Klaipėdos uosto molaiKlaipėdos uostas turi du lygiagrečius molus, pietinio molo ilgis – 1227 m, o šiaurinio – 1158 m. Jie pastatyti ant polių, viršvandeninė dalis išmūryta iš akmenų. Pagilinus uostą, molai sustiprinti akmenimis ir dideliais betono blokais. Šiaurinis molas buvo statomas nuo 1834 m. iki 1884 m., o pietininis – nuo 1847 m. iki 1861 m. Šių molų funkcija – nukreipti Danės upės žiočių srovę į Baltijos jūrą, apsaugoti plaukimo vagą (farvaterį) nuo užteršimo.pamatykLietuvoje.ltKlaipėdos uosto molaitext/html2dNerijos fortasNerijos fortą pradėjo statyti Prūsijos karalystės kariai 1864 m. Statybas 1871 m. baigė Vokietijos imperija. 1897–1939 m. statinys buvo perduotas uostui, jame gyveno civiliai. Antro pasaulinio karo metu, fortas buvo susprogdintas, o 1976–1978 m. restauruotas. 1979–aisiais čia įkurtas Lietuvos jūrų muziejus: akvariumas, jūrų gamtos, jūrų paukščių ir žinduolių bei laivybos istorijos ekspozicijos. XIX amžiuje pastatyta jūrų tvirtovė šiandien tarnauja kultūrai.pamatykLietuvoje.ltNerijos fortastext/html2dLietuvos Jūrų muziejusVyrai užsiaugina ūsus dėl grožio. O ruoniai, kad ... nenugaištų iš bado. Ūsai jiems – ne papuošalas, o antenos, gebančios sugauti net už 100 m plaukiančios žuvies sukeliamus vandens virpesius. Lietuvos jūrų muziejuje gyvena Baltijos pilkieji, Rytų Atlanto paprastieji ruoniai, Šiaurės jūrų liūtai, pingvinai. Ruoniai – sėkmingai veisiami. Baltijos pilkieji ruoniai – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 tūkst. metų. Susipažinti su Jūros gamta, pamatyti jūrinių paukščių, moliuskų kriauklių kolekcijas, ekspoziciją apie plėšrius ir pavojingus jūrų žinduolius, gyvybės vystymąsi jūroje rekonstruotame Lietuvos jūrų muziejaus akvariume. Gyvosios ir negyvosios gamtos suliejimas į vientisą ekspozicija visumą, šiuolaikinės ekspozicijų rengimo technologijos, kuriant povandeninę koralinio rifo iliuziją – tai tik keletas naujovių, kurias lankytojai pamatys atvykę į Jūrų muziejų.pamatykLietuvoje.ltLietuvos Jūrų muziejustext/html2dDelfinariumasDelfinų pasirodymai – edukaciniai pramoginiai renginiai, skirti supažindinti lankytojus su šiais nuostabiais gyvūnais, siekiant, kad žmogus saugotų ir tausotų jų natūralią aplinką – jūrą. Po beveik šešerius metus trukusios Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcijos delfinų gyvenamosios erdvės gerokai išsiplėtė. Itin svarbu, jog delfinariume įrengta moderni vandens valymo sistema. Delfinams gyventi tapo patogiau, nes jie gali mėgautis grynu oru ir saule baseine po atviru dangumi. Žiūrovų salėje sumontuota nauja garso ir vaizdo sistema leidžia kurti dar efektingesnius pasirodymus, pasirodymų baseinas apjuostas skaidria sienele, todėl galima matyti delfinus ir po vandeniu. Delfinai – ypatingi gyvūnai. Nors dauguma laukinių gyvūnų vengia kontaktų su žmonėmis, laukiniai delfinai, kaip žinoma, nepaprastai mėgsta žaisti ir bendrauti su žmonėmis, ypač vaikais. Jauni delfinai pasimėgaudami žaidžia aplink laivelius, po banglentėmis ir net padeda žvejams, duodami ženklus, kada tinklai prisipildo žuvų ir pats laikas juos ištraukti. Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume gyvena Juodosios jūros afalinos (Tursiops truncatus ponticus). Delfinai priklauso žinduolių klasei, dantytųjų banginių pobūriui, šio porūšio atstovai daugiausiai gyvena Juodojoje jūroje.pamatykLietuvoje.ltDelfinariumastext/html2dEtnografinė pajūrio žvejo sodybaKam žvejui samtis? Kuršių marių žvejui reikėjo ne tik valties – kurėno, burių, tinklų, bet ir ... samčio. Ne sriubai srėbti, o vandeniui ant burių pilti. Toks samtis buvo vadinamas "burpiliu" ir naudojamas kurėnui pagreitinti. Juo buvo pilamas vanduo ant burių, kad jos sušlapusios geriau gaudytų vėją. 1979 m. Kopgalyje buvo įkurta Etnografinė pajūrio žvejo sodyba. Ji pastatyta pagal XIX – XX a. pab. Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybas. Jos nepasižymėjo statinių gausa, dažniausiai būdavo 2–3 pastatai. Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje atkurti visi pajūrio sodybų ūkiniai bei gyvenamieji statiniai. Čia atspindėtas pasiturinčio žvejo – auginusio gyvulius, dirbusio žemę ir žvejojusio – sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei žuvims džiovinti.pamatykLietuvoje.ltEtnografinė pajūrio žvejo sodybatext/html2dŽvejybos laivų ekspozicijaTikras jūrininkas žino, kad laive kalbėti apie vėją ar švilpauti – nevalia. Garsus švilpavimas prišaukia nepalankų vėją ir nelaimes. Burlaiviuose vėjas būdavo laikomas maišuose su trim mazgais: norint švelnaus vėjo – atrišamas pirmasis mazgas, o stipraus – visi trys. Senųjų žvejybos laivų aikštelėje yra pristatomi didžiausi muziejaus eksponatai. Vidutiniame žvejybos traleryje "Dubingiai" veikia ekspozicija apie sovietmetį "Ilgas reisas". Vidutinis žvejybos traleris "Dubingiai" sveria net 330 tonų. Šis jūrų galiūnas buvo pastatytas 1961 m. Klaipėdos "Baltijos" laivų statykloje ir garsėjo puikiais laimikiais. 1972 m. pasiekė rekordą – per reisą sugavo net 30 tonų žuvies. Į Senųjų žvejybos laivų aikštelę laivas buvo įkeltas 1986 metais. Aikštelėje taip pat eksponuojami plieninis tralbotas "PTB–7167", mažasis žvejybos traleris "Kolyma" (MŽT–90). Lietuvos jūrų muziejus didžiuojasi kurėnu – plokščiadugne Kuršių marių žvejų burvalte, kuri dalyvauja ne tik mokslinėse ekspedicijose Kuršių mariose, bet ir reprezentuoja muziejų ir visą šalį užsienio ekspedicijose bei renginiuose.pamatykLietuvoje.ltŽvejybos laivų ekspozicijatext/html2dSmiltynės kurhauzasPastatytas 1901 m. Tai įspūdingas dviejų aukštų su monsarda pastatas, tūriu ir savita architektūra labai ryški pietinės Smiltynės dalies dominantė. Jame buvo 60 kambarių viešbutis, sode veikė restoranas, marių pakrantėje kavinė. Nugriovus pakrantės kavinę, prie šiaurinio pastato galo pristatytas kavinei medinis priestatas. Kurhazas - fachverkinės architektūros, primenantis kai kuriuos Klaipėdos senamiesčio statinius. Iki Antrojo pasaulinio karo kurhauzas buvo žymus kultūros centras Smiltynėje. Jame rengti muzikos vakarai, žymių to meto atlikėjų rečitaliai, veikė ruletė. Pirmajame pokario dešimtmetyje kurhauze buvo įrengti butai. Vėliau, didėjant Smiltynės rekreacinei reikšmei, gyventojai iškelti, atidarytas "Klaipėdos" viešbučio filialas ir kavinė "Smiltynė".pamatykLietuvoje.ltSmiltynės kurhauzastext/html2dKuršių nerijos nacionalinio parko Smiltynės lankytojų centrasCentre suteikiama informacija apie Kuršių nerijos nacionalinį parką, veikia 3 vilos, kuriose vykdomos kultūrinės-edukacinės veiklos vasaros metu. Laukiame!pamatykLietuvoje.ltKuršių nerijos nacionalinio parko Smiltynės lankytojų centrastext/html2dMeškos galvos kopos regyklaKuršių nerijoje stūkso Meškos galvos kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 35 metrus. Nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į Baltijos jūrą ir Kuršių marias, tad romantiškai nusiteikę keliautojai čia dažnai sutinka bei palydi saulę. Meškos galvos kopos pavadinimas šaltiniuose pirmąjį kartą paminėtas dar 19-ojo amžiaus pabaigoje. Vietiniai kalvai tokį vardą davė dėl jos silueto panašumo į meškos galvą. Ši kopa yra viena aukščiausių vietovės viršūnių, tad, pakilę į Meškos galvos kopos apžvalgos aikštelę, lankytojai turi galimybę grožėtis įspūdinga Kuršių nerijos panorama. Greta kopos plyti Meškaduobė. Čia 1892-aisiais metais buvo pastatyti laikini barakai miško sodintojams, kurie baigė kopas apželdinti 1895-aisiais. Vėliau čia veikė miško priežiūros tarnyba, pasienio užkarda bei gyveno darbininkai. Kopos viršuje esančioje regykloje, kurią patogu pasiekti ir automobiliu, atsiveria vandenų vaizdas ir po gaisro, kilusio 2006-aisiais, atsigaunančio miško kraštovaizdis. Nuo Meškos galvos kopos galima pamatyti, kaip auga savanorių pagalba atsodintos paprastosios pušelės, o informaciniai stendai plačiau supažindina su Kuršių nerijos nacionalinio parko vertybėmis. Čia taip pat atsiveria ir Klaipėdos miesto panorama. Žvelgiant nuo aukštumos link horizonto apima ypatinga nuotaika, nes