Mažosios Lietuvos istorijos muziejusEkskursijoms ir edukaciniams užsiėmimams reikalinga išankstinė registracijaMažosios Lietuvos istorijos muziejus įsikūręs viename seniausių Klaipėdos baroko stiliaus namų, statytame 1774 m. Pastatas su išpuoselėtu vynuogynu priklausė pašto direktoriui Johanui Kristianui Vittei. Muziejaus pasakojimas labai turtingas – apima šio krašto priešistorę nuo akmens amžiaus iki kuršių ir skalvių genčių gyvenimo bei laidojimo papročių, Vokiečių ordino valstybės gyvavimą, vienos seniausių pasaulio kalbų – lietuvių – spausdintinės knygos bei periodikos ištakas. Čia eksponuojamas klaipėdiečių pirklių užsakytas auksu siuvinėtas suknelės audeklas, kurį planuota įteikti Prūsijos karalienei Luizei (deja, dovana dėl ankstyvos mirties taip jos ir nepasiekė...). Muziejuje taip pat pristatomi XX a. pirmosios pusės įvykiai, lietuvininkų tradicinė kultūra, unikalūs šio regiono žmonių rūbai.pamatykLietuvoje.ltMažosios Lietuvos istorijos muziejustext/html2dNemirsetos kopų ir smiltpievių apžvalgos aikštelėNemirsetos kopos savo įstabiu kalvotu reljefu sužavi visus apsilankiusius. Šis įspūdis dar sustiprėja suvokiant, kad visa tai suformuota gamtos - žmonių įtaka čia minimali. Išskirtinė Nemirsetos apylinkių vertė – gamtinė įvairovė. Čia nedideliais atstumais kaitaliojasi įvairūs vietovaizdžiai: apsauginis pajūrio kopagūbris, senovinis Litorinos jūros šlaitas, parabolinių kopų gūbrys, banguota smėlio lyguma - palvė, pajūrio pelkių ir ežerokšnių virtinė. Nemirsetos parabolinės kopos ir smiltpievės pasižymi unikaliomis augalų bendrijomis. Čia auga lietuviška orchidėja – tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens), endeminiai Rytų Baltijos pakrantės augalai baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus), smiltyninis laibenis (Alyssum gmellinii), pajūrinis pelėžirnis (lathyrus maritimus) ir kt. Įdomu, kad einant užkopės takeliu, vienoje pusėje auga pajūrio smėlynų augalai, o - kitoje tipiški miškų, vakarų taigos augalai. Tad šalia pajūrinės našlaitės, smiltynino laibenio, pajūrinio pelėžirnio auga miškinė septynikė, dvilapė medutė, apskritalapė kriaušlapė.pamatykLietuvoje.ltNemirsetos kopų ir smiltpievių apžvalgos aikštelėtext/html2dPlazės ežero paukščių stebėjimo namelisPrie Plocio (Plazės) ežerėlio įrengtas paukščių stebėjimo namelis, kurį pasiekti galima iš Karklės arba Nemirsetos gyvenviečių pėsčiomis arba dviračiu (apie 3 km). Pasigrožėti Plocio ežerėlyje besiilsinčiais migruojančiais vandens paukščiais geriausia kovo – gegužės mėnesiais. Tuo metu čia stebimi šie paukščiai: gulbės giesmininkės, mažieji ir didieji dančiasnapiai, cyplės, klykuolė, kuoduotosios antys, smailiauodegės antys, pilkosios antys, šaukštasnapės antys ir kt.pamatykLietuvoje.ltPlazės ežero paukščių stebėjimo namelistext/html2dOlando kepurės skardisAtsitraukdamas ledynas Lietuvos pajūryje suformavo ir unikalų moreninį gūbrį, vadinamą Olandų kepure. Šis kalnas (24,4 m virš jūros iškilusi parabolinė kopa) nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16–18 m aukščio nuožulnuma. Manoma, kad kalnas gavo "Olandų kepurės" pavadinimą dėl jo panašumo į olandišką kepurę, kai žiūrima į jį iš jūros pusės. Olandų kepurė nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, nes apaugęs pušimis ir ąžuolais gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Nuo skardžio atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais. Nuo skardžio patogu stebėti virš jūros skrendančius paukščius. XIX a. pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą.pamatykLietuvoje.ltOlando kepurės skardistext/html2dMemel-Nord kariniai įtvirtinimaiPakrančių apsaugos baterija – tai Antrojo pasaulinio karo laikų gynybiniai įtvirtinimai prie Baltijos jūros, įrengti Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos. Buvo numatytos pastatyti dvi pakrantės artilerijos baterijos. Viena turėjo būti pastatyta Smiltynėje netoli Kopgalio – "Memel Sud" ("Klaipėda – pietūs"), kita – "Memel Nord" ("Klaipėda – šiaurė") – už Girulių, Kukuliškių kaime. Tačiau buvo baigta tik viena baterija – esanti Kukuliškiuose."Memel Nord" - ne tik bunkeris, bet ir mūsų krašto istorija, su kuria būsite supažindinti naujai, įvairiapusiškai. Galėsite nusikelti į XXa - 70 metų atgal. Pajusti istorijos alsavimą, taikioje realybėje išbandyti save ar savo draugus. Pabūsite praėjusioje istorijos laiko atkarpoje, kurią galėsite įvertinti visai kitaip negu iki šiol.pamatykLietuvoje.ltMemel-Nord kariniai įtvirtinimaitext/html2dSkulptūra "Pasivaikščiojimas su žuvimi"Skulptūra yra ant Klaipėdos uosto šiaurinio molopamatykLietuvoje.ltSkulptūra "Pasivaikščiojimas su žuvimi"text/html2dGastro baras "Švyturys Bhouse"Gastrobaras „Švyturys BHouse“ įsikūręs „Švyturio“ bravoro, pastatyto dar 1784 metais, vietoje. Jį nuo rekonstruotos „Švyturys Brewery“ alaus daryklos gamybinių patalpų skiria tik stiklinė pertvara. Laukiame jūsų ištisus metus – užsukite paragauti su alumi suderintų patiekalų, apžiūrėti alaus daryklą ar susipažinti su aludarystės istorija, „pasikultūrinti“ arba tiesiog apsipirkti mūsų „Gero alaus parduotuvėje“. Kvapą gniaužiantys interjero sprendimai Ši erdvė – tarsi Klaipėdos Niujorkas. Čia dominuoja aukštos lubos ir grandioziški langai, taigi atmosferą kuriančius muzikantus ir publiką stebėti galite iš antrame aukšte įrengtų balkonų. Už tos pačios scenos esančias gamybines erdves atskiria tik stiklinė siena. Alaus daryklos švyturio bokštelyje įrengta apžvalgos aikštelė. Čia užlipti galima kasdien, įveikus tris aukštus laiptų bei sekant sienomis skraidančias metalines žuvėdras. Visumą papildo tokios detalės, kaip gėrimų meniu, kuris sukurtas pagal oro uoste esančio tvarkaraščio formą. Baras taip pat išskirtinis – iš drumstos jūros atspalvio marmuro, o po grindimis matosi specialių alaus rūšių brandinimo statines slepiantis rūsys. Kiekvienas kąsnis – priderintas prie alaus Visi patiekiami užkandžiai bei patiekalai yra derinami prie tam tikros alaus rūšies, o detaliau apie galimus derinius su malonumu papasakoja mūsų komandos nariai ar čia besilankantis alaus someljė. Su juo kartais rengiame ir išskirtines degustacines vakarienes, į kurias pasikviečiame puikiai žinomus ir nusipelnius virtuvės šefus. Inovatyvumu alsuojančios ekskursijos Reguliariai rengiamų ekskursijų metu susipažinsite su aludarystės tradicijomis ir inovacijomis. Po vienu stogu išvysite visą alaus gimimo procesą – nuo alaus virimo, brandinimo iki išpilstymo. Tai išties unikali galimybė, kurių Lietuvoje daug nerasite. Aludarystės istorijos pėdsakai Gastrobare veikia ir aludarystės istorijos Klaipėdos krašte ekspozicija, kurią surinkti padėjo mūsų šalies gyventojai. Originalūs vienetiniai eksponatai leidžia susipažinti su aludarystės raida Klaipėdos krašte dar nuo XIII amžiaus: sužinoti įmonės istorijoje naudojamos erelio ir švyturio simbolikos priežastis, tarpukario įdomybes ir sovietmečio keistenybes alaus rinkodaroje, bei pasidžiaugti alaus kultūros perversmu ir naujųjų laikų eksperimentais. Aludarių diena ir kiti renginiai Liepos viduryje čia organizuojame didžiausią Aludarių dienos festivalį Lietuvoje. Jo metu užtveriame aplinkines gatves scenomis ir visą dieną linksminamės su daugybe muzikantų ir komikų. Be Aludarių dienos festivalio, čia dažnai vyksta kita gausybė koncertų, renginių ir meno parodų. Laukiame jūsų!pamatykLietuvoje.ltGastro baras "Švyturys Bhouse"text/html2dKretingos dvaro sodybaKretingos dvaro sodybos statiniai datuojami XVIII-XIX a. Apie 1816 m. įkurtas parkas. Kretingos dvaras įkurtas XVI a. ir priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. 