<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<kml xmlns="http://www.opengis.net/kml/2.2">
  <Document>
    <name><![CDATA["Vėtrungių kelio" TOP 10]]></name>
    <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
      <name>Vėtrungių kelias</name>
    </author>
    <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/keliones/topai/vetrungiu-kelio-top-10/508?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
    <description />
    <Folder>
      <name>Maršruto objektai</name>
      <Placemark>
        <name>Minijos (Mingės) kaimas</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/minijos-minges-kaimas/3901?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Mingė (Minija), Šilutės r.</address>
        <description><![CDATA[Įsivaizduokite: esate vietoje, kurioje norint pas kaimyną atsigerti kvapnios rytinės kavos, jums, tarsi gondolininkui, reikia valtimi persikelti į kitą upės krantą. Šilutės krašte tai yra įmanoma - Minijos kaime, kuris dažnai vadinamas Lietuvos Venecija, kuriame pagrindinę gatvę atstoja upė. Šis urbanistinis paminklas šaltiniuose yra minimas nuo 1540 metų ir, nors per pusę tūkstančio metų dėl maro ir karo jis nuolat keitėsi, ligi šių dienų išliko unikalia vieta, kur skirtingų krantų gyventojai susisiekia tik vandens transportu – tilto čia nėra. Lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių bei užsienio Minijos kaimas traukia ne tik dėl savo unikalaus susisiekimo, bet ir dėl nuostabios gamtos bei puikios vokiškos architektūros. Apsilankiusieji, turi progą išvysti Mažajai Lietuvai būdingus mūrinius ir medinius pastatus, kurie pagrindiniu fasadu yra atgręžti į upės pusę, o prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims.<br><br>Daugelį šimtmečių, Minijos kaimo gyventojų pagrindinis verslas buvo žvejyba, jie žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių marių plotuose, o žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle arba kirsdavo medžius užšalusiuose raistuose, pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Kuršmarių pakrančių nendrės buvo populiari prekė visuose Rytprūsiuose, todėl nendrių kirtimas ir pardavimas tuomet buvo pelningas užsiėmimas. Dabar Minijos kaime, tikrame gamtos stebukle, gyventojai sparčiai vysto vandens ir kaimo turizmą, panorę pailsėti, rasite ir keletą kaimo turizmo sodybų. Poilsio išsiilgusiems gamtos mylėtojams Minijos kaimas yra nuostabi vieta apsistoti, nes čia veiklos bus ne tik žūklės gerbėjams ar buriuotojams, bet ir tiems, kurie nori paplaukioti, papramogauti vandens slidėmis ar tiesiog ramiai praleisti laiką unikaliame gamtos kampelyje. Geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti – neįmanoma tokio gamtos grožio nupasakoti, jį reikia būtinai pamatyti.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>21.282763250307344,55.358459964797937</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Ventės rago švyturys</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/ventes-rago-svyturys/596?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Marių g. 24A, Ventė, Šilutės r.</address>
        <description><![CDATA[Pusiasalyje prie Kuršių marių, netoli Nemuno žiočių, Ventės gyvenvietės pietuose stūkso laivų 11-kos metrų aukščio kelrodis ir orientyras – Ventės rago švyturys. Ne viename senųjų laikų žemėlapyje Ventė buvo žymima kaip itin pavojinga vieta, nes palei Ventės ragą yra nusitęsusi pavojinga akmenuota sekluma. Tad jau nuo 1837-ųjų metų čia stovi vienas seniausių Lietuvos švyturių, kuris kelią į krantą jūreiviams rodo jau kone 200 metų. Pirmasis Ventės švyturys buvo medinis ir naktinį dangų tuomet skrodė jo alyva kūrenamos lempos šviesa. Dabartinis, 30 metrų nuo Kuršių marių nutolęs, raudonų plytų mūro kelrodis pastatytas 1852-aisiais metais, o jo signalas vandenų keliautojams yra matomas net iš 3,5 kilometrų atstumo. Siekiant apsaugoti iš trijų pusių vandens skalaujamą švyturį, Ventės rago smaigalys 19-ojo amžiaus pabaigoje buvo išgrįstas akmenimis. Šiuo metu laivyba mariose nebėra tokia intensyvi, tad kelią į krantą Ventės rago švyturys dažniausiai rodo žūklės mėgėjams ir dėl savo simbolinės reikšmės sulaukia gausybės turistų.