atsiveria horizonto platybė ir nutolusių vietovių panorama. Sakoma, kad noras žiūrėti į tolius išliko dar nuo pirmykščių žmonių laikų, nes žiūrėdami į tolį ir nepamatę nieko, keliančio pavojų, jie galėdavo ramiai užmigti. Matyt todėl, lankytojus Meškos galvos kopa taip vilioja ir šiandien – čia jie turi galimybę patirti erdvės, begalinės perspektyvos ir raminančio vandens saugumo jausmą.pamatykLietuvoje.ltMeškos galvos kopos regyklatext/html2dJuodkrantės švyturysŠvyturiai pasaulyje mena itin senus laikus. Jie, žinoma, skyrėsi nuo šiandieninių pakrantėse kyšančių bokštų. Tolimoje praeityje į plačiuosius vandenis išplaukusiems jūreiviams kelią parodydavo žvaigždės, saulė, vėjas ir netgi paukščiai. Vėliau laivų šaukliais tapo ant pakrančių aukštumų deginami laužai. Tačiau romantiškos paslapties nestinga ir krantą jūrų klajūnams padedančiam rasti Juodkrantės švyturiui. Ant daugybe legendų apsupto Raganos kalno kyšančiam kelrodžiui misterijos suteikia ir jį supantys tankūs miškai. 1950-aisiais metais pastatytas pakrantės šauklys, kuris nuo jūros yra atitolęs kone kilometrą, kelią jūreiviams padeda rasti jau beveik septyniasdešimt metų ir kaip navigacinis įrenginys yra naudojamas ir šiandien bei veikia bendroje grandinėje su kitais jūriniais Lietuvos švyturiais. Nors švyturio aukštis siekia tik 20 metrų, aukštas Raganos kalnas, ant kurio kelrodis stūkso, jį iškelia net į 75 metrų aukštį. Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio, kaip Juodkrantėje tikrai nerasite. Šio kelrodžio masyvus bokštas yra metalinis, keturkampio formos, apatinė jo dalis ažūrinė, o viršutinė apkalta šviesiomis lentomis. Švyturyje įtaisytas šviečiamasis įrenginys, o jo naktinį dangų skrodžiantis baltos šviesos signalas matomas net iš 33 kilometrų arba 18 jūrmylių atstumo. Pakrantės šauklio viršuje yra įrengta apžvalgos aikštelė, tad tik įsivaizduokite kokia banguojančių vandenų panorama čia atsiveria!pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės švyturystext/html2dRaganų kalnasRaganų kalnas - unikalus medinių skulptūrų muziejus Juodkrantėje, kur karaliauja velniai, raganos ir kiti tautosakos herojai, atveriantys lankytojams šios vietos gamtinę-mistinę dvasią. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental). Šis slėnis – natūralus miško amfiteatras, suformuotas parabolinių kopų, taip pat ir Ievos kalnas buvo vieta, kur nuo XIX a. pabaigos kasmet per Jonines suplaukdavo minios (iki 1000 žmonių) lietuvininkų iš kito marių kranto pasimelsti mistiškoje atmosferoje ir paviešėti populiariame Juodkrantės kurorte. Ši tradicija buvo ypač gaji iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ji tęsėsi ir tarpukaryje. 1979 m. sukviestus Raganų kalno kūrėjus – medžio drožėjus ir kalvius iš visos Lietuvos, įkvėpė parabolinių kopų šlaitų apaugusių šimtametėmis pušimis, eglėmis kraštovaizdžio grožis ir mistinė atmosfera, paskatinusi įkūnyti medžio skulptūrose pasakų ir legendų personažus. Per pirmąją kūrybinę stovyklą liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras, dedikuodami šį ansamblį Tarptautiniams vaikų metams (1979 m.), o per tris tautodailininkų stovyklas 1979-1981 m. 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė 71 skulptūrą. Šiam projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. Ketvirtą dešimtmetį Neringos svečius džiuginantis ir intriguojantis Raganų kalno ansamblis buvo papildomas ir atnaujinamas: 1988 m. sukurta 12 žaidybinio pobūdžio skulptūrų, o 1999 m. – skulptūros, gyvavusios kelis dešimtmečius, pradėtos restauruoti. 