Šiandien Marijampolė – sparčiai augantis ir besikeičiantis, garbinga praeitimi besididžiuojantis, septintas pagal dydį Lietuvos miestas, saugantis ir puoselėjantis tradicijas. Iš čia kilo daugybė istorinių asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės kūrimo. Į garbingą praeitį atsiremdama, iš jos gyvybės syvų besisemianti Sūduvos sostinė ryžtingai žengia į priekį, siekdama, kad čia būtų gera gyventi ar apsilankyti kiekvienam – nuo mažiausiojo iki seniausiojo. Įstabūs parkai taip ir kviečia nepraeiti pro šalį, prisėsti ir pasigrožėti vandens, spalvų ir šviesos žaismu. Miestas pilnas gyvybės. Čia kasmet vyksta tarptautinio lygio koncertai po atviru dangumi: parkuose, skveruose, aikštėse... Muzikos mylėtojai buriasi į Šv. Jurgio meno sezono koncertus, „Music park Marijampolė“ koncertus, kuriuose skamba muzika nuo jazzo iki klasikos stilių. Mieste kasmet vyksta išskirtinis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje medinių pučiamųjų instrumentų festivalis „Medynės“, kuriame dalyvauja žymiausi pasaulio muzikantai, o į nepamirštamą pažintį su įspūdingais gatvės meno piešiniais nuolat kviečia projektas „Malonny“.
Kviečiame pažinti Marijampolės miestą netradiciškai – minant dviratį. Šio maršruto metu aplankysite visus mieste esančius parkus, išvysite vienintelį visame pasaulyje esantį paminklą cukriniam runkeliui, pažinsite Kvietiškio dvaro istoriją bei grožėsitės atnaujintu Pašešupio parku, kuriame galėsite išsikelti pikniką, išsimaudyti, sužaisti šachmatais ar pasigrožėti regyklos vaizdais!
Tai gi, pradedam!
Marių parkas – pusiasalis, iš visų pusių supamas vandens, traukiantis lankytojus savo gražiu gamtovaizdžiu, ramybe bei pusiasaliuose įsikūrusiomis pramogomis. Šiltuoju metu laiku, tai viena labiausiai miesto svečių ir gyventojų pamėgta poilsiavietė. Apsilankymo metu čia atrasite gražią parko panoramą, turtingą vietinių ir introdukuotų rūšių medžių bei krūmų želdiniais. Šalia Šešupės vingio įsikūręs kempingas kviečia užsukti į poilsio zonas, vaikus pažaisti žaidimų aikštelėse. Marių parko teritorijoje esanti „IKI“ grill zona ragina nesėdėti namuose, o leisti laiką draugų bei artimųjų būryje kepant įvairius patiekalus grilyje. Adrenalino fanatikai išbandyti įgūdžius gali vasarą veikiančiame „WakeTown Miami“ vandenlenčių parke ir vandens batutų parke „Zero Majami Park“.
Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė. Legendomis apipintas pasakojimas, kaip grafas pasirinko savo dvarui vietą, kurioje, atradęs gražią aukštumėlę tarp Šešupės ir Garnupio upelio, Kvietiškyje įkūrė savo dvarą palivarką. Su šia vietove siejama daug istorinių įvykių bei asmenybių. Čia galėsite paklajoti buvusio dvaro parko takais, apžiūrėti išlikusius dvarui priklausiusius pastatus, aplankyti Sukilėlių ąžuolą, pasivaikščioti po pirmajame Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpyje suformuotą liepų alėją.
Minint cukraus fabriko 80-ies metų jubiliejų, 2011 m., jo teritorijoje buvo atidengtas paminklas „Cukriniam runkeliui“ – Suvalkijos krašto klestėjimo simboliui. Skulptorius Tautvilas Pavilionis.
Marijampolės cukraus fabrikas pastatytas 1931 m. Fabrike buvo sumontuoti čekoslovakų firmos „Škoda“ įrenginiai. Tai pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje, šiemet minintis veiklos devyniasdešimtmetį.
