotas pagal K. Reisono projektą, paminklui grąžinta jo pirminė autentiška išvaizda. Dėl patogios ir gražios vietos ant kalnelio šlaito Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai įrengė savo karių kapines. 1915 m. atsirado pirmieji žuvusių lakūnų kapai Sukilėlių kalnelio šlaite prie Vilniaus gatvės. Tais pačiais metais kapinės buvo aptvertos dekoratyvine tvorele iš beržų karčių. 1932–1935 m. vietoj seno paminklo pastatytas naujas paminklas ir nauja tvora su mūro stulpais. Be vokiečių kareivių, šiose kapinėse buvo laidojami ir carinės rusų armijos kariai. 1941–1944 m. kapinės išplėstos iki 1863 m. sukilėlių paminklo, jose palaidoti Antrajame pasauliniame kare žuvę vokiečių kariai. Šių karių kapai paženklinti cementiniais kryželiais. Pokariu kapinės sunaikintos. 1994 m. į Šiaulius atvyko Vokiečių karių kapų globos tarnybos savanoriai, kurie pateikė Sukilėlių kalnelyje palaidotų abiejų karų Vokietijos kareivių sąrašus (apie 1270 karių). Tai patvirtino ir archeologiniai kasinėjimai. Sukilėlių kalnelio teritorijos tvarkymo iniciatyvą perėmė Kultūros ministerija kartu su Vokiečių karių kapų globos tarnyba. 2001 m. buvo užbaigti Sukilėlių kalnelio ir vokiečių karių kapų atkūrimo darbai.pamatykLietuvoje.ltSukilėlių kalnelistext/html2dPiešinys "Šiaulių lapė"Šis kurinys yra vėjo ir ugnies jėgų – šniokštimo ir šepesio susidurimas. Įsižiūrėję į darbą galite išvysti saulės esybės siekį per kiekvieną gyvybę, gamtos momentą bei dvasinį liepsnos materializavimą – žmogaus atspindį. Darbas atliktas plenero "Saulės pagrobimas" metu. Autoriai - Martynas Šnioka ir Edvardas Šeputis.pamatykLietuvoje.ltPiešinys "Šiaulių lapė"text/html2dŽaliūkių malūnininko sodybaŽaliūkių malūnininko sodyba – etnokultūros, tradicinių papročių ir pramogų erdvė, supama šiuolaikinio miesto. Sodyboje atkurta malūnininko troba, restauruotas vienintelis Šiauliuose išlikęs XIX a. antros pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinys – Žaliūkių vėjo malūnas. Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas: malami grūdai, kepama duona, o kasdienybę paįvairina švenčiamos lietuvių kalendorinės šventės. Malūnininko troboje vyksta populiarūs muziejaus edukaciniai užsiėmimai "Duonos kepimas", "Ekskursija su malūnininku ir duonos degustacija".pamatykLietuvoje.ltŽaliūkių malūnininko sodybatext/html2dŽaliūkių vėjo malūnasPrieš 130 metų pastatytas Žaliūkių vėjo malūnas – šiandien vienas iš nedaugelio Šiaulių istorijos liudininkų. Šis XIX a. pab. statinys Šiauliuose yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas, pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus. Žaliūkių vėjo malūnas yra kepurinis, dar vadinamas olandiško tipo (olenderis). Jis pastatytas apie 1875–1880 m. vokiečio Gustavo Danielio tėvo. Po nacionalizavimo pradėjęs merdėti, o 1957 m. ir nustojęs malti, apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis perduotas Šiaulių "Aušros" muziejui. Malūnas buvo suremontuotas, o 1970 m. atidaryta malimo ekspozicija nuo geležies amžiaus iki dabartinių laikų.pamatykLietuvoje.ltŽaliūkių vėjo malūnastext/html2dPaminklas Olegui TruchanuipamatykLietuvoje.lt2dRėkyvos ežerasRėkyvos ežeras ne tik žvejų džiaugsmas, nes čia visada kimba, o ir