2002 m. dalis drėgno klimato sąlygų neatlaikiusių skulptūrų buvo pakeistos naujomis, o kasmet organizuojami medžio drožėjų simpoziumai, leidžia restauruoti labiausiai pažeistas skulptūras. Šiandien Raganų kalno medinių skulptūrų ekspozicija Juodkrantėje - vienas labiausiai lankomų turistinių objektų Neringoje.pamatykLietuvoje.ltRaganų kalnastext/html2dJuodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčiaPrie Kuršių marių, Juodkrantėje, į dangų stiebiasi Šv. Pranciškaus Asyžiečio evangelikų–liuteronų bažnyčia. Ja pastarąjį ketvirtį amžiaus naudojasi tiek Juodkrantės evangelikų-liuteronų, tiek Romos katalikų Šv. Pranciškaus Asyžiečio tikinčiųjų parapijos. Bažnyčia yra ne tik ryškus architektūrinis vietovės akcentas, bet ir svarbi Juodkrantės žvejų kaimo istorijos liudininkė. Po Karvaičių kaimui lemtingos 1791-ųjų metų žiemos, kuomet gyvenvietė buvo užpustyta smėliu, didelė dalis jos gyventojų persikėlė į Juodkrantę, kur buvo imta statyti bažnyčia. Kukli medinė bažnytėlė buvo pašventinta 1795-ųjų metų liepos 28 dieną. Pirmasis Juodkrantės evangelikų liuteronų parapijos kunigas buvo iš Kaukėnų (dab. Jasnoje) atkeltas Christianas Davidas Wittichas, globojęs giminaitį – būsimąjį Biblijos tyrinėtoją, lietuviškojo vertimo redaktorių, tautosakininką, Karaliaučiaus universiteto profesorių kun. Martyną Liudviką Rėzą. Nesulaukusius nė šimto metų, maldos namus suniokojo kilęs gaisras. 1885-aisiais metais vietoj nendrėmis dengtos bažnytėlės iškilo įspūdingi neogotikinio stiliaus stačiakampio plano vienanaviai raudonų plytų maldos namai, kurie tais pačiais metais buvo ir pašventinti. Krucifiksą bei dvi žalvarines žvakides naujajai Juodkrantės bažnyčiai padovanojo Vokietijos imperatorienė, Prūsijos karalienė Augustė Viktorija, o dailius nedidelius vargonus – gintaro kasyklų savininkas Moritzas Beckeris. Bažnyčios parapija buvo įvairiakalbė – pamaldos čia laikytos vokiečių ir lietuvių kalba, nes didžioji dalis parapijiečių buvo žvejai kuršininkai, kurių gimtoji kalba buvo kuršių, tad jiems labiau įprastos buvo pamaldos lietuvių kalba. Karas bažnyčiai atnešė nemažai negandų. Religinis gyvenimas čia buvo suvaržytas, o per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia su visais ją puošusiais turtais - nusavinta ir paversta sandėliu, o vėliau bažnyčios patalpose įkurdintas Miniatiūrų muziejus. Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia buvo atiduota katalikams, tačiau vos po poros metų grąžinta liuteronams. Pažymint bažnyčios sukaktį – 110 metų, buvo atnaujintas bažnyčios interjeras, pagaminti nauji suolai. 2008-aisiais metais Juodkrantės bažnyčioje vėl suskambo vargonai, o dabar Juodkrantės bažnyčioje skamba ne tik vargonai, bet ir varpo dūžius imituojantis garsinis signalas.pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčiatext/html2dJuodkrantės vėtrungių galerijaDaivos ir Remigijaus Žadeikių Vėtrungių galerijoje galite susipažinti su vėtrungių atsiradimo istorija, raida ir pavyzdžiais, jų įsigyti. Žvejybos kontroliavimui Kuršių mariose, 1844 m. įvesta speciali ženklinimo sistema – stačiakampio formos skardos skydai (2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio, t. y. 62,4 x 31,2 cm), išmarginti kelių spalvų deriniu, su raudonos ir baltos spalvos vėliavėle. Patys žvejai laivų atpažinimo ženklus dažniausiai vadino "vëlevomis" (Flagge) arba "herbais" (Wappen). Vėtrungės turėjo viršūnę, prieš vėjinę ir pavėjinę dalis. Dekoratyviausia – pavėjinė dalis, kur paprastai buvo išdrožiami gimtojo kaimo vaizdai (bažnyčia, namas, briedis, laivas ir kt.). Įspūdingiausiai atrodė Pilkupos (dab. Morskojė), Nidos, Purvynės, o ir kitų nerijos kaimų vėtrungės, aprėmintos kiauraraščiais įvairios ornamentikos medžio pjaustyniais su briedžių, paukščių figūromis, namų siluetais. Kiekviena vėtrungė buvo savitas žvejo kūrinys, išdrožtas tomis valandomis, kai tinklas buvo užmestas ir laukdavo laimikio. Nusistovėjo ir tam tikri kanonai: bažnyčia – tikėjimo simbolis, stiprybės simbolis – briedis, apskritimas aukščiausiame vėtrungės taške reiškė moterį, o kryžius – vyrą (informacija apie šeimos sudėtį) ir t.t.pamatykLietuvoje.ltJuodkrantės vėtrungių galerijatext/html2dMiniatiūrų muziejuspamatykLietuvoje.ltMiniatiūrų muziejustext/html2dKormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos (uždaryta rekonstrukcijai)Visa Vakarų Lietuva, o ypač tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių nusidriekusi Kuršių