Marijampolės senosiose kapinėse ilsisi mokytojo, poeto ir vertėjo, lietuviškos spaudos platintojo Petro Armino-Trupinėlio palaikai, šalia – garsaus mokytojo, knygnešio Petro Kriaučiūno bei pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autoriaus Vinco Pietario kenotafai (simboliniai kapai). Šiose kapinėse, prie centrinio tako, rasite rašytojos Žemaitės kapą, netoliese palaidotas ir 1991 metų sausio 13 – ąją žuvęs Rimantas Juknevičius. Marijonų kapavietė pačiame senųjų Kapinių viduryje, centrinio tako dešinėje – Marijonų kongregacijos Lietuvos šv.Jurgio provincijos vienuolių kapai. Juose ilsisi pirmieji atnaujintos vienuolijos nariai kun. J. Totoraitis, kun. V. Dvaranauskas, kun. J. Navickas, kun. J. Kazakas ir daugelis kitų kunigų ir brolių Marijonų.
Jei norite pabėgti su savo mintimis į gamtą, tam puikiai tiks Ramybės parkas. Ant kalno įkurtas parkas, nuo kurio atsiveria panorama į Šešupės vingį ir kvapą gniaužiančius rudens vaizdus. Norintys prisiminti šio parko istoriją, tai padaryti gali vaikščiojant po teritoriją. Šioje vietoje yra sovietinio teroro aukų kapai. Čia 1944-1953 metais būdavo užkasami nukankinti žmonės. Prasidėjus Atgimimui, 1990 metais šioje vietoje pastatyti koplytstulpiai, įrengtas Ramybės parkas, kuriame pasodinta daug įvairių medžių ir krūmų. Kasmet birželio 14-ąją šioje vietoje vyksta Gedulo ir vilties dienos minėjimai.
2003 m. marijampoliečiai Vytautų klubo nariai iškėlė idėją, kad parke būtų pastatytas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, ir pradėjo rinkti lėšas sumanymui įgyvendinti. 2010 m. gegužės 22 d. idėja virto realybe – rekonstruotame parke atidengtas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam. Iš granito iškaltą 9 m aukščio monumentą sudaro postamentas ir ant žirgo šuoliuojančio Vytauto Didžiojo figūra.
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika – viena svarbiausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių.
Dabartinės bazilikos pirmtakė – apie 1717 m. Prienų seniūno Morkaus Antano Butlerio pastatyta medinė koplyčia. 1758 m. Prienų seniūnė grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė atsikvietė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją, pastatė vienuoliams medinę bažnyčią. 1809 m. jai sudegus, naujosios mūrinės bažnyčios statyba rūpinosi marijonai. 1824 m. bažnyčia pašventinta šios vienuolijos globėjo Šv. arkangelo Mykolo vardu. XIX–XX a. pradžioje bažnyčia ne kartą plėsta ir puošta, sujungta su šalia esančiu vienuolynu.
Dabartinė bažnyčia turi neobaroko stiliaus bruožų, yra lotyniško kryžiaus plano, dviejų bokštų, su apside. Vidus trijų navų, skliautuotas, bažnyčioje – šeši altoriai. 1934 m. bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje palaidotas arkivyskupas J. Matulaitis. 1987 m. jį paskelbus Palaimintuoju, relikvijos iškeltos į specialiai pertvarkytą šios koplyčios, nuo tol vadinamos jo vardu, altorių. Marijampolėje kasmet iškilmingai švenčiamos J. Matulaičio beatifikacijos metinės, į kurias suvažiuoja būriai piligrimų ir tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.
1992 m. atsižvelgiant į šios bažnyčios istorinę svarbą, jai suteiktas mažosios bazilikos titulas.
Vakarinėje šventoriaus dalyje, už bazilikos apsidės – Marijonų kapai (1865 – 1911 m.). Tarp jų ir paskutinio „baltojo“ Marijono kun. Vincento Senkaus žemiškųjų palaikų poilsio vieta. Jam kun. Jurgis Matulaitis 1908 metų vasarą išsakė savo troškimą tapti Marijonu ir į jo rankas po metų sudėjo pirmuosius vienuolinius įžadus.