1572 m. dvarą įsigijo Lietuvos didysis maršalka, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Chodkevičius. 1621 m. vedybų keliu Kretinga atiteko didikams Sapiegoms. 1754 m. Kretinga tapo kunigaikščių Masalskių nuosavybė. Vėliau dvaras atiteko Potockiams, Zubovams, Zubovų laikais įveistas angliškojo stiliaus parkas. 1874 m. dvarą varžytinėse nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius (1835-1891), kuris 1875 m. iš Lentvario į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją. Jis rekonstravo rūmus, pristatė oranžeriją, įvedė elektrą, atnaujino parką. Parkas su sodu buvo pavadinti Vasaros sodu, kuris su vandens telkiniais, rūmais bei Žiemos sodu sudarė nuostabiausią kūrinį, po kurį galėjo vaikštinėti ir paprasti miestelėnai. 1893 m. dvaras atiteko Aleksandrui Tiškevičiui (1864-1945). Jis nuolatos puoselėjo parką, rekonstravo rūmus ir Žiemos sodą. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Kretingos tarybinio ūkio administracija ir gamybinis centras. Vėliau čia veikė žemės ūkio technikumas ir aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Kretingos muziejus grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrė 1992 m., vienuolyną grąžinus broliams pranciškonams.pamatykLietuvoje.ltKretingos dvaro sodybatext/html2dKretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiaBažnyčia pastatyta 1610–1617 metais Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių fundacija (restauruotas 1971–1978 m., 1980–1982 m.). Tai viena seniausių išlikusių gotikos ir renesanso bruožų bažnyčia Žemaitijoje. Joje yra septyni altoriai, sukurti XVII amžiuje, drožinėtomis skulptūromis puošta sakykla. Po centriniu altoriumi palaidoti fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai – unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė – XVII a. Šv. Antano altorius ir paveikslas. Su I Šv. Pranciškaus ordino vienuolyno įkūrimu neatsiejamai susijęs ir Kretingos miesto atsiradimas, istorinė raida, katalikybės įsitvirtinimas pajūrio krašte. Žymus Lietuvos karvedys ir Kretingos dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius 1602 metais įkūrė Kretingoje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuoliją, kuriai patikėjo rūpintis pirmąja Kretingos bažnyčia ir valsčiaus gyventojų sielovada. 1605-1617 m. jiems pastatė Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno statinių ansamblį. Nuo 1912 m. Kretingos vienuolynas buvo Lietuvos pranciškonų dvasinis ir administracinis centras. 940 m. sovietų valdžia vienuolyną uždarė, tačiau Atgimimo laikais į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai pratęsė misionierišką ir edukacinę veiklą. Pranciškonai suaktyvino miesto gyvenimą rengdami pačią gražiausią miesto šventę – Šv. Antano atlaidus, Kalėdų nakties mišias, poezijos vakarus. Kretingos bažnyčia - viena aukščiausių Lietuvoje, pagrindinio pietvakarių fasado centre esantis bokštas yra 60 m (su kryžiumi – ~70 m) aukščio.pamatykLietuvoje.ltKretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiatext/html2dGargždų krašto muziejusIstoriškai susiklostė, jog Gargždai ilgai buvo pasienio miestelis. Natūralu, kad uolūs muitininkai, sukti "šmugelninkai", pasiturintys krautuvininkai, ūkiški žemaičiai ir "strainos" merginos kūrė kiek kitokią kultūrą ir tradicijas nei tuometinėje sostinėje Kaune. Kuo vertėsi gargždiškiai, koks transportas