Šv. Jokūbo kelias. Merkinė - Liškiava - Druskininkai.

Maršrutai Pėsčiomis 4 objektai 1 dienos 28 km
Maršrutas

MERKINĖ

Profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik... jūros krantų“. Merkinė garsi ne tik savo gamtos grožiu, bet ir istorija. IX tūkst. pr. Kr. Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos upių santakoje įsikūrė bene pirmieji Lietuvos gyventojai. Istorikai romantikai teigia, kad Merkinę įkūrė vikingai. Pasak islandų keliautojo Snori'o Sturlesohn'o, ji egzistavusi jau XII a., o esą vadinosi „Misiri“.

Merkinė Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Merkinės pilis dažnai minima Vygando Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikose, kryžiuočių kelių aprašymuose. Merkinės apylinkių miškuose medžiojo karaliai ir kunigaikščiai, mieste skambėjo keturių bažnyčių, cerkvės varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai alumnus mokė lotynų kalbos, poetikos ir retorikos, nuo XVII a. pradžios į sinagogas melstis rinkosi žydai, rotušėje posėdžiavo magistratas, rūmų menėse šoko gražiausios Lietuvos, kartu ir Europos moterys.

Čia istorinius ženklus paliko Vytautas Didysis ir Jogaila, kuris 1387 m. Merkinėje pasirašė Magdeburgo teisę Vilniaus miestui. Daugelis Lietuvos valdovų yra teikę privilegijų Merkinei, o Žygimantas Augustas 1569 m. miestui suteikė Magdeburgo teisę ir patvirtinto miesto antspaudą su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza IV. Vilniaus universiteto profesorius, poetas K. Sarbievijus XVII a., besižvalgydamas nuo Merkinės kalvų į Merkio ir Nemuno slėnį, į horizonte dunksančius miškus, lotyniškai rašė eiles apie medžioklę ir piemenėlių žaidimus.

Miesto klestėjimą nutraukė 1655–1661 m. karas su Rusija. Merkinė buvo sudeginta ir jos nepavyko atstatyti. 1776 m. naikinant savivaldą mažesniems miestams, ji panaikinta ir Merkinei, tačiau 1791 m. rugpjūčio 1 d. miestiečiai, susirinkę į senąją rotušę, išrinko naujus laisvojo miesto valdžios ir teismo organus. Bažnyčioje buvo prisiekta gegužės 3 d. Konstitucijai, eisenoje nešamos vėliavos, valdovo Augusto Poniatovskio portretai, šaudoma iš patrankų, iliuminuota rotušė. 1794 m. T. Kosčiuškos sukilimo metu rusų kariuomenė, bėgdama iš Vilniaus, miestą sudegino. Kai kurių istorikų teigimu, trys bažnyčios, rotušė, jos bokšto laikrodis ir varpinė sudegė per 1882 m. gaisrą, tačiau galutinis miesto žlugimas sietinas su Lietuvos valstybingumo panaikinimu 1795 m. Rotušės likučiai buvo nugriauti 1885 m., o jos vietoje 1888 m. pastatyta cerkvė. 1935 m. Merkinėje pirmą kartą Lietuvoje švenčiama „Senovės diena”. Iš tos šventės išaugo „Amatų dienos”, švenčiamos įvairiuose Lietuvos miesteliuose. 2003 m. Merkinėje įvyko antrasis Dzūkijos kultūros kongresas. Merkinė buvo paskelbta Mažaja Lietuvos kultūros sostine. Pagrindinė miestelio šventė nuo senų laikų tai Švento Roko atlaidai.

Dabar tai jaukus, nedidelis miestelis, žavintis ne tik savo istorija, padavimais ir legendomis, bet ir gamtos grožiu, kultūriniais renginiais.