Iki 1865 m. Marijonų vienuolijoje buvo priimta nepalikti vienuolio kapo žymės. O vėliau, po 1917 m. Marijonai savo mirusiuosius pradėjo laidoti ir iki šiol tebelaidoja senosiose miesto kapinėse, atskiroje kapavietėje.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejus įkurtas Marijonų vienuolyne. Muziejuje įrengtos dvi ekspozicijos: „Baltieji marijonai“, supažindinanti su Marijampolės miesto pradžia ir vienuolyno istorija, bei „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“, atskleidžianti aktyvią J. Matulaičio – kunigo, vyskupo, arkivyskupo, profesoriaus, vienuolio, socialinio veikėjo, diplomato veiklą, dvasinius gyvenimo nuopelnus ir biografiją.
Dailininko Ray Bartkaus kūrinys „Tekantis gyvenimas“ nutapytas ant senosios Marijampolės užtvankos. Pats piešinys nupieštas atvirkščiai ir tikroji jo tvarka atsispindi tik vandenyje. Priklausomai nuo gamtos sąlygų, atspindys raibuliuoja arba yra ryškus, o kartais visai išnyksta. Menininkas tikisi, kad kiekvieną kartą praeivis čia atras kažką naujo. Šis piešinys, kaip ir mūsų gyvenimiškos dienos, kaskart vis kitoks.
2015 m. Autorius Ray Bartkus, JAV.
Šis įspūdingo dydžio piešinys simbolizuoja ledynų tirpsmą, žemės pokyčius dėl žmonių daromos įtakos aplinkai. Aplinkui išsiliejęs tirpstantis vanduo, o vidury pavaizduotas „androidas“ – šių pokyčių paveiktos ateities žmonijos simbolis.
2017 m. Autorius Ieva Martinaitytė-Mediodia, JAV.
Paminklinis akmuo V. Kernagio nemariajai dainai „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“. Nemarus kūrėjas, amžinai gyva ir jo daina. Iš tiesų, čia taip gražu, kad pravirkt gali…
Šalia Vytautui Kernagiui skirto paminklo „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ įrengtas požeminis tunelis, jungiantis dvi miesto dalis. Tai, ką jame galime išvysti – nustebins ne vieną. Visas tunelis nuklotas skirtingų žmonių portretais. Įspūdingas reginys ir dar įspūdingesnė idėja.
Miesto „veidasienė“ – taip pavadintas šis reginys, suvienijantis miestelėnus ir čia atvykstančius svečius. Tai prieš keletą metų dviems menininkams Vyteniui Jakui ir Ievai Voroneckytei kilusi idėja suvienyti marijampoliečius ir padaryti požeminę perėją kur kas jaukesne. Atrodo, kad šią idėją įgyvendinti pavyko su kaupu. Šimtai, o gal ir tūkstančiai besišypsančių ar susimasčiusių įvairiaspalvių veidų atrodo tikrai įspūdingai.
Nuodugniau analizuojant sienas galima surasti ir ne vieną žinomą veidą, tiesa, ne visi jie yra marijampoliečiai. Tai įrodo, kad ši „veidasienė“ tikrai populiari ir traukianti minias žmonių.
Jeigu vykdami į šį miestą nuspręstumėt, kad ir jūs norite ten įsiamžinti, instrukciją kaip tai padaryti rasite „Facebook“ puslapyje „Miesto veidasienė – Marijampolės portretų galerija“.
Šešupės vingiai juosia vieną iš miesto parkų, kurio takai išpuošti nuostabiomis medžių alėjomis. Tai Pašešupio parkas, užimantis beveik 27 hektarų ploto teritoriją, per kurią eina 3 kilometrų ilgio dendrologinis pažintinis takas. Vaikščiodami šiuo taku susipažinsite su čia augančiais vertingais senais medžiais, įvairia augmenija. Dendrologiniame parke, taip pat yra tvenkinių, kurie sudaro palankią terpę biologinei įvairovei, šalia teka Šešupės upė. Pavasarį sužydėjus vaismedžiams, Pašešupio parkas paskęsta rausvai baltų žiedų jūroje, o rudens laikotarpiu – auksinio rudens spalvomis nusidažiusiuose medžių lapuose.
Vaikščiojant nuostabiomis medžių alėjomis čia atrasite ramybę, natūralų gamtos žavesį. Pasigrožėti nuostabia gamta lankytojai gali įrengtoje regykloje, kurią puošia stilizuoti kubo formos suoleliai. Dendrologinio parko teritorijoje išsidėstę apie 80 poilsio suolelių, tad atokvėpį čia atras kiekvienas.