riedėjo miestelio gatvėmis, kokias šventes minėdavo gyventojai, ir daugelis kitų "sustabdytų" miestelio akimirkų ekspozicijoje - "Tarpukario Gargždai 1918 - 1939 m.". Pristatoma ekspozicija - tai 2014 - 2015 m. vykdyto projekto rezultatas. Projekto esmė - nuolatinės ekspozicijos "Senųjų Gargždų vaizdai" atnaujinimas ir pritaikymas įvairioms amžiaus grupėms. Projekto finansiniai šaltiniai - Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos rajono savivaldybė. Kiekvienas apsilankęs Gargždų krašto muziejaus ekspzicijoje "Tarpukario Gargždai 1918 – 1939 m.” turės galimybę sužinoti apie ilgiausia gyvavusią Europos sieną, apie dviejų etnografinių regionų sankirtą, jų skirtumus bei panašumus, apie tarpukario istoriją nuo Gargždų miestelio iki Lietuvos bei Europos svarbiausių įvykių 1918 – 1939 m. Ekspozicija pritaikyta tiek interaktyviam pažinimui, tiek išsamesniam tyrinėjimui. Organizuotoms lankytojų grupėms siūlomi edukaciniai užsiėmimai.pamatykLietuvoje.ltGargždų krašto muziejustext/html2dDovilų evangelikų liuteronų bažnyčiaNeogotikinė Dovilų liuteronų-evangelikų bažnyčia pašventinta ir atidaryta 1862 m., bažnyčios statybos reikalais rūpinosi į Dovilus atkeltas kunigas Augustas Harner. Vėliau, sovietinės okupacijos metais, bažnyčia buvo paversta malūnu ir sandėliu. 10 deš., kai bažnyčia buvo grąžinta parapijai, ji buvo atkurta ir restauruota be brėžinių. 2018 m. padarytas neįtikėtinas atradimas – į Dovilus iš Vokietijos buvo pargabentos bažnyčios statybos brėžinių kopijos. Pasirodo, šių brėžinių autorius buvo vienas garsiausių anų laikų Europos architektų. Iki šios dienos nebuvo žinoma, jog Dovilų bažnyčią projektavo pirmasis Prūsijos karališkasis architektas Fridrychas Augustas Štiuleris.pamatykLietuvoje.ltDovilų evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dDituvos kabantis tiltas per MinijąpamatykLietuvoje.ltDituvos kabantis tiltas per Minijątext/html2dDrevernos apžvalgos bokštasĮ Drevernos apylinkes, marias, Naglių gamtinį rezervatą galite pažvelgti iš 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto.pamatykLietuvoje.ltDrevernos apžvalgos bokštastext/html2dJ. Gižo etnografinė sodybaJ. Gižo etnografinė sodyba atidaryta 2010 m. rekonstruotoje vienintelėje Lietuvoje likusioje laivadirbio sodyboje. Čia įkurtas Gargždų krašto muziejaus filialas, kuriame pristatoma reguliuojamos žvejybos istorija ir jos tradicijos Kuršių mariose. Muziejaus ekspozicijoje „Laivadirbio skrynią atvėrus...“ lankytojas supažindinamas su laivadirbio amato subtilybėmis, atveriant meistro įrankių skrynią ir apsilankant stilizuotose dirbtuvėse. Jono Gižo kasdienybės neatsiejama dalis – laivai ir žvejyba, todėl muziejuje pateikiama Pamario krašto istorijos, tradicijų raida, charakterizuojami laivų tipai, jų statymo ypatumai, žvejybos tradicijos ir žvejų laimikis. Tolesnis pagautos žuvies kelias – virtuvė, kurioje sukdavosi namuose likusios moterys. Jautriai atkurtoje moters pasaulio kertelėje lankytojas kviečiamas apžiūrėti kasdienius rakandus, baldus bei interjerą, supusį pamario krašto gyventojus. Kviečiame lankytojus užsukti į J. Gižo etnografinę sodybą, kur galėsite pasidaryti unikalią vėtrungę ar ekologišką ir aplinkai draugišką maišelį, dalyvauti muziejaus renginiuose, kur skamba tradicinės pamario dainos, šišioniškių šnekta ir kvepia gardžia žuviene... Siūlomos edukacijos ir ekskursijos: - „Mūsų vėtrungė“ - „Pasidaryk žuvytę“ - „Vėtrungės maišelis - ekodraugelis“ - ekskursija po Dreverną ir apylinkes. pamatykLietuvoje.ltJ. Gižo etnografinė sodybatext/html2dSvencelė Kite & Wake SpotpamatykLietuvoje.ltSvencelė Kite & Wake Spottext/html2dKintų Nukryžiuotojo Jėzaus