Aukštadvario regioninis parkas įkurtas aukščiausioje ir vaizdingiausioje Dzūkų aukštumos dalyje. Čia tarp kalvų ir kalvelių, šimtamečių šilų, pievų, skaidrių ežerų pradeda čiurlenti Verknė ir Strėva, didelė augalų ir gyvūnų įvairovė, garbinga krašto istorinė praeitis.
Aukštadvario regioniniame parke plėtojamas pažintinis dviračių ir pėsčiųjų turizmas. Pažintinė trasa "Rangavos žiedas" kviečia jus keliauti po pietvakarinę regioninio parko dalį - Aukštadvario urbanistinį ir Verknės kraštovaizdžio draustinius.
Maršrutą siūlome pradėti nuo Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro. Čia įrengti terminalai norintiems susipažinti su parko kultūros paveldu, gamta. Pirmai pažinčiai su parku kviečia interaktyvus maršrutų stendas.
Akmenimis grįstoje miesto aikštėje visais laikais virė gyvenimas – vyko turgūs, įvairūs susibūrimai, šventės. 1569 metais, išrūpinus Aukštadvario miestelio teises, ypač suklestėjo prekyba ir amatai. Aikštės viduryje išlikęs senas šulinys, iš kurio miestelėnai semdavo vandenį.
Pasakojama, kad šiuo vandeniu troškulį malšino ir imperatoriaus Napaleono kariauna. Iki šiol čia prekiaujama, vyksta miestelio renginiai. Aikštė ir miestelio senoji dalis yra Aukštadvario urbanistinis draustinis.
Šaltinis yra Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje. Trykštantis šaltas, geros kokybės šaltinio vanduo nuteka į Verknės senvagę. Ant jos krantų prieškario laikais stovėjo malūnas, lentpjūvė, tiltas. Gyventojai šį vandenį nuo seniausių laikų naudojo ne vien gerti, bet ir gydyti.
1957 – 1960 m, tyrinėjant piliakalnį, rasta senos gyvenvietės likučių, juvelyro dirbtuvė, papuošalų, metalo lydymo krosnelių liekanų, strėlių, ietigalių. Žmonės čia įsikūrė II – I a. prieš Kr. X – XIV a. piliakalnyje stovėjo medinė Navinpilio pilis.
Kapinėse yra nemažai gerai išsilaikiusių akmeninių paminklų su įrašais. Čia buvo laidojama iki Antrojo pasaulinio karo. Nemaža to meto miestelio gyventojų dalis buvo žydai, tradiciškai vystė prekybinius ryšius ir amatininkystę. Vietiniai inteligentai žydai atgulė amžino poilsio šiose kapinaitėse.
Galima pasigrožėti sraunia Verknės upės vaga ir karštą dieną atsigaivinti jos vandeniu. Kadaise čia stovėjo malūnas.
Tai gražios formos, nedidelis miško ežerėlis su užpelkėjusia vakarine dalimi, bet dar prieinamu šiauriniu krantu. Ežerėlį supa senos eglės ir ąžuolai. Ant ežero kranto auga du suaugę medžiai dvyniai – ąžuolas ir eglė.
Rangavos kaime trykšta 2 šaltiniai. Mažesnysis šaltinis laikomas šventu ir turinčiu gydomųjų galių, nes teka prieš saulę. Šio šaltinio vandens semti traukę apylinkių kaimų žmonės vandeniu plaudavo akis, skaudamas vietas, veido raukšles. Didesnysis šaltinis yra arčiau sodybos.
Tai mitologinė vietovė, tautosakoje minima duobė Velniabalės vardu. Vietovė paslaptinga, nes visa kalva išmarginta šaltiniais, versmėmis, akivarais. Trykšta daug šaltinių, kurių vanduo Šafarnės upeliu teka pietų kryptimi į Verknę. Pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa.
Karių kapai yra Paverknės miške, likę po I Pasaulinio karo. Vietinių gyventojų teigimu, vokiečiai buvo apsistoję Šafarnės kaime, kur šaltiniuose girdė arklius ir patys gėrė tą vandenį. Netoliese vyko susirėmimas su rusų armija. Šiose, prie miško kelio esančiose kapinaitėse, yra palaidoti žuvę vokiečiai.
Rašytiniuose šaltiniuose Aukštadvaris minimas XV a. kaip didžiojo kunigaikščio dvaras. XVI a. – XVIII a. dvaras priklausė bajorams Liackiams. XIX a. pr. Aukštadvario dvarą, miestelį ir aplinkinius kaimus valdė dvarininkai Malevskiai. Nuo XX a. pradžios – Mongirdai.