Pašešupio parke įrengtos erdvės aktyviam laisvalaikiui. Parko lankytojai laiką gali leisti badmintono, paplūdimio tinklinio, lauko teniso, disko golfo ir futbolo golfo aikštelėse ar išbandyti jėgas žaisdami lauko šachmatais. Mažiesiems įrengtos patogios ir saugios vaikų žaidimo aikštelės. Dviratininkams įrengta dviračių trasa su kalneliais bei per parką einantis dviračių takas. Vandens pramogų mylėtojai parke laiką leisti gali naujai įrengtoje maudykloje. Maudyklos teritorijoje įrengtos persirengimo kabinos. Taip pat parke rasite lauko tualetą, geriamo vandens kolonėlę. Parko teritorija puiki vieta susitikimams su šeima ar draugais. Čia galite išsikelti pikniką ir išsikepti gardžių grill patiekalų specialiai tam įrengtoje zonoje.
„Sveiks svieteli margs…“ – su praeiviais sveikinasi lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.
Paminklas prie evangelikų liuteronų bažnyčios atidengtas 2013-11-22. Taip pažymėti 300–ąsias literatūros klasiko metines kilo Marijampolės K. Donelaičio draugijai (vadovė Vida Mickuvienė). Sumanymą įgyvendino skulptorius Zigmas Buterlevičius ir architektas Gintautas Vieversys. Paminklas pastatytas už aukotojų lėšas, o jo papėdėje įmūryta kapsulė su geradarių pavardėmis ir parašais.
Kristijonas Donelaitis – evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Minint 300–ąsias poeto gimimo metines UNESCO šį jubiliejų įtraukė į 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų sąrašą, o poema „Metai“ pripažinta Europos literatūros paveldo šedevru.
Evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1841 m. netoli nuo pašto stoties. Tais pačiais metais šalia bažnyčios pradėjo veikti liuteronų mokykla, kiek vėliau pastatytas ir bokštas. Antrojo pasaulinio karo pradžioje bažnyčia buvo uždaryta, apgriauta, nuo bokšto nuimtas kryžius ir varpas. Pokario metais bažnytinis turtas ir žemė nacionalizuojama, pastatas paverčiamas grūdų sandėliu, vėliau – sporto sale, šalia kurios dar pristatomas baseinas. 1992 m. bažnyčia grąžinta evangelikų liuteronų parapijai.
Rygiškių Jono gimnazija pradėjo veikti 1867 m. Pastatas – klasicizmo formų statynis. Gimnazijoje nuo pat pradžių buvo lietuvių kalbos pamokos ir ji greitai tapo tautinio atgimimo centru. 1920 metais mokyklai suteiktas Rygiškių Jono vardas – juo dažniausiai pasirašinėjo kalbininkas Jonas Jablonskis.
Rygiškių Jono gimnazja išugdė daug mūsų tautai nusipelniusių garbių asmenybių – Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką, Vasario 16-osios Akto signatarą, tautos patriarchą Joną Basanavičių, taip pat, Jurgį Matulaitį, kuris šioje gimnazijoje mokėsi nuo 1882 iki 1887 m., prezidentą Kazį Grinių ir daugelį kitų kultūros bei mokslo veikėjų. 1867 m. atvėrusi duris gimnazija turėjo tarnauti kaip rusifikacijos įrankis, tačiau būtent čia dygo lietuviškumo daigai, vėliau suvešėję ir padarę gimnaziją tautinio atgimimo lopšiu, išgarsinusiu Sūduvos kraštą. Gimnazijoje įrengtas muziejus, kurio ekspozicijos pasakoja apie garsiausius auklėtinius, pristato jų darbus ir pasiekimus. Kiekvienas apsilankęs jame tikrai nustebs, kad tiek daug Lietuvai ir Europai nusipelniusių žmonių varstė šios gimnazijos duris.