<br><br>Šis orientyras turi itin didelę istorinę, architektūrinę ir techninę vertę, taigi yra įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos kelrodžių, į kurį lankytojai senais geležiniais laiptais, papuoštais originaliai išdabintais šlyžiniais ornamentais, gali laisvai įlipti ir pasigėrėti čia atsiveriančiu nuostabiu kraštovaizdžiu. Nuo švyturio apžvalgos aikštelės matyti Preila, plytinčios auksinės kopos ir Kuršių nerijos pietvakariuose esančios Nidos panorama.<br><br>Šiuo metu Ventės rago švyturyje yra įsikūręs T. Ivanausko ornitologinės stoties muziejus, tad lankytojai turi galimybę ne tik pasigrožėti regykloje atsiveriančiais įspūdingais gamtos paveikslais, bet ir susipažinti su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais ir dažniausiai sutinkamais gyvūnais.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>21.189910355000052,55.341007520000062</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Mažosios Lietuvos istorijos muziejus</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/mazosios-lietuvos-istorijos-muziejus/2109?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda</address>
        <description><![CDATA[Mažosios Lietuvos istorijos muziejus įsikūręs viename seniausių Klaipėdos baroko stiliaus namų, statytame 1774 m. Pastatas su išpuoselėtu vynuogynu priklausė pašto direktoriui Johanui Kristianui Vittei.<br><br>Muziejaus pasakojimas labai turtingas – apima šio krašto priešistorę nuo akmens amžiaus iki kuršių ir skalvių genčių gyvenimo bei laidojimo papročių, Vokiečių ordino valstybės gyvavimą, vienos seniausių pasaulio kalbų – lietuvių – spausdintinės knygos bei periodikos ištakas. Čia eksponuojamas klaipėdiečių pirklių užsakytas auksu siuvinėtas suknelės audeklas, kurį planuota įteikti Prūsijos karalienei Luizei (deja, dovana dėl ankstyvos mirties taip jos ir nepasiekė...). Muziejuje taip pat pristatomi XX a. pirmosios pusės įvykiai, lietuvininkų tradicinė kultūra, unikalūs šio regiono žmonių rūbai.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>21.134226680339271,55.707115768486226</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>J. Gižo etnografinė sodyba</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/j-gizo-etnografine-sodyba/2149?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Žvejų g. 13, Dreverna, Klaipėdos r.</address>
        <description><![CDATA[J. Gižo etnografinė sodyba atidaryta 2010 m. rekonstruotoje vienintelėje Lietuvoje likusioje laivadirbio sodyboje. Čia įkurtas Gargždų krašto muziejaus filialas, kuriame pristatoma reguliuojamos žvejybos istorija ir jos tradicijos Kuršių mariose.<br> Muziejaus ekspozicijoje „Laivadirbio skrynią atvėrus...“ lankytojas supažindinamas su laivadirbio amato subtilybėmis, atveriant meistro įrankių skrynią ir apsilankant stilizuotose dirbtuvėse. Jono Gižo kasdienybės neatsiejama dalis – laivai ir žvejyba, todėl muziejuje pateikiama Pamario krašto istorijos, tradicijų raida, charakterizuojami laivų tipai, jų statymo ypatumai, žvejybos tradicijos ir žvejų laimikis. Tolesnis pagautos žuvies kelias – virtuvė, kurioje sukdavosi namuose likusios moterys. Jautriai atkurtoje moters pasaulio kertelėje lankytojas kviečiamas apžiūrėti kasdienius rakandus, baldus bei interjerą, supusį pamario krašto gyventojus.<br> Kviečiame lankytojus užsukti į J. Gižo etnografinę sodybą, kur galėsite pasidaryti unikalią vėtrungę ar ekologišką ir aplinkai draugišką maišelį, dalyvauti muziejaus renginiuose, kur skamba tradicinės pamario dainos, šišioniškių šnekta ir kvepia gardžia žuviene...<br><br>  Siūlomos edukacijos ir ekskursijos: <br> -  „Mūsų vėtrungė“ <br> - „Pasidaryk žuvytę“ <br> - „Vėtrungės maišelis - ekodraugelis“ <br> - ekskursija po Dreverną ir apylinkes. <br>]]></description>
