Šv. Jokūbo kelias − tai per Lietuvą besidriekiantis piligriminis, tarptautinis, pažintinis, kultūrinis kelias, kuris jungia Lietuvą su bendru Šv. Jokūbo kelio tinklu ir veda į Santjago de Kompostelą (isp. Santiago de Compostela), kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas.
Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje − tai paženklintas kultūrinis, pažintinis, piligriminis Šv. Jokūbo kelias per 10 Vakarų Lietuvos savivaldybių, t. y. Klaipėdos raj. Klaipėdos m., Palangos m., Kretingos raj., Plungės raj., Telšių raj., Šilutės raj., Šilalės raj., Tauragės raj. ir Jurbarko raj. Maršrutas sukurtas bendradarbiaujant su savivaldybių, per kurias eina kelias, turizmo informacijos centrais, vietos bei tikinčiųjų bendruomenėmis, seniūnijų ir regioninių parkų darbuotojais. Kelias paženklintas pateikus paraišką „Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje“ Lietuvos kultūros tarybai.
Kelias paženklintas specialiu, visoje Europoje vienodu, Šv. Jokūbo kelio ženklu − geltona kriaukle mėlyname fone. Visas maršrutas driekiasi apie 460 km. Jį sudaro 19 skirtingo ilgio atkarpų. Keliaujant jomis, atrasite gražiausius Vakarų Lietuvos kampelius, Baltijos jūros pakrantę, pažintinius takus, gamtos paveldo objektus, kopsite į piliakalnius, aplankysite bažnyčias, muziejus, pilis ir kitus reikšmingus kultūros paveldo objektus. Kiekvieno etapo pabaigoje pateikiami nakvynės vietų, kuriose laukiami piligrimai, pasiūlymai. Kai kurie etapai turi ir tarpines nakvynės vietas. Taip pat kiekviena atkarpa turi aprašymą, o prireikus daugiau informacijos visada jums pagelbės turizmo informacijos centrai, esantys šiame kelyje.
Tai Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I garbei pavadintas kanalas, kurio statybos vyko 1863−1873 m. Kanalo kasimo tikslas buvo apsaugoti laivus ir plukdomus sielius nuo pavojingų audrų, kildavusių Kuršių mariose. Kanalą kasė vietos gyventojai ir tik paskutiniais metais, siekiant paspartinti kasimo darbus, buvo atsiųsti prancūzų karo belaisviai. Per kanalą buvo įrengta 10 metalinių tiltų, tačiau išlikę yra tik 2.
Šiandien Vilhelmo kanalas − sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa ir pramoginės žvejybos vieta. Palei kanalą įrengtos atokvėpio vietos su suoliukais, pavėsinėmis.
Iki 1936 m. katalikų bažnyčia įrengta nuomojamose patalpose. 1936 m. sudarytas bažnyčios statybos komitetas, įsigytas žemės sklypas.
Kunigo Nikodemo Petkaus 1937–1938 m. pastatyta mūrinė bažnyčia yra stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Įrengti 3 altoriai. Šventorių juosia medinių statinių tvora su gelžbetoniniais stulpais. Bažnyčioje pamaldos vyksta kiekvieną dieną (I−VI 18.00, VII 10.00 ir 12.00 val.).
Ievos Simonaitytės atminimas neatsiejamas nuo Priekulės. Miestelyje, ant Minijos kranto, rašytoja pasistatė vasarnamį (pati jį vadino „vasaros rezidencija“), kuriame nuo 1961 m. iki 1978 m. vasarodavo ir kurdavo. 1980 m. šiame name įkurtas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Ievos Simonaitytės vardu pavadinta Priekulės gimnazija, miestelio centre stovi paminklas Ievai Simonaitytei „Šventvakarių Ėvė“.
Paminklas Priekulės miesto centre, Klaipėdos ir Turgos gatvių sankryžoje, buvo atidengtas 1997 m., autorė – skulptorė Dalia Matulaitė, architektai: Rimantas Buivydas ir Jūras Balkevičius.
Šalia paminklo šakas tiesia Vilties ąžuolas, pasodintas 1933 m., minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos dešimtmetį.
Priekulė nuo 1540 m. buvo didžiausia gyvenvietė Klaipėdos krašte. XVI a. pab. čia buvo įkurta seniausia Klaipėdos krašte evangelikų liuteronų parapija.
Priekulės evangelikų liuteronų namai, pastatyti ir iškilmingai pašventinti 1903 m. Statybai buvo išleista net 7000 markių. Už valdiškas ir privačias lėšas buvo nupirkta fisharmonija. Kol Priekulėje nebuvo katalikų bažnyčios, čia buvo laikomos katalikų pamaldos. Po karo, nugriovus senąją bažnyčią, 1957 m. šiuose namuose pradėjo veikti naujoji bažnyčia.
Tai muziejus, skirtas lietuvių tautos laisvės kovoms atminti. Muziejaus fonde sukaupta per 360 fotokopijų ir nuotraukų, originalių dokumentų, vaizdo įrašų, istorinių tyrimų bei kitos raštinės ir vaizdinės medžiagos. Taip pat čia išsaugoti padovanoti politinių kalinių ir tremtinių daiktai.
Muziejuje organizuojamos įvairios edukacinės programos, kurias būtina užsisakyti iš anksto.
Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus įkurtas 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje. Lankytojams atidarytoje ekspozicijoje galima susipažinti su I. Simonaitytės gyvenimu ir kūryba.
Čia eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, visų knygų pirmieji leidimai, asmeniniai daiktai. Kambariuose išsaugota autentiška (1961–1978) vasarnamio aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai, dovanos. Darbo kambaryje saugoma asmeninė rašytojos namų biblioteka.
Muziejuje vedamos ekskursijos lietuvių, anglų, rusų kalbomis, organizuojami įvairūs renginiai, vedami edukaciniai užsiėmimai.
Centrinis įėjimas į parką yra vakarų pusėje. 13 ha teritorijoje yra du pagrindiniai takai, vienas iš jų vingiuoja palei Minijos krantą. Vingio parke gausu medžio skulptūrų, o parko šiaurėje šliejasi buvusio Priekulės kilmingojo dvaro parkas. Kiekvieną vasarą Vingio parke vyksta žirginio sporto varžybos Edmundo Klimovo taurei laimėti.
Vanagai yra istoriškai reikšminga Klaipėdos rajono gyvenvietė. Šį kaimą puošia 1909 m. pastatyta neogotikinio stiliaus Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje ryškūs moderno ir racionaliosios architektūros požymiai.
Šalia bažnyčios įrengta puiki stovyklavietė, kurioje galima pailsėti. Čia daugelį metų vasaromis vyksta jaunimo stovykla, organizuojami įvairūs renginiai.
Netoli bažnyčios yra Vanagų kaimo etnografinės kapinės. Tai vienintelės iki šiol veikiančios Vanagų parapijos kapinės. Jos reikšmingos tuo, kad jose palaidoti žymūs Mažosios Lietuvos žmonės − kunigai Kristupas Lokys, Jurgis Sprogys su žmona, Emilis Bleiweisas, Ernstas Roga, rašytojos Ievos Simonaitytės giminaičiai ir kt.
