Daniliškis – Burveliai – Kazokai – Daniliškis
Žygis pradedamas nuo Daniliškio liepų alėjos, iki buvusio Kazokų kaimo tilto ir grįžtama atgal prie Daniliškio liepų alėjos.
Burvelių apylinkės yra vienos gražiausių Panevėžio rajone. Žygiuojama trijų kaimų – Daniliškio, Burvelių ir Kazokų – teritorijomis. Keliaujant šiuo maršrutu atsiveria gražūs Nevėžio upės slėniai.
Tai valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, paskelbtas saugomu nuo 2007 m. Čia auga apie 360 mažalapių liepų, kurios sudaro apie 263 m ilgio alėją, kuri buvo svarbiausias Daniliškio dvaro želdinių akcentas. Kadaise šalia dvaro žaliavo gražus parkas, terasomis besileidžiantis į upę, o šlaituose tryškę šaltiniai. Kairėje liepų alėjos pusėje, matomi tik menkai išlikę dvaro pastatų fragmentai.
Buvo žinomas jau XVI a. pabaigoje, kai priklausė Mlečkoms. Iš kartos į kartą perduodamas pasakojimas, kad Jonas Konstantinas Mlečka nuskendo su žirgu Nevėžyje, nukritęs nuo stataus skardžio. Tai tapatinama su Burvelių alkakalniu, kur jo atminimui buvo pastatyta koplyčia. J. K. Mlečkos seseriai ištekėjus už Zavišos, dvaras perėjo pastarosios giminės nuosavybėm. 1789 m. liustracijoje Daniliškis nurodytas kaip Barboros Zavišienės valda. XIX a. dvarą valdė Romanskiai. 1882 m. dvaro savininkas Feliksas Romanskis. Dvare buvo vieninteliai žinomi pasaulietiniai dievdirbio V. Svirskio kūriniai – mediniai liūtai. Meistrą į dvarą atvesti galėjo tai, kad čia tarnavo jo sesuo. XX a. pradžioje Daniliškio dvaras atiteko Romanskio krikštasūniui prof. Platonui Jankauskui (1860–1941). 1910 m. valdos savininku nurodytas Konstantinas Jankauskas, Platono sūnus. Kelias vasaras dvare pas kolegą P. Jankauską svečiavosi prof. Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954). Išėjęs į užtarnautą poilsį 1934 m. emeritas prof. P. Jankauskas visam laukui apsigyveno Daniliškyje. 1940 m. nacionalizuojant dvarą jis turėjo 80 ha žemės. Tų metų aprašyme pažymėta: „Dvare rasta nemažai tapytinių paveikslų ir baldų. Rūmai mediniai, apie 300 m. senumo su verandomis abiejose pusėse“. Prof. P. Jankauskas mirė 1941 m. Palaidotas dvaro kapinių koplyčioje - mauzoliejuje. Toliau keliaujame į pietus per liepų alėja ir pasiekiame Daniliškio kaimą.
Kaimas įsikūręs Nevėžio upės kairiajame krante. Per Daniliškio kaimą keliaujame toliau pietų kryptimi ir pasiekiame Burvelių kaimą.
Burvelių kaimas yra 1812 m. Kauno apskrities parapijų atlase. 1903 m. duomenimis kaime gyveno 160 gyventojų. Kaimas išaugo tapęs „Gintaro“ kolūkio pagalbine gyvenviete. 1984 m. kaime buvo 167, 1979 m. – 190 gyventojų. Nors istorinės žinios apie kaimą mus pasiekė tik iš XIX a. pradžios, bet turtinga mitologinė praeitis. Kaime būta garsaus dievdirbio V. Svirskio kryžiaus, kuris 1986 m. išvežtas saugoti į Rumšiškes. Jo vietoje yra pastatyta A. Petrulio daryta kopija. Beje, šiame kaime garsusis krašto dievdirbys V. Svirskis ir mirė. Burveliai taip pat žinomo vertėjo Vytauto Petrausko (1910–1982) gimtinė.