        <Point>
          <coordinates>21.240358161778669,55.517427261528013</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Etnografinė pajūrio žvejo sodyba</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/etnografine-pajurio-zvejo-sodyba/1084?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Smiltynės g., Klaipėda</address>
        <description><![CDATA[Kam žvejui samtis? Kuršių marių žvejui reikėjo ne tik valties – kurėno, burių, tinklų, bet ir ... samčio. Ne sriubai srėbti, o vandeniui ant burių pilti. Toks samtis buvo vadinamas "burpiliu" ir naudojamas kurėnui pagreitinti. Juo buvo pilamas vanduo ant burių, kad jos sušlapusios geriau gaudytų vėją.<br><br>1979 m. Kopgalyje buvo įkurta Etnografinė pajūrio žvejo sodyba. Ji pastatyta pagal XIX – XX a. pab. Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybas. Jos nepasižymėjo statinių gausa, dažniausiai būdavo 2–3 pastatai. Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje atkurti visi pajūrio sodybų ūkiniai bei gyvenamieji statiniai. Čia atspindėtas pasiturinčio žvejo – auginusio gyvulius, dirbusio žemę ir žvejojusio – sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei žuvims džiovinti.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>21.104502369066626,55.714171515654826</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Gintaro įlanka</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/gintaro-ilanka/1130?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Gintaro Įlankos g., Juodkrantė, Neringos sav.</address>
        <description><![CDATA[Gintaro įlanka vadinama nedidelė, idiliška marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje, Mūsų laikais čia kievieną birželį vyksta nendrinių skulptūrų simpoziumas. Skulptūros visą vasarą džiugina akį, o per rudens lygiadeinio šventę sudeginamos. O kadaise Juodkrantė buvo vadinama Kalifornija...<br><br>1855 metais prie Juodkrantės begilinant laivybai Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai. Pirmasis organizuotai kasti purvą iš marių dugno gintaro paieškoms ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Stantynas. Prie jo prisijungus pirkliams iš Dancigo, sukuriama gintaro kasimo iš marių dugno bendrovė "V. Stantien and M. Becker". Jai į pagalbą atėjo valdžia, gilinusi laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir Kranto ir norėjusi iš gintaro paieškos darbų turėti naudos sau. Suvienijus jėgas, bendrovė ėmė turtėti. Bendrovė skatino į gintaro kasimą įsitraukti ir Juodkrantės gyventojus. Jai reikėjo pigios darbo jėgos. Didėjant apimtims, į šiaurę nuo Juodkrantės buvo pastatyti erdvūs barakai, atidaryta laivų remonto dirbtuvė, įrengta uosto krantinė, dirbtuvės narų aprangai gaminti. Juodkrantė pamažu tapo industriniu miesteliu.<br><br>Gintaro kasimo darbai vykdavo tik vasarą – apie 30 savaičių per metus trimis pamainomis. Pakeltas iš marių dugno gintaras turėjo būti išvalytas, atskirtas nuo priemaišų. Nuo 1860 iki 1890 m. vidutiniškai per metus buvo iškasama apie 75 tūkstančius kg gintaro. Gintaro gavybai ėmus mažėti, 1890 m. kasimo darbų sutartis nebeatnaujinta, todėl kasimo darbai Juodkrantėje nutraukti. Kasant įlankos uostą, marių dugne buvo rasta vidurinio neolito, žalvario amžių gintaro dirbinių kolekcija, kuri vėliau pavadinta Juodkrantės gintaro lobiu.