įvairiausių poilsiautojų prieglobstis. Smėlėtas paplūdimys vasarą sulaukia didžiulio populiarumo, o ant medinio tilto su nauja apžvalgos aikštele – puiki vieta fotosesijai saulėlydžio fone ar tai pačiai meškerei atremti. Rėkyvos ežeras pritraukia ne tik pasyvaus poilsio mėgėjus, bet šis ežeras ir jėgos aitvarų, burlenčių sporto entuziastų favoritas Šiaulių krašte. Ežero pakrantėje veikia net du jachtklubai, kurių kapitonai supažindins su tamsiųjų ežero vandenų paslaptimis. Išalkusieji visada atranda greta paplūdimio įkurtą restoraną, kurio sienos mena dar dvarininkų Karpių valdymo metus. Žiemą ir vasarą, rytą ir vakarą Rėkyvos ežeras turi ką pasiūlyti: ramybę, vėją, smėlį ir saulę. Rėkyvos ežeras – dešimtas pagal dydį ežeras Lietuvoje. Kelionės pradžioje, stovint ant tilto Rėkyvos gyvenvietėje, galime apžvelgti ežero platybes. Rėkyvos ežeras yra dešimtas pagal dydį ir didžiausias takoskyrinis, pelkinis ežeras Lietuvoje. Jo plotas – 11,8 kv.km., didžiausias gylis – 4,8 m, vidutinis – 2,0 m. Kranto ilgis – 14,10 km. Ežeras neturi intakų, tačiau turi dvi dirbtinai reguliuojamas ištakas. Tik gruntinis vanduo ir krituliai maitina Rėkyvos ežerą. Šalia ežero yra Rėkyvos botaninis – zoologinis draustinis. Rėkyva savo vandeniu maitina Prūdelio, Talkšos ir Ginkūnų ežerus. Tai šiauliečių mėgstama poilsio, žvejybos, vandens sporto vieta. Miškai ir pelkės aplink ežerą traukia gausius uogautojų ir grybautojų būrius.pamatykLietuvoje.ltRėkyvos ežerastext/html2dKarpių mauzoliejusPraėję pliažą, apie 350 m nuo tilto rasite Karpių mauzoliejų, dar vadinamą Grabaučiaus kalnu. Tai memorialinis kompleksas, bene vienintelis tokio tipo šeimyninis kapas šiaurės Lietuvoje. Būti palaidotam savo dvare, Rėkyvos ežero pakrantėje, pageidavo Pranciškus Mauricijus Karpis, dvarą valdęs nuo 1782 m., kuris savo aktyvia švietėjiška veikla išgarsino visą giminę. M. Karpio 180-ųjų mirties metų paminėjimui 1997 m. šeimos kapavietė buvo atkurta ir restauruota.Rytiniame ežero krante, kur dabar įsikūrusi Rėkyvos pagrindinė mokykla, stovėjo dvarininkų Karpių, kurie savo giminę kildino iš viduramžių Ispanijos, pagrindiniai rūmai. Buvusioje dvaro kalvėje įrengta koplyčia, 1977 m. rekonstruotame ūkiniame pastate gyvuoja jachtklubas, o kumetyne ir arklidėse įsikūrė kavinė ir viešbutis. Rėkyvos dvaras istorijos šaltiniuose paminėtas 1578 m. Nuo 1605 m. Rėkyjavos dvarą pradėjo valdyti Karpių giminė. Šioje giminėje buvo ir vyskupų, ir politikų, ir švietėjų, ir keistuolių, kurie vienaip ar kitaip garsino savo dvarą. 1923 m. šiame dvare buvo 105 gyventojai. Tuo metu darbininkai su šeimomis gyveno Karpio dvare ir vietinių gyventojų vienkiemiuose.pamatykLietuvoje.ltKarpių mauzoliejustext/html2dRėkyvos paplūdimysŠalia tilto puikus pliažas, mėgstama šiauliečių poilsio ir žvejybos vieta. Kasmet čia vyksta visų laukiamos Vandens ir Rasos (Joninių), Žiemos šventės. Rėkyvos gyvenvietė – nuostabiu gamtovaizdžiu ir turtinga istorija apdovanota Šiaulių miesto dalis.pamatykLietuvoje.ltRėkyvos paplūdimystext/html2dRestoranas "Žvejų užeiga"pamatykLietuvoje.ltRestoranas "Žvejų užeiga"text/html2dPro automobilio langą: ŠiauliaiŠiaulių turizmo informacijos centrasPro automobilio langą: Šiauliaitext/html292