evangelikų liuteronų bažnyčiaVos už kilometro nuo Kuršių marių, jaukiame Kintų miestelyje stovi Kintų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia, kuri kasmet sulaukia gausaus būrio lankytojų, atvykstančių į Kintus pasigrožėti unikaliu gamtos paveikslu ir šimtmečius menančiais įspūdingais pastatais. Evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1705 metais, yra tipiškas 18-ojo amžiaus pradžios rytprūsių architektūros bebokštis statinys su apside, kuris savo plane išlaiko vokiečių ordino gotikinių statinių formą. Anot legendos, kai Ventėje buvo paplauta bažnyčia, tarp gyventojų kilo ginčas, kur turėtų stovėti naujieji maldos namai. Tad iš kraštutinių kaimų – Ventės ir Kiošių – vienu metu buvo išsiųsti du žygūnai ir nutarta, kad vietoje, kurioje jie susitiks, bus statoma naujoji bažnyčia. Žygūnai rankas paspaudė būtent Kintuose. Po 1944 metų, kuomet Lietuva tapo sovietine respublika, įsibrovėlių sprendimu bažnyčia buvo paversta sandėliu. Čia buvo laikomi ir žemės ūkio padargai, ir trąšos bei Kintų apylinkėse užauginti grūdai. Tačiau 1987 metais bažnyčia buvo restauruota ir į ją pradėjo grįžti kultūra – imta rengti koncertus ir meno parodas. Vėliau bažnyčioje rinkosi Sąjūdį palaikantys vietos gyventojai. O vieno tokio susirinkimo metu, čia pirmą kartą oficialiai, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę, šalia altoriaus buvo pakabinta Lietuvos trispalvė. Ši istorinė vėliava ir dabar ten kabo. Nepaisant laiko siųstų išbandymų, šiandien Kintų maldos namai yra viena populiariausių bažnyčių, kur jaunieji prieš Dievą vienas kitam prisiekia amžiną meilę. Matyt, įsimylėjėlius traukia Ventės rago romantika ir magija. Pastaruoju metu, Kintų bažnyčia tampa kultūros židiniu. Čia rengiami muzikiniai vasaros festivaliai, kurie tapo pripažintu Europos lygio kultūriniu reiškiniu, o kuriuos pamėgo ne tik miestelio gyventojai, bet ir lankytojai iš visos Lietuvos.pamatykLietuvoje.ltKintų Nukryžiuotojo Jėzaus evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dVydūno muziejus (Kintų Vydūno kultūros centras)Vilhelmas Storostas, kuris geriau pažįstamas Vydūno slapyvardžiu – Lietuvos istorijai itin nusipelnęs asmuo. Jis žymus lietuvių rašytojas, filosofas, švietėjas, muzikas ir kultūros veikėjas, kuris gimė Šilutės apskrityje, o gyvenimą siejo su jaukiu Kintų miesteliu. Dirbdamas Kintuose, Vydūnas susidūrė su opia lietuvybės išsaugojimo problema bei tvirtai apsisprendė užsiimti aktyvia kultūrine veikla – žadinti šio krašto lietuvių tautinę savimonę, gaivinti pamirštas etnines ir kultūrines tradicijas. 20-ojo amžiaus pabaigoje, Kintuose buvo baigta restauruoti 1705 metais statyta Kintų parapijos pradinė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojavo Vydūnas, o 1994 metais, minint rašytojo gimtadienį, čia buvo atidarytas Vydūno muziejus, kuriame saugoma didžiausia rašytojo kūrybos ir gyvenimo faktus liudijančių eksponatų kolekcija ir pats įspūdingiausias asmeninis Vydūno muzikinis instrumentas – Arfa. Vėliau muziejus reorganizuotas į Kintų Vydūno kultūros centrą, kuriame įvairiais renginiais ir projektais tęsiama rašytojo kūrybos ir gyvenimo idėjų sklaida. Kultūros centras puoselėja ir saugo Vydūno gyvenimo ir kūrybos palikimą, pamario krašto istoriją, jo etnokultūrinį paveldą, rūpinasi meno kolektyvų programų rengimu ir ruošia profesionalaus meno sklaidos, etnokultūrinius – edukacinius projektus, kurie pristato krašto lankytinų vietų maršrutus. Kultūros centras žinomas ne tik kaip Vydūno muziejus, kuriame gausu istorinės bei pažintinės medžiagos apie šio krašto šviesuolio gyvenimą ir kūrybą. Centre nuolat verda įdomus ir savitas kūrybinis