nerija yra išties svarbi migruojantiems paukščiams bei sparnuočių kelionių stebėtojams. Čia driekiasi Baltosios - Baltijos jūrų paukščių migracijų kelias, kuriuo kasmet pralekia milijonai įvairių rūšių sparnuočių. Tarp Juodkrantės ir Avino kalno, sengirėje yra Garnių kalnas, kuris savo vardą gavo nuo, netoliese įsikūrusios, pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonijos. Tai yra viena didžiausių šių paukščių perimviečių visoje Europoje, o žinoma ji jau nuo 19-ojo amžiaus pradžios. Vargu, ar galima tiksliai atsakyti kada garniai apsigyveno Juodkrantės apylinkėse, nes jau daugiau nei prieš du šimtmečius jie buvo gana įprasta kasdienybės detalė. Istoriniai šaltiniai mena ilgakojų paukščių kovą su apie 1803-iuosius metus Juodkrantėje pasirodžiusiais didžiaisiais kormoranais. Jie įsibrovė į pilkųjų garnių koloniją priešais Gintaro įlanką. Išginti garniai ėmė kurtis dabartinėje vietoje – ant Garnių kalno, o paskui juos atsekė ir kormoranai. Prieš šimtmetį Prūsijos valdžia vietiniams pamario žvejams leido šaudyti juoduosius paukščius, tad Juodkrantėje jie buvo negailestingai išnaikinti ir, tapę retais svečiais, nebesuko lizdų. Tik po ilgų dešimtmečių, 1974-1978 metais, neriją užplūdo nauja kormoranų banga. Šiuo metu perimvietėje yra apie 2000 didžiųjų kormoranų ir virš 500 pilkųjų garnių lizdų. Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, o vėliau parskrenda ir pilkieji garniai – kovo pradžioje kolonija atgyja. Paukščiai dalijasi ir tvarko senus lizdus bei krauna naujus, neilgai trukus poros pradeda perėti. Rudenį viskas ištuštėja ir paukščių klegesys nutyla iki kito sezono. Didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos pakraštyje įrengta stebėjimo aikštelė, tad keliautojai turi puikią galimybę į sparnuočių gyvenimą pažvelgti iš arčiau bei detaliau susipažinti su informacija apie perimvietę bei paukščius.pamatykLietuvoje.ltKormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos (uždaryta rekonstrukcijai)text/html2dNaglių ragas ir negyvosios koposDėl nuolat pasikartojančių stiprių vėjų Naglių gamtos rezervato baltosiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos, to pasakoje kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai. Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.pamatykLietuvoje.ltNaglių ragas ir negyvosios kopostext/html2dVecekrugo kopaTarp Preilos ir Nidos, Karvaičių draustinyje stūkso aukščiausia Kuršių nerijos aukštikalnė. Tai Vecekrugo arba kitaip Senosios smuklės kopa, kurios aukštis siekia daugiau nei 67 metrus, tad nuo jos atsiveria išties įspūdingas kraštovaizdis. Pasakojama, jog anksčiau kopos papėdėje stovėjo smuklė, kuri, matyt, ir davė vardą aukštikalnei, kurios pavadinimas kildinimas iš kuršiškų žodžių "vece" (senas) ir "kruogs" (smuklė). Vecekrugo kopos viršuje plyti nedidelė atvira aikštelė, kur puikiai matyti banguojantys jūros ir marių vandenys, žmonių rankomis per kalvas nutiestas žalias kalnapušių kilimas bei ties Bulvikio ragu paplatėjusios Kuršių nerijos panorama. Ypač didingas Vecekrugo kopos kalnas atrodo tuomet, kai į jį žvelgiate iš šiaurės pusės. Abejingų nepalieka kopos žalią kalninių pušų masyvo rūbą perjuosusios baltos smėlio rėžių įstrižainės. Kalninės pušys Kuršių nerijoje pradėtos sodinti dar 19-ojo amžiaus viduryje. Pradžioje sodinukai buvo specialiai vežami iš Danijos, o vėliau imti auginti vietoje. Kalninėmis pušimis buvo apželdintos daugelis link Kuršių nerijos gyvenviečių slinkusių kopų ir taip sustabdytas miškų ir aplink juos esančių gyvenviečių užnešimas smėliu. Lankytojams aukščiausia Kuršių nerijos kopa dėl savo taisyklingos, žaliu ošiančiu kilimu apklotos viršūnės primena Japonijoje kyšantį Fudži kalną. O ant Vecekrugo kopos esanti apžvalgos aikštelė apsilankiusiems atveria visą Kuršių nerijos gamtos grožį. Čia išryškėja marių krantų linijos, matyti Bulvikio rago panorama, o keliautojų sielos prisipildo ramybės, klausantis Baltijos jūros ošimo.pamatykLietuvoje.ltVecekrugo kopatext/html2dRašytojo Thomo Manno memorialinis muziejusRašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus yra vienas labiausiai lankomų muziejų Vakarų Lietuvoje. 