Nemuno ir Merkio santaka. Nuotr.: ©pamatykLietuvoje.lt

Lankytinos vietos Merkinėje:

Svarbu paminėti, kad ši Šv. Jokūbo kelio atkarpa vingiuoja per Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją. Šis parkas yra didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Jis įkurtas saugoti ir puoselėti Dainavos upių santakos gamtos ir kultūros vertybes, sudaryti sąlygas poilsiui ir pažintiniam turizmui. Jame gausu šaltinių ir upių, kurių vanduo papildo didžiausią Lietuvos upę Nemuną.

Kartu tai viena miškingiausių Lietuvos saugomų teritorijų. Didžiąją teritorijos dalį užimantys šilai priklauso miškų masyvui, nusitęsusiam per Lietuvą, Lenkiją ir Baltarusiją. Parkas išsiskiria ir unikaliu kultūriniu kraštovaizdžiu, čia išliko gamtos ir žmogaus per šimtmečius sukurta miškų, laukų ir pievų mozaika, senieji kaimai su tradicine medine architektūra, savitas šilų ir panemunių ir gruntinių dzūkų gyvenimo būdas. Visi Dzūkijos nacionalinio parko miškai paskelbti „Natura 2000“ teritorija, kuri vadinama Dainavos giria. Ji skirta europinės svarbos rūšims ir buveinėms išsaugoti.

Parkas įsteigtas 1991 m., jo plotas – 58 519 ha. Parke yra išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai, kurie užima 46 proc. teritorijos, saugomi 42 gamtos paveldo objektai, iš kurių 18 paskelbti gamtos paminklais.

Apsilankę Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre turėsite galimybę geriau pažinti šią unikalią saugomą teritoriją. Šiuolaikinė moderni ekspozicija pristato upių, upelių, šaltinių kraštą su Merkinės apylinkių gyvenimo būdu, tradicijomis, istorine raida. Čia ir trimatė vandens žuvų instaliacija, interaktyvios į judesį reaguojančios žuvys, sienos skirtos sielių ir žvejų, gyvūnijos, augmenijos temai bei gyvą emociją kurianti šaltinio instaliacija.

PANARA

Panara – kaimas Varėnos rajone, 4 km į šiaurės rytus nuo Liškiavos, kairiajame Nemuno krante. Seniūnaitijos centras. Yra Merkinės gimnazijos pradinis skyrius, biblioteka. Veikia Panaros Dievo Gailestingumo koplyčia.

Prie Panaros 1945 m. vasario 28 d. įvyko Panaros mūšis tarp Lietuvos partizanų ir LTSR lojalių pajėgų. LTSR laikais – „Nemuno“ kolūkio centrinė gyvenvietė. Veikė felčerių ir akušerių punktas, pradinė mokykla (įkurta 1928 m.), kultūros namai, biblioteka. Kaime rasta senovinio akmeninio kirvio nuolauža.

Panara Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Panaros kaime įsikūrusi "Pilnų namų bendruomenė" - katalikų bendrija, vienijanti tikinčiuosius, trokštančius liudyti, visų pirma atstumtiesiems ir nusivylusiems, išganymo viltį, siekiančius nuolat atsinaujinti Dvasioje, subręsti krikščioniškam pašaukimui ir drauge tarnauti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje atsinaujinimui. Čia taip pat rasite Panaros Dievo gailestingumo koplyčią.

Panaros kaime įsikūrusi "Pilnų namų bendruomenė" Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Bendruomenėje gyvenama vadovaujantis Įstatais, Nuostatomis, Dienotvarke ir Vidaus gyvenimo taisyklėmis. Keturis kartus dienoje kalbamos Dievo tautos liturginės valandos, visi dalyvauja šv. Mišiose, įvairiose dvasinėse pratybose, o taip pat dirba bei studijuoja. Nuolat stengiamės ugdyti tikėjimą bei humanitarinį išprusimą

Šv. Jokųbo kelio nuoroda Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Bendruomenėje gyvenama vadovaujantis Įstatais, Nuostatomis, Dienotvarke ir Vidaus gyvenimo taisyklėmis. Keturis kartus dienoje kalbamos Dievo tautos liturginės valandos, visi dalyvauja šv. Mišiose, įvairiose dvasinėse pratybose, o taip pat dirba bei studijuoja. Nuolat stengiamės ugdyti tikėjimą bei humanitarinį išprusimą

Plačiau apie bendruomenę skaitykite čia.