<br><br>Daugiausiai rinkinį išsaugojant nusipelnė "V. Stantien and M. Becker" įmonės patarėjas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Rchardas Klebsas, aprašęs jį knygoje "Akmens amžiaus gintaro papuošalai", tad ir lobis neretai vadinamas jo vardu. Organizavus parodas įvairiuose pasaulio miestuose, šis lobis tapo žinomas ir išgarsėjo pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo iš Juodkrantės lobio liko tik 5 radiniai: trys žmonių figūrėlės, falo formos kabutis, dvigubas ornamentuotas skridinys. Kartu su kitais išlikusiais lobio eksponatais jie saugomi Giotingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Pagal aprašymus ir piešinius iš R. Klebso knygos dailininkė Bronė Kunkulienė padarė du komplektus gintaro muliažų, kurie dabar eksponuojami Palangos gintaro muziejuje ir Mizgirių gintaro galerijoje Nidoje.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>21.12745387065155,55.552503397033341</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Nidos švyturys ant Urbo kalno</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/nidos-svyturys-ant-urbo-kalno/1047?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Taikos g. 36A, Nida</address>
        <description><![CDATA[Nida garsėja savo ypatinga ramybe ir kasmet pritraukia būrį jos išsiilgusių keliautojų. Tikras šios ramybės oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Pirmasis švyturys Nidoje iškilo 19-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant 51,4 metrų aukščio Urbo kalną. Švyturys pradėjo veikti 1874-ųjų metų spalio 24 dieną. Jo link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisytas Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas dešimt sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje 21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos - besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino. Tačiau jau 1945-aisiais metais švyturys buvo atstatytas, o 1953-aisiais metais – perstatytas. Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio, kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams, tamsiu paros metu, specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai.<br><br>2016-ųjų metų pabaigoje švyturyje buvo sumontuoti trys dideli lediniai žibintai: du skleidžia žybsinčios šviesos signalus į jūros pusę, o vienas mažesnis - į marių pusę. Naujieji švyturių žibintai dabar šviečia ryškiai balta šviesa, todėl ją lengva atskirti nuo kitų objektų skleidžiamos gelsvos šviesos. Nidos švyturys turi tik jam būdingą žybsėjimo dažnį: du trumpi 0,2 sekundės šviesos signalai su 1,2 sekundės tarpu, tuomet 4,2 sekundės tarpas (tamsa), o bendras šviesos ir tamsos intervalas – 5,8 sekundės. Šviesos signalus švyturys siunčia tik tamsiu paros laiku: temstant lempa automatiškai įsijungia, o švintant – išsijungia. Švyturys turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tuomet, jei nutrūksta elektros tiekimas. Nors kelrodžiui teko patirti gausybę neramių laiko išbandymų, tačiau kone trisdešimties metrų švyturys naktinį dangų savo šviesa skrodžia jau beveik 150 metų ir jo baltos šviesos signalai jūroje matomi kiek daugiau nei už 40 kilometrų arba 22 jūrmylių, o 1991 metais Nidos švyturiui suteiktas simbolinis Švento Petro vardas – pasakojama, jog šis buvęs žvejys.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>20.995485977287977,55.305095866663876</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Viešvilės žuvitakis</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/viesviles-zuvitakis/4466?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Klaipėdos g., Viešvilė, Jurbarko r.</address>