1929 m. vasarą pirmą kartą Nidoje apsilankęs Thomas Mannas su žmona Katia buvo, anot paties rašytojo, "pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio" ir greitai apsisprendė čia "įsigyti nuolatinę buveinę". 1930 m. Nidoje ant Uošvės kalno pagal architekto iš Klaipėdos Herberto Reissmanno projektą buvo pastatytas vasarnamis, kuriame rašytojas Thomas Mannas su šeima praleido tris vasaras (1930-1932 m.). 1939 m. Thomo Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį "Briedžių giria". Pokaryje pastatas smarkiai nukentėjo. Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos iniciatyva, XX a. 6-ajame deš. namas suremontuotas, jame buvo apgyvendinti atvykę į Neringą dirbti specialistai, o 1965 m. jis perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai. 1995-1996 m. pagal išlikusius architekto H. Reissmanno brėžinius ir Thomo Manno dukters Elisabeth Mann prisiminimus, namas buvo dar kartą restauruotas, stengiantis atkurti autentišką aplinką. Nuo 2014 m. muziejuje veikia nauja ekspozicija. Moderniųjų technologijų dėka ji ne tik primena Nobelio premijos laureato gyvenimo bei kūrybos faktus, bet ir poetiškai atkuria jo vasarnamyje praleistų dienų atmosferą.pamatykLietuvoje.ltRašytojo Thomo Manno memorialinis muziejustext/html2dKuršių Nerijos istorijos muziejusKuršių Nerija – ne tik miško ornamentais išdabintas boluojantis smėlio kilimas. Ši ypatinga vieta turi įdomią istoriją, kuri mena čia gyvenusių ir gyvenančių žmonių kultūrinį palikimą. Su juo lankytojus supažindina Kuršių nerijos istorijos muziejus. Istorijos ir meno vertybes puoselėjantis muziejus ne kartą buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, o 2002 metais įsikūrė jaukioje kultūrinėje erdvėje, netoliese Tomo Mano memorialinio muziejaus. Kuršių Nerijos istorijos muziejaus ekspozicijoje pristatomi Kuršių Nerijos gyventojų verslai: varnų gaudymo technologija, įvairūs žvejybos įrankiai ir burvalčių maketai. Lankytojų dėmesį patraukia specifinį žūklės metodą, "bumbinimą", demonstruojantis žvejo manekenas. Muziejuje galima susipažinti ir su akmens amžiaus Nidos archeologinių kasinėjimų radiniais: medinio luoto dalimi, moliniais puodais, akmeniniais kirvukais ir kitais, daugybę amžių atgal nukeliančiais, eksponatais. Vienas ryškiausių muziejaus ekspozicijos akcentų yra Nidos pašto stoties istorija ir jos savininkui išduota licencija smuklėje - pašto stotyje gaminti alų. Šie dokumentai atspindi išties sėkmingą Nidos istorijos periodą, kuomet pašto kelias Nidą padarė Europos didžiojo pašto kelio, jungusio Paryžių su Peterburgu, dalimi. Juo keliavo Prūsijos ir Rusijos valdovai, diplomatai ir filosofai. 20-ojo amžiaus pradžios spaudiniai, nuotraukos, dokumentai ir to meto suvenyrai istorijai neabejingus keliautojus susipažindina ne tik su Nidos sklandymo mokyklos, gyvenvietės ir kurorto susikūrimo istorija, seniausių Kuršių nerijos šeimų archyvais, bet ir suteikia galimybę pasigrožėti Kuršių Nerijos grožiu iš paukščio skrydžio.pamatykLietuvoje.ltKuršių Nerijos istorijos muziejustext/html2dMizgirių gintaro galerija-muziejusMuziejus, kuris 1993 m. buvo įkurtas sename žvejo name, lankytojus pasitinka iš medžio išskaptuotais Juodkrantės lobio amuletais. Tai tarsi muziejaus sargai. Apie Juodkrantės lobį bei jo amuletų reikšmes lankytojai supažindinami muziejuje, kur gali pamatyti visus 434 orginalaus dydžio amuletus. Šiame muziejuje pristatoma Baltijos gintaro istorija: formavimasis, morfologija, spalvos bei inkliuzai. Čia galima pamatyti įvairaus dydžio ir formos gintarų. Didžiausias eksponuojamas gintaras sveria 3 kilogramus 820 gramų. Jį liesdami lankytojai gali pasisemti 50 mln. metų gintaro energijos bei patys pajusti gintaro skleidžiamą šilumą. Gausioje kolekcijoje svarbią vietą užima jaučio širdies formos gintaro grynuolis, kuris iš smailiosios briaunos