ŽEIMIAI

Žemiai Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija
Žeimių kryžius Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Žeimiai – kaimas Varėnos rajono vakarinėje dalyje, kairiajame Nemuno krante. Įeina į Dzūkijos nac. parko teritoriją. Šiaurėje plyti Kemsynės miškas. Įsteigtas Žeimių-Gudelių botaninis draustinis.

Šv. Jokūbo kelias Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

LIŠKIAVA

Liškiavos architektūrinis ansamblis. Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Liškiava — senas dzūkų miestelis, esantis 9 km. į šiaurės rytus nuo Druskininkų, kairiajame Nemuno krante. Istorikų ir archeologų duomenimis šioje vietovėje žmonių gyventa dar akmens amžiuje. Kasinėjant kalną rasta daug brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos šukių, kaulinių darbo įrankių ir papuošalų. Tai rodo, kad čia būta pirmykštės bendruomenės gyvenviečių. Manoma, jog čia gyveno senovės baltų gentis jotvingiai. Spėjama, kad Liškiavą XIII a. pradžioje įkūręs kunigaikštis Erdvilas. Liškiava minima rašytiniuose šaltiniuose jau nuo 1044 metų. Ant piliakalnio VI a. pr. Kr. - IX a. po Kr. stovėjo medinė pilis.

Liškiava ir Liškiavos piliakalnis Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Galima pamatyti išlikusius XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėtos statyti, bet po Žalgirio mūšio netekusios reikšmės ir nepabaigtos statyti mūrinės pilies griuvėsius. Pilis buvo numatyta statyti su keturiais bokštais. Tai būtų buvusi pati mažiausia iš visų Lietuvos pilių. Ant vieno iš piliakalnių, vadinamo Alkakalniu, Bažnyčios kalnu buvo aukuras Perkūnui ir kūrenama šventoji ugnis. Todėl kalnas dar buvo vadinamas ir Perkūnkalniu.

Lankytinos vietos Liškiavoje:

GAILIŪNAI

Kaimas Druskininkų savivaldybės teritorijoje, 3 km į šiaurę nuo Druskininkų, 6 km į pietryčius nuo Ricielių, kairiajame Nemuno krante.

Šv. Jokūbo kelias. Gailiūnai. Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Prie Gailiūnų yra dviejų Lietuvos tarpledynmečių nuogulų atodangos: Snaigupėlės tarpledynmečio stratotipinis pjūvis (Snaigupėlės upelio atodangoje) ir Butėnų tarpledynmečio parastratotipinis pjūvis (Nemuno atodangoje). Kaime rasta paleolito, mezolito ir bronzos amžiaus dirbinių, bronzos amžiaus stovyklos liekanų. Netoliese yra Gailiūnų pilkapynas.

DRUSKININKAI

Vietovės vardas susijęs su druska. Druskininkas - asmuo, vertęsis druskos gamyba, pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Pati gyvenvietė žinoma nuo seno. Dabartinio miesto ir jo apylinkių teritorijoje aptikta mezolito ir neolito archeologinių radinių - akmeninių kirvukų, titnago dirbinių, keramikos liekanų. Kurorto istorijos tyrinėtojai mano, kad jau XIII a., kai lietuviai kovojo prieš Kryžiuočių ordiną, Nemuno ir Ratnyčios upių santakoje stovėjusi gynybinė pilis.

Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis, minintis Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui. Šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII- XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo "gydyti". XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija.

1789 m. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai. Jų paskatintas , vietovę aplankė Lietuvos - Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.

