Medininkų žudynių memorialas1991-ųjų liepos 31-osios ankstyvą rytą, apie 4 val., į Medininkų postą įsiveržė ginkluoti užpuolikai. Lietuvos pareigūnai buvo susiskirstę į grupeles: keturi buvo vagonėlyje, du – šalia jo, o dar du kelių policininkai buvo apie 50 m nuo vagonėlio. Užpuolikai juos visus suvarė į vagonėlį. Kaip prisimena gyvas likęs žudynių liudininkas Tomas Šernas, didelės baimės jis nejautęs. Manęs, kad ir šis užpuolimas nedaug skirsis nuo ankstesnių, kai žmonių aukų buvo išvengta. Deja, šį kartą viskas buvo kitaip. Rusiškai kalbantys užpuolikai įsakė Lietuvos pareigūnams gultis ant grindų. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių. Taikyta į galvas. 4 valandą 45 minutes užfiksavo sustojęs vieno nužudyto Lietuvos pareigūno laikrodis. Žuvo Greitojo reagavimo rinktinės "Aras" policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Du muitinės pareigūnai – Ričardas Rabavičius ir Tomas Šernas buvo sunkiai sužeisti. Senosios Medininkų muitinės vietoje įrengtas memorialas Medininkų žudynių aukoms atminti. Išsaugotame originaliame muitininkų vagonėlyje – nedidelė ekspozicija. 2007 m. prie senosios Medininkų muitinės buvo pastatytas paminklas 1991 m. liepos 31-osios naktį nužudytiems muitininkams atminti – juodo granito paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais. Paminklo projekto sumanytojai architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas.pamatykLietuvoje.ltMedininkų žudynių memorialastext/html2dMedininkų pilisMedininkų pilį sudaro 4 bokštai, 1,8 – 1,9 m storio ir iki 15 m aukščio sienos ir gynybiniai grioviai. Pagrindinis bokštas donžonas yra apie 30 m aukščio. Manoma, tvirtovė buvo pastatyta XIV a. pirmoje pusėje, valdant Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341). Pilis buvo vienas iš punktų, gynęs Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi nuo Kryžiuočių ir Livonijos ordinų agresijos, galimo antpuolio iš rytų. Pirmą kartą pilis istoriniuose šaltiniuose paminėta tik 1387 m. Kryžiuočių ordino žvalgų kelių aprašymuose. Kryžiuočių ordinio pajėgos kartu su būsimuoju Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jogailos broliu Švitrigaila, 1402 m. apgulė pilį. Manoma, tvirtovė labai nenukentėjo, kadangi nebuvo užimta. Po apgulties Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas neapleido pilies, joje ne kartą lankėsi. Po Vytauto Didžiojo valdymo pilies reikšmė tolydžio menko. XV–XVI a. sandūroje ją nuniokojo gaisras, po kurio tvirtovė neatsigavo – iš jos liko tik griuvėsiai. Pilis buvo atiduota valdyti kunigaikščiui Vosyliui Žilinskui. Pilimi ne tik visiškai nesirūpinta (iki XX a. pr. jos teritorijoje stūksojo medinis dvarelis su ūkiniais pastatais, vyko paprastas gyvenimas), bet ir toliau niokota 1655 m. ,,tvano" laikotarpiu, 1812 m. iš Rusijos besitraukiančios Napoleono armijos karių, Pirmojo ir Antrojo Pasaulinio karo metais. Susidomėjimas pilies praeitimi išaugo tik XIX a. Tuometiniai romantikai V. Sirokomlė, T. Narbutas kūrė romantines istorijas apie Medininkų pilį. Tai davė vaisių – tarpukariu prasidėjo konservaciniai pilies apsaugojimo darbai, tačiau juos nutraukė Antrasis Pasaulinis karas. Pokaryje Medininkų pilis periodiškai konservuota ir restauruota, atlikti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Su Lietuvos valstybingumo atkūrimu prasidėjo naujas Medininkų pilies gyvenimo etapas. 