skleidžia ypatingo stiprumo energiją. Juo buvo gydomas netgi galerijos savininkas. Muziejuje sukaupta įspūdinga inkliuzų kolekcija, kurioje tarp įvairių vabzdžių bei augalinės kilmės inkliuzų galima pamatyti paukščio plunksną bei vorą "Sosybius Mizgirisi", kuris šį pavadinimą gavo po to, kai Hamburgo universiteto geologijos paleontologijos muziejuje dirbantis tyrinėtojas J. Wunderlichas Mizgirių inkliuzų kolekcijoje aptiko dar iki tol Baltijos gintare neatrastos rūšies vyriškos lyties vorą ir pavadino jį savininko vardu, taip padarydamas šį "nemirtingu". Muziejaus centre eksponuojamas Juodkrantės lobis. Sukaupta didelė gintarų, fosilinių sakų ir kopalų iš įvairių pasaulio vietų kolekcija. Čia taip pat galima pamatyti unikalų reiškinį – kaip veikia energiją iš gintaro gaminanti mašina. Lankytojai vaišinami ypatingu gėrimu – gintaro trauktine, jiems atskleidžiamas jos gaminimo būdas. Greta senovinių gintaro dirbinių galima apžiūrėti nuolat papildomą geriausių žymių lietuvių menininkų darbų ekspoziciją. Čia galima įsigyti patinkančių papuošalų ar meno kūrinių iš gintaro. Visos prekės galerijose yra patvirtinamos kokybės sertifikatais, garantuojančiais, kad gaminys padarytas iš natūralaus Baltijos gintaro. Muziejaus lankytojai savarankiškai gali aplankyti lauko ekspoziciją ir taip nukeliauti dalį gintaro kelio, kuris prasideda nuo Baltijos jūros ir driekiasi per visą Europą iki pat etruskų žemių Italijoje. Šioje atkarpoje sutinkamos senosios gintaro apdirbimo dirbtuvėlės. Jose galima pamatyti, kaip ir kokiais įrankiais apdorojamas gintaras (norintys gali patys pabandyti tapti gintaro "meistrais" ir pasigaminti sau laimę nešantį amuletą). Lankytojai gali apžiūrėti inkliuzų kolekciją, pamatyti Mėlynosios žemės fragmentą, Juodkrantės lobio amuletus, atidarę pušies kamieną, suvokti, kaip jos viduje prieš 50 mln. metų formavosi gintaras: kaip medžio viduje kaupėsi sakai, kaip jie varvėjo iš pažeistų medžio vietų arba tiesiog slinko medžio žieve. Čia taip pat eksponuojama valtis, kuria anksčiau buvo žvejojamas gintaras, bei senoviniai įrankiai. Gintaro kelio pradžią žymi prie Kuršių marių įkastas obeliskas. Greta Gintaro galerijos-muziejaus įsikūrusiose Karališkosiose dirbtuvėlėse organizuojamos gintaro apdorojimo pamokėlės. Šiose pamokėlėse gali dalyvauti grupės bei pavieniai asmenys. Pamokėlės vedamos ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Jų metu pristatomi senieji bei dabartiniai gintaro apdorojimo įrankiai, atskleidžiamos gintaro žvejybos paslaptys, trumpai pristatoma Baltijos gintaro istorija. Užsiėmimų metu išmokstama apdoroti gintarą, daugiau sužinoma apie senuosius įrankius: titnaginius grąžtukus, medines stakles, galima pamatyti, kaip šiuos įrankius naudojo mūsų protėviai. Lankytojai supažindinami ir su šiuolaikiniais gintaro apdorojimo įrankiais: šlifavimo, poliravimo staklėmis, jiems suteikiama proga išbandyti savo jėgas: išsirinkę sau patinkantį gintaro gabalėlį, gali jį paversti tiek dailiu laimę nešančiu amuletu, tiek kišenėje nešiojamu, stiprybės suteikiančiu gražios formos talismanu.pamatykLietuvoje.ltMizgirių gintaro galerija-muziejustext/html2dEtnografinė Nidos žvejo sodybaŽvejyba Pamario kraštui visuomet buvo ne tik pagrindinis verslas, bet ir gyvenimo būdas. Ar įsivaizduojate, kokia buvo eilinė žvejo diena? Kaip atrodė jo namai? Persikelti šimtu metų atgal galite nuvykę į Nidą. Ant Kuršių marių kranto stovi etnografinė žvejo sodyba, kuri stebina savo paprastumu ir subtilia estetika. Sodyboje nerasite jokių nereikalingų daiktų – visi jie turi savo vietą, vyrauja harmonija. Viduje esantys autentiški baldai mena čia gyvenusius žvejus, o puošybos elementai atspindi ne tik 19-ojo ir 20-ojo amžių sandūroje gyvenusių žvejų kasdienybę ir buitį, bet ir jų pasaulėžiūrą. Žvejo etnografinė sodyba – tai gyvenamasis, dviejų galų namas, pastatytas 1900 metais, kuris vėliau buvo dar praplėstas. Pagal tradicijas, kai žvejų vaikai sukurdavo šeimą, namas buvo plečiamas naujomis