Druskonio ežeras. Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Tačiau tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I.Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. 1838 m. pastatyta 14 vonių gydykla, kuri 1840-1841 m. praplėsta iki 50 vietų. Šią gydyklą 1894 m. sunaikino gaisras. Po gaisro buvo pastatyta dar didesnė mūrinė balneologinė 150 vietų gydykla. 1841 m. įsteigta Druskininkų Gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K.Volfgango pastangomis 1844 m. Gardine pradedamas leisti žurnalas "Druskininkų šaltinių undinė". XIX a. pabaigoje Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Druskininkai labai nukentėjo. Nors 1923 m. pavasarį oficialiai atidarytas pirmas kurortinis sezonas po karo, tačiau kurortas atkurtas tik 1930 metais, iniciatyvą perėmus Lenkijos krašto bankui: padaryta keletą naujų gręžtinių šaltinių, sparčiai augo besigydančiųjų skaičius ( 1930 m. buvo 7900, o 1937 m. jau 11000 ligonių), pastatyta daug naujų vilų. 1924 - 1939 m. buvo ypač populiarus gydytojos E.Levickos gydymo saule, oru ir judėjimu parkas ("Zaklad lecznicznego stosowania slonca, powietrza i ruchu). Parke veikė vyrų, moterų ir vaikų sektoriai. Po Antrojo Pasaulinio karo, 1951 m., parko atkuriamuosius darbus pradėjo bei toliau taikė gydomosios kūno kultūros gydymo metodikas Karolis Dineika. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam SSSR žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių.

Druskininkus garsina ne tik unikalios gamtos versmės, bet ir pasaulinę šlovę pelnę menininkai. Čia kūrė dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis, gimė įžymus skulptorius modernistas Žakas Lipšicas (Jacąues Lipchitz).

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

Rekomenduojamos lankytinos vietos Druskininkuose:

Žygeiviai Nuotr.: ©Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija

SVARBŪS OBJEKTAI KELYJE

Merkinės ambulatorija, Seinų g. 3, Merkinė, +370 310 57122, Darbo laikas Pir-Pen 07:30-16:00, www.varenos-poliklinika.lt

Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centras, K. Čiurlionio g. 82, Druskininkai, https://www.dpspc.lt/ (8-313) 53702, Darbo laikas I-V: 7 – 18 val

VšĮ "Druskininkų ligoninė", Sveikatos g. 30, Druskininkai, https://www.druskligonine.lt/ , (8-313) 59144 , Dirba visą parą.



NAKVYNĖS VIETOS

Merkinės dvarvietė, Gardino g. 28, Merkinė (Bus atidaryta nakvynės vieta 2020 m. pavasarį)

Bonos kalno namai, Maksimonių k. 1, Merkinė

Vienkiemis prie Merkinės, Maksimonys 6, Merkinės sen., Varėnos r. sav.

Kaimo turismo sodyba “Dzūkijos perlas”, Dubaklonio k., Merkinės sen, Varėnos r., +37061256815

Turauskų kaimo turizmo sodyba, Žeimių k., Merkinės sen., Varėnos r., +370 612 50727; +370 677 88727

Liškiavos kultūros centras, http://www.liskiava.lt/

Daugiau nakvynės vietų Druskininkuose



MAITINIMO VIETOS

Kavinė “Šilo kopa”, Vilniaus g. 12, Merkinė, https://www.facebook.com/silokopa/ , +370 627 42425

Danutės Jazukevičienės IĮ kavinė Gardino g. 2, Merkinė, +370 676 29008, danute614@yahoo.com

Restoranas “Šeimyntrobė”, http://www.liskiava.lt/

Daugiau maitinimo vietų Druskininkuose


PARDUOTUVĖS

IKI DZŪKIJA, UAB PALINK parduotuvė. Gardino g. 2, Merkinė

MAXIMA XX, prekybos centras, M. K. Čiurlionio g. 99, Druskininkai

NORFOS MAŽMENA parduotuvė, Vytauto g. 21, Druskininkai