        <description><![CDATA[Viešvilės upė yra dešinysis Nemuno intakas. Upės ilgis 22 km. Didžioji upės dalis (apie 16 km) yra Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato ir jo buferinės apsaugos zonos teritorijoje. Tai buvusi vertinga lašišinė upė, turėjusi gausią šlakių populiaciją, kuri dėl prieškaryje ant upės pastatytų tvenkinių (Viešvilės – 4,5 ha, 2,7 km nuo žiočių ir Gulbinų – 6,7 ha, 4,2 km nuo žiočių) su žuvims nepraeinamomis užtvankomis praktiškai visiškai sunyko, kadangi žuvys negalėjo pasiekti aukščiau tvenkinių esančių nerštaviečių.<br><br>Atsižvelgiant į upės ichtiologinę vertę ir potencialias lašišinių žuvų – šlakių ir kitų migruojančių žuvų rūšių (žiobrių, upinių nėgių, margųjų upėtakių) išteklių atkūrimo galimybes Viešvilės upės užtvankose pasiūlyta pastatyti žuvų pralaidas. Žuvitakių įrengimas užtvankose ant Viešvilės upės Viešvilės miestelyje ir Gulbinų kaime.<br><br>Pastatyti žuvitakiai gerai dera su gamtine aplinka. Žuvitakiai svarbūs ne tik žuvų ištekliams atkurti. Kadangi žuvų migracijos (neršto) ir rekreacinis sezonai nesutampa, Viešvilės žuvitakį bus galima naudoti kompleksiškai. Įrengta maudykla (tapatinama su žuvų poilsio baseinu), taip pat besimaudantiems pastatyta vandens kaskada. Rekreacinėms sąlygoms pagerinti numatyti priėjimo takai ir želdiniai. Atkūrus šlakių migracijos kelią į nerštavietes per 10 metų planuojama pasiekti 50% upės potencialaus produktyvumo (500 vnt. šlakių), t. y. apie 250 suaugusių žuvų. Atsikuriant žuvų ištekliams Viešvilės upėje bus galima organizuoti patrauklią šlakių licencinę žūklę, apylinkės pritrauks daugiau turistų, skatins turizmo plėtrą.]]></description>
        <Point>
          <coordinates>22.386511886269197,55.073032938456393</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčia</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/lauksargiu-evangeliku-liuteronu-baznycia/3677?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>Parko g. 9, Lauksargiai, Tauragės r.</address>
        <description>Lauksargių bažnyčios pastato, kaip ir pačios parapijos, likimas sudė­tingas. Per Pirmąjį pasaulinį karą rusai, verždamiesi į Klaipėdos kraštą, nedelsdami patrankos šūviais nugriovė jo bokštą. Įsiveržę į miestelį, šokosi niokoti altorių, vargonus, kitą inventorių. Bažnyčia buvo taip nu­siau­bta, kad galutinai atstatyti ją pajėgta tik 1924 m. Užtat Antrasis pasaulinis karas jos pagailėjo – pastatas liko sveikutėlis. Tačiau bend­ruomenė kantoriaus Pėterio Knispelio pastangomis atgimė tik 1947 m. Be jo, pamaldas čia laikė Tauragės parapijos kunigas J. Kalvanas, kiti dvasininkai.</description>
        <Point>
          <coordinates>22.169063143548513,55.209886518386206</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
      <Placemark>
        <name>Martyno Jankaus muziejus</name>
        <author xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom">
          <name>pamatykLietuvoje.lt</name>
        </author>
        <link href="https://pamatyklietuvoje.lt/lankytinos-vietos/martyno-jankaus-muziejus/1002?ref=kml" xmlns="http://www.w3.org/2005/Atom" />
        <address>M. Jankaus g. 5., Bitėnai, Pagėgių sav.</address>
        <description>Muziejus įkurtas XIX a. pabaigos atstatytoje Mažosios Lietuvos spaustuvėje, kurioje dirbo, o vėliau ir gyveno spaustuvininkas, aušrininkas, Tižės akto signataras, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus. Muziejaus ekspozicijos susipažindina lankytojus su spaustuvių įranga ir įrankiais, Mažosios Lietuvos knygos istorija, žymiausiais spaustuvininkais, kultūros ir politikos veikėjais. 2003 m. rugpjūčio 7 d., minint Mažosios Lietuvos patriarcho 145-ąsias gimimo metines, Bitėnai atgimė ir pasipuošė nauju kultūros ženklu - Mažosios Lietuvos paveikslų sodu - galerija po atviru dangumi. Naujais profesionalių dailininkų darbais sodas papildomas kiekvienų metų rugpjūčio pradžioje, minint Martyno Jankaus gimimo dieną. Per daugiau kaip dešimt metų trunkančią Mažosios Lietuvos paveikslų sodo istoriją, pleneruose dalyvavo ir savo kūrybines interpretacijas paliko apie pusšimtis Lietuvos ir užsienio dailininkų.</description>
        <Point>
          <coordinates>22.047799179098586,55.082881781254031</coordinates>
        </Point>
      </Placemark>
    </Folder>
    <Folder>
      <name>Maršrutas</name>
    </Folder>
  </Document>
</kml>