gyvenimas. Vydūno kultūros centre įsikūrę ir Šilutės vaikų dailės ir muzikos mokyklų filialai, savo kūrybine veikla seniai peržengę rajono ribas. Rengiami vasaros dailininkų kūrybos plenerai, vyksta senųjų amatų mokymai, rengiamos mokyklos auklėtinių darbų parodos, jų darbai iliustruoja rašytojų kūrybą. Centre dažnai rengiami poezijos ir muzikos vakarai su žymiais Lietuvos meno ir kultūros žmonėmis.pamatykLietuvoje.ltVydūno muziejus (Kintų Vydūno kultūros centras)text/html2dVentės rago pusiasalisKuršių marių rytinėje pakrantėje kyšo pusiasalis, kurio ilgis nesiekia nė šešių kilometrų, o plotis vos viršija du kilometrus. Nors ir nedidelis, tačiau gausybe misteriškų istorijų apipintas Ventės ragas yra labai svarbi Lietuvos teritorija ir mena dar 14-ąjį amžių. Pusiasalio smaigalyje 1360-aisiais metais vokiečių kryžiuočių ordinas pastatė Vindenburgo pilį ir bažnyčią, tačiau audros ir žaibai šiems statiniams buvo negailestingi ir juos sunaikino. Vėliau čia iškilo nauja bažnyčia, tačiau ir jos pamatus išplovė marių bangos. 20-ojo amžiaus antroje pusėje Ventės rago smaigalys buvo rekonstruotas. Jo krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti bei išgrįsti. Čia pastatytas 250-ties metrų ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkciją. Šie darbai padėjo sustabdyti Ventės rago pusiasalio nykimo procesą. Pusiasalio smaigalyje 1837-aisiais buvo pastatytas pirmasis medinis švyturys, nes greta Ventės rago yra nesitęsusi akmenuota sekluma, kuri jūreiviams yra išties pavojinga. Vėliau šį švyturį pakeitė raudonų plytų mūrinis kelrodis, kuris dar ir šiandien padeda rasti krantą naktiniams vandenų klajūnams, o palypėjusiems į apžvalgos aikštelę lankytojams, švyturys dovanoja nepamirštamo grožio pamario panoramą. Ventės rago pusiasalis tiek geografiniu, tiek gamtiniu požiūriu yra ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti, nes čia driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. 1929-aisiais metais, profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva, čia įsteigta ornitologinė stotis, muziejus ir lankytojų centras. Ventės rage stovi ir didžiausios sparnuočių gaudyklės pasaulyje, kurios leidžia paukščius žieduoti visus metus. Įrengtame muziejuje lankytojai gali susipažinti su vienu paslaptingiausių gyvosios gamtos reiškinių – paukščių migravimu, jų žiedavimo istorija ir turtingu šių apylinkių sparnuočių pasauliu. Dėl gausybės migruojančių paukščių Ventės ragas tapo žinomas tarptautinei gamtosaugininkų visuomenei, kurie numatė ir išskirtinį šios teritorijos gamtosauginį statusą. Apie Ventės rago pusiasalį galima kalbėti valandų valandas, tačiau kiekvienas bent kartą gyvenime privalo čia apsilankyti ir savo akimis išvysti visus Kuršių marių pusiasalyje slypinčius stebuklus.pamatykLietuvoje.ltVentės rago pusiasalistext/html2dMinijos (Mingės) kaimasĮsivaizduokite: esate vietoje, kurioje norint pas kaimyną atsigerti kvapnios rytinės kavos, jums, tarsi gondolininkui, reikia valtimi persikelti į kitą upės krantą. Šilutės krašte tai yra įmanoma - Minijos kaime, kuris dažnai vadinamas Lietuvos Venecija, kuriame pagrindinę gatvę atstoja upė. Šis urbanistinis paminklas šaltiniuose yra minimas nuo 1540 metų ir, nors per pusę tūkstančio metų dėl maro ir karo jis nuolat keitėsi, ligi šių dienų išliko unikalia vieta, kur skirtingų krantų gyventojai susisiekia tik vandens transportu – tilto čia nėra. Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio Minijos kaimas traukia ne tik dėl savo unikalaus susisiekimo, bet ir dėl nuostabios gamtos bei puikios vokiškos architektūros. Apsilankiusieji, turi progą išvysti Mažajai Lietuvai būdingus mūrinius ir medinius pastatus, kurie pagrindiniu fasadu yra atgręžti į upės pusę, o prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims. Daugelį šimtmečių, Minijos kaimo gyventojų pagrindinis verslas buvo žvejyba, jie žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių marių plotuose, o žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle arba kirsdavo medžius užšalusiuose raistuose, pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Kuršmarių pakrančių nendrės buvo populiari prekė visuose Rytprūsiuose, todėl nendrių kirtimas ir pardavimas tuomet buvo pelningas užsiėmimas. Dabar Minijos kaime, tikrame gamtos stebukle, gyventojai sparčiai vysto vandens ir kaimo turizmą, panorę pailsėti, rasite ir keletą kaimo turizmo sodybų. Poilsio išsiilgusiems gamtos mylėtojams Minijos kaimas yra nuostabi vieta apsistoti, nes čia veiklos bus ne tik žūklės gerbėjams ar buriuotojams, bet ir tiems, kurie nori paplaukioti, papramogauti vandens slidėmis ar tiesiog ramiai praleisti laiką unikaliame gamtos kampelyje. Geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti – neįmanoma tokio gamtos grožio nupasakoti, jį reikia būtinai pamatyti.pamatykLietuvoje.ltMinijos (Mingės) kaimastext/html2dUostadvario senasis švyturysŠilutės rajone, savo unikalumu garsėjančioje Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante į dangų išdidžiai stiebiasi dar 19-ąjį amžių menantis Uostadvario dvaras su švyturiu. Nors šis Nemuno deltoje esantis kelrodis yra itin mėgstamas lankytojų, tačiau čia patekti nėra taip paprasta, nes uosto žiotys vėjų yra nuolat užpustomos smėlio. 19-ojo amžiaus antroje pusėje, svarbiame laivybai punkte, priešais Minijos žiotis buvo pastatytas Uostadvario švyturys, kuris kadaise buvo labai svarbus kelrodis pro šalį plaukiantiems vandenų keliautojams. Nors švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau jo paskutinis žibintas jau seniai užgeso. Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius. Į dangų besistiebiantis Uostadvario obeliskas išties įspūdingas. Tai net 18-kos metrų aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos švyturys, kurio raudonų plytų mūro sienų briaunos padailintos žalios spalvos glazūruotomis plytomis, į žibinto patalpą veda 48 įvijiniai betoniniai laiptai. Iš čia patenkama į apžvalgos aikštelę. Pakilus į buvusio kelrodžio regyklą atsiveria puiki kraštovaizdžio panorama, o gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti ir kraštelį boluojančių Nidos kopų. Švyturys yra sujungtas su ant aukšto pamato pastatytu sargo gyvenamuoju namu, kurio architektūra būdinga Rusnės apylinkių gyvenamiesiems namams. Pats namas papuoštas tinko juosta, aplink pastatą vingiuojančiomis dekoratyvinėmis nišelėmis ir kitais 19-ojo amžiaus antrajai pusei būdingais papuošimais. Nors Uostadvario kelrodžio žibintas ir nebeskrodžia naktinio pamario dangaus, jį išties verta pamatyti iš arti bei palypėjus į apžvalgos aikštelę pasidžiaugti atsiveriančio kraštovaizdžio paveikslu. Patikėkite, neveltui 1996-aisiais metais Uostadvario švyturys buvo įtrauktas į Valstybės saugomų kultūros vertybių registrą.pamatykLietuvoje.ltUostadvario senasis švyturystext/html2dRusnės evangelikų liuteronų bažnyčiaRusnė – bene atokiausias ir sunkiausiai pasiekiamas Telšių vyskupijos kampelis, prigludęs prie Kuršių marių ir Nemuno deltos. Miestelis mena išties senus laikus - rašytiniuose šaltiniu. Manoma, jog Rusnės parapija buvo įsteigta dar valdant kryžiuočiams, 1419-aisiais metais, o pati bažnyčia pastatyta apie 1583-iuosius metus. Tiesa, Rusnės bažnyčia net tris kartus buvo suniokota gaisro ir dabartinis mūrinis, ištęsto stačiakampio formos