1993 m. liepos 6 d., minint Mindaugo karūnavimo 740-ąsias metines buvo įmūrytas pirmas atstatomo bokšto akmuo, pradėti donžono atstatymo darbai, kurį palaikė Lietuvos Respublikos prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas (1995 m.), Valdas Adamkus (2002 m.), Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga (ALIAS), įvairūs architektai, archeologai, istorikai, paveldosaugininkai ir kiti specialistai. 2004 m. Medininkų pilis vėl atiteko Trakų Istorijos muziejui (kuriam priklausė ir 1967–1973 m.), per 2010–2012 m. pilis toliau restauruota ir pritaikyta muziejinei paskirčiai.pamatykLietuvoje.ltMedininkų pilistext/html2dJuozapinės kalva292,90 m virš jūros lygio Juozapinės kalva ilgai buvo laikoma aukščiausiu Lietuvos tašku. Bet 2004 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai nustatė, kad aukščiausias Lietuvos taškas yra netoliese esantis Aukštojas (293,84 m) ir antroje vietoje Kruopynės (Žybartonių arba Arklėnų) kalnas (293,65 m). 1990 m. ant kalno pastatytas paminklinis akmuo Lietuvos karaliui Mindaugui.pamatykLietuvoje.ltJuozapinės kalvatext/html2dTabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinėTai viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis. Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda. Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai.pamatykLietuvoje.ltTabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinėtext/html2dTurgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiaPirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897-1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą. Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis. Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje.pamatykLietuvoje.ltTurgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiatext/html2dMerkinės dvaras (Paulavos respublika)Paulavos respublika nuo Vilniaus pasiekiama ranka – vos keliasdešimt kilometrų Šalčininkų rajono link, šalia Merkio upės. Čia rymoja kadaise buvusių didingų rūmų, arklidžių ir kitų pastatų liekanos. Visą respublikos teritoriją sudarė apie 3 tūkst. ha plotas. Tai buvo savotiška valstybė valstybėje, turėjusi savo įstatymus, pinigus, herbą bei vėliavą. Vis dėlto, Paulavai teko atlaikyti nemažai išbandymų – nuo susirėmimų, užpuolimų iki gaisro. 1767 m. dvarą įsigijo Vilniaus kanauninkas Povilas Bžostovskis. Jis įvykdė ypatingas reformas. Nupirkus dvarą čia buvo apleista žemė, apylinkėse gyveno nedaug žmonių, pusiau sulaukėjusių, sunkiai išnaudojamų baudžiavos. 1770 m. italų architektas Karlas Spampanis pastatė čia ankstyvojo italų klasicizmo stiliaus rūmus. Tuo pat metu dvarininkas pradėjo valstiečius šviesti, atitraukė nuo girtavimo. Iš 4 rimtesnių ūkininkų sudarė tarybą, davė kaimiečiams statutą ir savivaldą, įsteigė Paulavos respubliką. Tokia unikalia patirtimi domėjosi ponai, vyskupai, kunigaikščiai, dvasiškiai, užsieniečiai. Čia net atvykdavo VU profesoriai. Dar pirmaisiais metais po II pasaulinio karo rūmai buvo sveiki. Juose buvo įsikūręs tarybinis ūkis, rūmuose buvo laikomi grūdai. Dabar Paulava tapo smalsuolių ir turistų lankytina vieta. Teritorija sutvarkyta, joje vis dar stūkso buvusių pastatų fragmentai. Nutiesti takai, pastatytas paminklinis akmuo Paulavos respublikai atminti.pamatykLietuvoje.ltMerkinės dvaras (Paulavos respublika)text/html2dVagnerių rūmai (Šalčininkų dvaras)Svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Vokiečių architektas – Hetšoldas – sujungė naujus rūmus su senais, dar Chodkevičių statytais, ir senoje dalyje įkūrė oficiną – patalpą tarnams. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama "auksinė salė". Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla.pamatykLietuvoje.ltVagnerių rūmai (Šalčininkų dvaras)text/html2dNorviliškių pilisTeigiama, kad pilį seno dvaro vietoje XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, pirklys bei karys iš Marienburgo ir likęs Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. 1834 m. buvo pastatytos kareivinės. Kareiviai įsikūrė ir senajame vienuolyno pastate, ten išbuvo iki XX a. pradžios. 1904 m. vienuolynas ir rusų kariuomenės pastatytos 2 aukštų kareivinės perėjo iš Karo ministerijos žinios Žemės ūkio ministerijai ir buvo atiduotas mergaičių žemės ūkio mokyklai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mokykla užsidarė.pamatykLietuvoje.ltNorviliškių pilistext/html2dDieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčiaŠvč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia su varpine stovi kompoziciškai reikšmingiausioje vietoje – aikštės gale. Pirmąją bažnyčią Dieveniškėse 1474 m. pastatė Martynas Goštautas. 1783 m. bažnyčia sudegė, vietoj jos 1786 m. buvo pastatyta kiek didesnė medinė, kuri 1861 m. buvo atnaujinta. 1899–1903 m. apmūrytas šventorius. Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia turi klasicizmo bruožų, yra kryžminio plano, bebokštė, medinė. Vidurinės navos pločio presbiteriją užbaigia tridienė apsidė. Abipus presbiteriujos simetriškai kyšo dviaukščiai zakristijų-ložių tūriai. Virš šventoriaus vartų – neogotikinė varpinė. Jos aukštis 21 m. 1906 m. įsteigta parapija.pamatykLietuvoje.ltDieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčiatext/html2dBėčionių piliakalnisVienintelis žinomas piliakalnis Dieveniškių apylinkėse. Datuojamas I tūkst. pr. m. e. Dar ir dabar galima pastebėti pylimo liekanas, o šalia jų griovio pėdsakus.Bėčionių piliakalnis įrengtas kalvoje Gaujos upelio krante, šlaitai siekia 15–17 m aukštį, aikštelės dydis apie 20 x 40 m, ji apardyta senų bulviarūsių, netyrinėta. Piliakalnio pietų papėdėje XX a. viduryje dar buvo gyvenvietės kultūrinio sluoksnio žymių, čia rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi.pamatykLietuvoje.ltBėčionių piliakalnistext/html2dRimašių kaimasRimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Dėl gamtinių sąlygų ir Valakų reformos susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė.Gatviniai kaimai yra viena reikšmingiausių parke esančio kultūros paveldo dalių. Neilgoje juostoje Gaujos slėnyje ir kalvotose vietose tarp Poškonių ir Dieveniškių yra išsidėstę 13 gatvinių kaimų, kurie sudaro 3 arti vienas kito esančių kaimų grupes. Dieveniškių regiono paminkliniai kaimai įsikūrę valakų reformos metu, kai kaimų žemės buvo skirstomos taisyklingos formos masyvais, padalytais į tris sėjomainos laukus, o šie- į rėžius ("šniūrus"). Prasidėjo gyvenviečių planavimas "iš aukščiau": padrikos kaimų sodybos buvo perkeliamos į kaimavietei skirtas vietas, o trobesiai turėjo būti renčiami pagal tam tikrą nustatytą tvarką. Kaimavietes sudarė vienodo ploto ir formos sodybos, kurių skaičius priklausė nuo kaimui skirtos žemės. Jose sodybų skaičius iš pradžių buvo daug mažesnis, tačiau skaldantis šeimoms, valakai susmulkėjo į pusvalakius, ketvirtininkus, aštuntininkus. Žemės rėžis, kuriame stovėjo sodybos trobesiai, vadintas sėdzimu. Valakų reforma nustatė kaimo ir sodybos planavimo taisykles: gatvė yra pagrindinė kaimą jungianti ašis, prie gyvenamojo namo yra "švarusis" kiemas (atšlaimis) ir ūkinis kiemas prie