Šiems akmenims prigijęs akmenų su smailiadugniais dubenimis, aukštaitiškų aukurų ar namų aukurų pavadinimas. Tiesa, galima išgirsti juos vadinant ir senovinėmis girnomis, piestomis ar panašiai. Deja, aukštaičių aukurai, taip ir neatskleidus jų paslapties, buvo gana greitai primiršti, per melioraciją dažnai užkasami arba išvežami į akmenų skaldyklas. Aukštaičių aukurai laikytini sodybų (šeimų) apeiginiais akmenimis, susijusiais su namų dievų kultu. Akmenis su dubenimis dėdavo į statomo pastato pamatų kampą. Kertinių akmenų tradicija laikytina sena ir svarbia ne vien konstrukcine, bet ir simboline prasme. Toliau keliaujant pietų kryptimi. Jūsų dešinėje – gražus Nevėžio slėnio kraštovaizdis.
Apžvalgos aikštelė įrengta prie kelio linkio. Čia atsiveria nuostabūs vaizdai, puiki vieta atokvėpiui. Iš apžvalgos aikštelės Burvelių kaime matyti žemyn besidriekiantis Nevėžio slėnis su dirbamais laukais ir pievomis, sodybomis, tolumoje – Burvelių alkakalnis. Toliau keliu keliausime į pietus iki sankryžos, kurioje suksime į dešinėje esantį keliuką, keliausime rytų kryptimi.
Ši vieta turi net kelis pavadinimus. Oficialiai vadinamas Burvelių alkakalniu,o vietinių gyventojų – Koplyčkalniu arba dar kitaip Mlečkos kalnu. Apie šią vietą nestinga ir įvairių padavimų bei mitologinių pasakojimų. Apie vieną jų J. Elisonas rašo: „Netoli kaimo, prie Nevėžio kranto, guli kalnas, kurį vietos gyventojai vadina Koplyčkalniu, arba Mlečkos kalnu. Kaimiečiai pasakoja, kad tame kalne prieš kelis šimtus metų esąs palaidotas turtingas žmogus. Seniau tą kalną mėginę kasti ir radę rūsį su geležinėmis durimis. Atidarę tas duris ir pamatę karstą, ant kurio viršaus gulėję kryžmai sudėti ir patamsyje labai blizgą du kalavijai. Pamatę juos, kaimiečiai labai išsigandę ir vėl tą rūsį užkasę“. Vokiečių kronikose ir XVI a. rusų šaltiniuose yra minima Burvių pilis, tačiau archeologai nelinkę šio kalno pripažinti piliakalniu: jis neturi piliakalniui būdingu požymių, o minėtuose šaltiniuose paminėtą Burvių pilį linkę tapatinti su netoliese esančiu Bakainių piliakalniu. Iš fragmentiškų istorinių žinių, iš padavimų galima spręsti, kad kalne stovėjo koplyčia. Ji buvo pastatyta bajoraičio Mlečkos atminimui, kai jis jodinėdamas Nevėžio pakrante nuo stataus skardžio nukrito į upę ir prigėrė. Alkakalnyje yra koplyčios pamatų žymės. Skardis šioje vietoje labai status. Apžiūrėję alkakalnį tuo pačiu keliu grįžtame link Burvelių kaimo ir toliau kelionę tęsiame pietų kryptimi link Kazokų kaimo.
1892 m. Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše kaimas priklauso Kauno apskrities Surviliškio valsčiui. 1903 m. čia gyveno 159 gyventojai. 1923 m. Kėdainių apskrities Surviliškio valsčiaus Kasokų (Kazokų) kaime buvo 26 ūkiai su 170 gyventojų. Kazokų kaimas - pirmojo žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę savanorio Povilo Lukšio (1886– 1919) gimtinė. Rajono kraštotyrininkų iniciatyva jo atminimui 1992 m. atidengtas paminklinis akmuo.
Inžinieriaus Pranciškaus Markūno projektuotas tiltas per Nevėžį, ties Surviliškiu, buvo pastatytas 1932 m. Tiltas buvo gelžbetoninis, arkinės sistemos, vienos angos, 57,6 m ilgio bei 6 m pločio ir kainavo 54 200 Lt. Tiltas jungė Kazokų ir Susrviliškio kaimus, dabar esančius Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. tiltas buvo susprogdintas. Prieš keletą metų atkurtoje jo dalyje įrengta apžvalgos aikštelė.
Pailsėję tuo pačiu keliu grįžtame į pradžios tašką – Daniliškio liepų alėją.