maldos namų pašventintas 1809-aisiais metais. Praėjus porai dešimtmečių, bažnyčios vakarų pusėje iškilo masyvus bokštas su piramidės formos smailėjančiu stogu ir masyviu kryžiumi, o nuo 1829-ųjų metų į pamaldas Rusnės gyventojus tebekviečia dailūs vargonai. Kaip ir daugelis bažnyčių, sovietmečiu Rusnės bažnyčia ilgą laiką buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, o pastatas naudotas ne pagal paskirtį. Tačiau atgavus nepriklausomybę kone seniausieji Lietuvos maldos namai grįžo į tikinčiųjų rankas – 1991-aisiais metais Rusnės bažnyčioje buvo atlikti remonto darbai ir pamaldas čia atnaujino evangelikai liuteronai. Vėliau Rusnės katalikų koplyčią simboliškai buvo nutarta tituluoti Šv. Juozapo darbininko titulu - juk rusniškiai sau ir savo šeimai duoną pelnosi žvejo darbu, kuris dar nuo Kristaus laikų buvo laikomas nelengvu amatu. Nors pavasarį ir rudenį jaukus Rusnės miestelis kenčia nuo didžiulių potvynių, audrų ir vėjų, vasarą Rusnė tampa ypač lankoma vieta. Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio šalių čia traukia per žydinčias pievas ir klonius ramiai vingiuojantis Nemunas, tyvuliuojančios Kuršių marios ir senosios Rusnės bažnyčios ramybė.pamatykLietuvoje.ltRusnės evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dBuvęs Peterso tiltasJau 1892 m. buvo pradėtas svarstyti tilto per Atmatą reikalas, tačiau statybos prasidėjo tik 1912 m. Tilto statybų dėka, buvo pastatyta elektrinė ir į Rusnės miestelį buvo įvesta elektra. 1914 m. rugsėjo 1 d. turėjo įvyki iškilmingas Peterso tilto atidarymas, tiltas turėjo būti baigtas anksčiau nei planuota. Deja, rugpjūčio 1 d. prasidėję Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė baigiamuosius darbus. Vis dėlto 1914 m. spalio 10 d. tilto statyba buvo baigta. Prie tilto statybos prisidėjo daug žmonių, tačiau labiausiai juo rūpinosi Ernst‘as Ancker‘is ir dr. Paters‘as. Aišku, dr. Paters‘o, kaip valdžios atstovo, pastangos buvo daug sėkmingesnės ir vaisingesnės. Todėl tiltas buvo pavadintas Peterio vardu – Peters Brucke. Per Antrąjį pasaulinį karą Rusnės tiltas išliko sveikas, gyventojai juo naudojosi daugiau kaip 30 metų. Nors iš keleivių buvo renkami tiltpinigiai, bet žmonės visada geru žodžiu prisimindavo tuos, kurių rūpesčiu ir pastangomis jis buvo pastatytas. Deja, 1944 m. spalio mėn., jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, dalį tilto atsitraukiantys vokiečiai susprogdino. Po karo ne tik susprogdintąją tilto dalį, bet ir visas metalines dalis naujieji, tarybiniai šeimininkai atidavė į laužą. Už tai Šilutės kelių eksploatavimo ruožo viršininkas gavo 4 metus kalėjimo ir į Lietuvą negrįžo. Vėl buvo įrengtas rankinis keltas, kurį vėliau tampydavo garinis vilkikas. Ir tik po 30 metų buvo pastatytas dabartinis gelžbetonis 332 m ilgio, 10 m pločio, 8 m aukščio (nuo vasaros upės vandens lygio) tiltas. Jį pastatė per porą metų.pamatykLietuvoje.ltBuvęs Peterso tiltastext/html2dPaminklas Mahatma Ghandžiui ir Hermanui Kalenbachui2015 metų spalio mėnesį Rusnėje buvo atidengtas paminklas Indijos tautos tėvui Mahatma Gandžiui ir jo bendražygiui, Rusnės sūnui Hermanui Kalenbachui. Tarptautinės reikšmės įvykis sukvietė į salą būrį svečių: indų, žydų, rusų, lietuvių ir kitų smalsuolių. Dažnai lankoma Atmatos krantinės vieta, atidengus paminklą, tapo dar populiaresnė.pamatykLietuvoje.ltPaminklas Mahatma Ghandžiui ir Hermanui Kalenbachuitext/html2dŠilutės turizmo informacijos centraspamatykLietuvoje.ltŠilutės turizmo informacijos centrastext/html2dAtradimai Mažojoje Lietuvoje. I dalis (Nemirseta-Šilutė)pamatykLietuvoje.ltAtradimai Mažojoje Lietuvoje. I dalis (Nemirseta-Šilutė)text/html299