kluono (kluoniena). Gyvenamieji namai statyti galu į gatvę, vienoje eilėje su tvartais, sodybos užstatymą gilumoje užbaigdavę kluonai. Atstumas tarp trobesių priklausė nuo rėžių dydžio. Dėl siaurų rėžių teko taupyti žemę, turėti tik būtiniausius gyvenimui ir ūkiui pastatus: namą, tvartą, svirną, kluoną. O ir tuos į vieną liniją statę, vieną prie kito glaudę. Taip susiformavo ypatingas trobesių statymo būdas - sujungiant pirkią su tvartu (ar kelis tvartelius) po vienu stogu, vadinant tai "rūmu".pamatykLietuvoje.ltRimašių kaimastext/html2dJašiūnų dvaro sodybaDvarvietės istorija susijusi su keliomis giminėmis. "Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Jašiūnų dvarą valdė Radvilos. 1811 m. iš Dominyko Radvilos dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras, Uždauguvio taurininkas Ignotas Balinskis (1756 – 1819)". "Nuo 1820 m. jo sūnui istorikui Mykolui Balinskiui vedus Sofiją Snedeckytę, čia apsigyveno Snedeckių šeima". "Tarpukario laikotarpiu dvare gyveno M. Balinskio proanūkė Anna, ištekėjusi už Aleksandro Soltano. 1939 m. rudenį, Raudonojai armijai nuniokojus dvarą, ji su šeima išvyko į Lenkiją." Po antrojo pasaulinio karo rūmai priklausė "Jašiūnų" tarybiniam ūkiui. 1978 m. rūmai restauruoti pagal M. Butautienės projektą. Rūmų architektas – tuometis Vilniaus universiteto Architektūros katedros vedėjas Karolis Podčašinskis. "Jašiūnų rūmus K. Podčašinskis projektavo beveik tuo pačiu metu, kaip ir kitus brandžiausius savo darbus: Žilinčių ansamblį (Baltarusijoje) ir Tuskulėnų rūmus Vilniuje, kurie pastatyti apie 1825 m." Dvarvietė kurta kaip bendras rūmų, ūkinių pastatų ir parko kompleksas. Dvaro sodybai taip pat priklauso oficina, svirnas, tarnų namas (su arklide ir ratine), kumetyno pastatai. Objektą vertiname kaip vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdį. Dvaro rūmų kompozicija simetriška, fasadai santūriai dekoruoti piliastrais, langų apvadais ir nišomis. Centrinėje dalyje akcentuota keturių kolonų dorėniniu portiku, kuris pakeltas į antrą aukštą. Tokį sprendimą "mėgo ampyro (ypač Peterburgo) kūrėjai". Simetriją suardantis aštuonkampis šiaurinės pusės priestatas atsirado XIX a. antroje pusėje. Spėjama, kad tai "1875-1876 pagal architekto Mikulskio projektą išmūryta" dalis. Vidinė rūmų erdvė taip pat simetriška – centre dominuoja laiptai, o į šonus driekiasi amfiladiškai išdėstytos patalpos ir koridoriai (pirmame aukšte). "Klasicistinis vidaus rūmų dekoras buvo gerokai perdirbtas XIX a. antroje pusėje". Interjero dekore gausu neobaroko elementų. "Netrukus po M. Balinskio ir S. Sniadeckytės vedybų Jašiūnai tapo vienu didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Jašiūnuose kurį laiką gyveno garsusis lenkų poetas Julius Slovackis (1809-1849). Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius (1798-1855), poetas filaretas Tomas Zanas (1796-1855), poetas Antanas Edvardas Odyniecas (1804-1885), botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761-1847), Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739-1827), medikas Juzefas Mianovskis (1804—1879) ir daug kitų įžymių žmonių." Traukos židinių dvaras išliko iki šių dienų. 2015 m. dvaras atvėrė duris po naujos restauracijos. 2016 m. pasirodė knyga "Jašiūnų dvaras. Kultūros židinys" išsamiai pristatanti dvaro istoriją.pamatykLietuvoje.ltJašiūnų dvaro sodybatext/html2dNuo Medininkų kalvų iki Dieveniškių kaimųŠalčininkų rajono savivaldybėNuo Medininkų kalvų iki Dieveniškių kaimųtext/html413