Nuotr.: © ukmergeinfo.lt
Vidury Veprių miestelio esantis dirbtinai suformuotas ežeras. Jame dėmesį kausto plaukiojančios salos. Šalia ežero yra padarytos maudyklos, iš kurių galima jas stebėti.
Veprių ežeras yra patvenktinės kilmės, kartais dar vadinamas tvenkiniu. Nei pirmojo patvenkimo laikas nei mastas nėra žinomi, bet tikėtina kad tai galėjo įvykti dar viduramžiais, stiprinant Veprių pilies gynybos sistemą. Ežero pietrytinis krantas yra sudarytas iš apie 1 m. virš vandens lygio iškilusio dirbtinio pylimo, kurio viršumi praeina vieškelis. Per šį pylimą dar XVIII a. ežeras yra prasiveržęs ir išbėgęs į Šventosios upę. Veprių ežero vandens lygis XIX–XX a. ne vieną kartą dirbtinai keltas, paskutinį kartą 2000 metais. Dėl to ežero dugne, dešimčių metrų atstumu nuo kranto randama čia augusių medžių liekanų – kamienų, šakų ir kelmų. Nuolatinis laipsniškas ežero vandens lygio kėlimas sudarė palankias sąlygas susiformuoti įdomiems augalinės masės dariniams – "plaukiojančioms saloms". Nuo ežero pakrančių dugno atplėšiami nendrių šaknynai, kurie storėja, apauga paparčiais, karklais, juodalksniais, kitais drėgnų vietų augalais. Po pastarojo pakėlimo nuo pietvakarinės priekrantės dugno atplėštos kelios didžiulės "plaukiojančias salos" dreifavo vyraujančių vėjų kryptimi ir apsistojo rytinėje ežero dalyje.
Pietinėje ežero pakrantėje iki 1962 m. buvo sala, apaugusi medžiais su senu ąžuolu, vadinama Sanklero sala. Šį vardą ji gavo nuo 1833–1855 m. Vepriuose gyvenusio škotų eskvairo Aleksandro Bower Saint Clair pavardės, kuris su savo svita mėgęs joje pramogauti. Pakėlus ežero vandens lygį, apsemtoje saloje augę medžiai nudžiūvo, o nupjauto ąžuolo kamienas vis dar matomas po vandeniu.