patalpomis. Šalia gyvenamųjų patalpų stūkso tvartas ir šulinys. Namo virtuvėje boluoja balta koklių viryklė su duonkepe krosnimi, kambarius puošia verpimo ratelis, tvarkingai sustatytos autentiškos restauruotos lovos, maža supamoji vaiko lovelė ir augaliniais motyvais išmarginta jaunosios kraičio skrynia. Ant kambario sienų eksponuojami jaunamartės ir sidabrinių vestuvių vainikėliai. Šalia sodybos stovi 2 autentiški žvejų laivai, o sodybos ir ramiai banguojančių marių harmonija, tarsi laiko mašina, perkelia į tuos laikus, kuomet čia gyveno žvejai. Pajunti keistą ramybę bei nenusakomą pagarbą jų amatui. Lemtingaisiais, 1970–asiais metais, namą gerokai apniokojo ledo lytys. Vieną dieną, apie dvyliktą valandą, šeimai pietaujant, jie pajuto kaip viskas pradėjo traškėti. Netrukus didžiulės ledo lytys pradėjo veržtis į namo vidų, sugriovė sieną ir suniokojo namą. Po kelių metų sodyba buvo renovuota ir atvėrė duris autentiškos romantikos išsiilgusiems keliautojams. Šiandien žvejo etnografinėje sodyboje organizuojami liaudies teatrų spektakliai, folkloro ansamblių koncertai bei demonstruojami tautodailininkų dirbiniai ir senieji amatai.pamatykLietuvoje.ltEtnografinė Nidos žvejo sodybatext/html2dParnidžio kopos saulės laikrodisParnidžio kopa – tai tikras gamtos stebuklas, kurio magija neabejoja nė vienas ten pabuvęs. Šį unikalų kampelį netgi kultinė rašytoja Patricia Schultz įtraukė į savo knygą "1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį". Čia poilsiaudami galite pamiršti telefonus ir laikrodžius, o jei, vis dėlto, iškils klausimas kiek šiuo metu valandų, tai granitinis Saulės laikrodis jums tiksliai parodys laiką. Ant Parnidžio kopos saulės laikrodis įrengtas ne šiaip sau – astronominiu požiūriu tai ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje, nes joje atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Šioje vietoje galite pamatyti kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta, o kartu su vėjo genamomis smiltimis akyse skleidžiasi gamtos istorija. Unikalų Saulės laikrodžio projektą 1995-ais metais sukūrė architektas Ričardas Krištapavičius. Profesorius Libertas Klimka jam talkino kaip senosios astronomijos specialistas, o meninę projekto dalį sukūrė skulptorius Klaudijus Pūdymas. Deja, praėjus ketveriems metams, praūžęs uraganas apgadino laikrodį, tačiau 2011 metais saulės laikrodis atstatytas. Dabar jo aukštis siekia daugiau nei 13-ka metrų. Šis, Parnidžio kopos į 52 metrų aukštį iškeltas statinys yra tiesiog genialus - Saulės laikrodis rodo tikrąjį vietinį laiką. Šešėlis, kuris yra saulės laikrodžio rodyklė krinta nuo stelos ant valandų įraižų, iškaltų ant puslankiu iš po balto smėlio iškilusių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis. Po vieną kiekvienam mėnesiui ir dar keturios saulėgrįžoms ir lygiadieniams. Puslankiai kas pakopėlė aukštėja lygiadienių link ir žemėja į saulėgrįžas. Ilgiausias puslankis priklauso birželiui, du trumpučiai – gruodžiui ir sausiui. Granite, iškaltas dangaus dienos šviesulio nesibaigiančios kelionės grafikas, o kiekviena skalės linija yra padiktuota gamtos ritmų. Netgi granito pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius. Laiko tėkmę ant Parnidžio kopos galite pajusti tiesiog fiziškai ir per saulėgrįžas bei lygiadienius nenumaldomai slenkant šešėliui, tarsi senovės žyniai ir vaidilutės, nustatyti pavasario, vasaros, rudens, žiemos astronominę pradžią.pamatykLietuvoje.ltParnidžio kopos saulės laikrodistext/html2dDviračiu po Kuršių nerijos nacionalinį parkąMaršruto ilgis į vieną pusę 52 km. Norint iš Smiltynės (Klaipėdos) pasiekti Nidą ir grįžti į atgal į Smiltynę lėtesniem ar prastesnio fizinio pasirengimo dviratininkams, gali prireikti dviejų dienų. Taip pat yra galimybė važiuoti ne pilną maršrutą. Tačiau geriausias sprendimas Kuršių nerija mėgautis neskubant, tad rekomenduojame šiam maršrutui nusimatyti dvi dienas.Kuršių nerijos nacionalinis parkasDviračiu po Kuršių nerijos nacionalinį parkątext/html43