Seniausioje Sūduvos gimnazijoje mokėsi ne vienas žydų tautybės moksleivis. Baigę gimnaziją jie pasirinko gydytojų, teisininkų, verslininkų ir kitų garbingų profesijų kelią. Šią gimnaziją baigė Lietuvos kariuomenės kapitonas Jokūbas Gensas, 1920 m. savanoriu įstojęs į karo mokyklą. Vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus geto Žydų tarybos narys. Nuo 1942 m. liepos 12-osios vokiečių įsakymu pradėjo vadovauti getui. J. Gensas atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje: vokiečių nurodymu turėjo pateikti masinių šaudymų aukų sąrašus, antra vertus, saugojo geto gyventojus nuo visiško sunaikinimo. 1943 m. rugsėjo 14 d. buvo iškviestas į Vilniaus gestapo būstinę ir ten nušautas.
Mūsų krašto lakštingala ir norus pildantis suolelis. Tereikia tik ant jo prisėsti ir be galo kažko panorėti. Svajonės, gražios kaip lakštingalos giesmė, pradės pildytis.
J. Basanavičiaus aikštė ir paminklas „Tautai ir kalbai“ – Marijampolės širdis, miestiečių susibūrimo vieta, slepianti praeities istoriją. Vienintelis toks Lietuvoje paminklas, atspindinti lietuvių tautos laisvės siekius ir kovą dėl kalbos išlikimo.
Jeigu pažvelgtume į senuosius laikus, kuomet ši aikštė buvo pavadinta Turgaus, vėliau Piliečių ir tik vėliau Jono Basanavičiaus vardu pavadintą aikštę – čia geležies ir metalo dirbiniais prekiavo Jakobas Aizikovičius, Berelis Blasbergas ir Šmerelis Rutenbergas, bakalėja vertėsi Zacharas Achronas ir Faivelis Kotleris, batais prekiavo Chackelis Kalenickis, manufaktūra – Joselis Abelsonas, odos dirbiniais – Judelis Segalis, plytomis – Pesė Eichebergienė, ašutų plunksnų – Chaimas Londonas. Toje pačioje aikštėje buvo Samuelio Finkelšteino restoranas, Chajos Garbarskaitės valgykla, Geršono Ribickio kavinė ir visur, kur bepasisuktum virė prekyba. Marijampolė atgydavo trečiadieniais ir penktadieniais – turgaus dienomis, o aprimdavo šeštadienį, Šabo dieną.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus – vienas seniausių muziejų Suvalkijoje, įsteigtas 1933 metais, šiuo metu įsikūręs XIX a. pab. pastatų komplekse, buvusiuose teismo rūmuose.
Muziejuje galima aplankyti ekspozicijas „Tautos dvasia“ ir „Miestas prie Šešupės“, pažinti suvalkiečių gyvenimo būdą, Marijampolės krašto ir miesto istoriją. Čia rasite įspūdingų ir unikalių eksponatų: 3000 metų amžiaus „Turlojiškės žmogaus“ skeletą, vienas didžiausių Lietuvoje laidojimo urnas, įspūdingo dydžio XIX a. Marijampolės apygardos teismo aktų knygą, koplytėlę, skirtą 1863 m. sukilimui atminti, ir daugelį kitų buities, numizmatikos, raštijos, tekstilės eksponatų.
Muziejuje rengiamos parodos, organizuojami renginiai, aktyviai vykdoma edukacinė veikla, leidžiami muziejuje saugomų eksponatų katalogai ir kiti leidiniai.
Buvusi Marijonų „filija“. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia pastatyta 1888 metais kaip stačiatikių cerkvė. Tai neobizantinė, eklektinė, vienbokštė ir vienanavė bažnyčia su priestatais ir septyniais bokšteliais. Po Pirmojo pasaulinio karo Seinų vyskupas perdavė cerkvę Marijonams, kurie ją pertvarkė į bažnyčią ir tarnavo joje iki jos uždarymo. Sovietiniu laikotarpiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau čia įkurtas archyvas. Nuo 1924 m. bažnyčia funkcionavo kaip IX Vytenio pėstininkų pulko įgulos šventovė. Ši Marijonų „filija“ – aptarnaujamoji bažnyčia – uždaryta 1944 m., maldos namais vėl tapo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1989 m. grąžinta katalikams, rekonstruota, o 1990 m. vėl atvėrė duris tikintiesiems. Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia buvo pirmoji atšventinta bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje.
Sugrįžtame atgal į Marių parką.
