Nuo Stultiškių iki Papušių

Maršrutas driekiasi Panevėžio, Upytės ir Naujamiesčio seniūnijomis. Maršrutas puikiai tinka tiek ėjimui pėsčiomis, tiek važiavimu dviračiu.

Žygis pradedamas nuo Stultiškių kaime esančio Linų muziejaus – malūno. Senasis Stultiškių malūnas statytas 1880 m. Įdomus faktas, kad malūnas buvo pastatytas aplink galingą pušį, kuri vėliau buvo nupjauta, o girnos pritvirtintos aplink jos kamieną. 1994 m. malūnas buvo restauruotas ir pritaikytas turizmo tikslams. Šiuo metu trijų aukštų malūne yra muziejus, kuriame per edukacinę programą galima išbandyti XIX a. linų apdirbimo metodą. Pirmame muziejaus aukšte eksponuojami senoviniai linų apdirbimo įrankiai: mintuvai, šukos linams šukuoti, linų brauktuvės. Antrame aukšte eksponuojamos iššukuotų linų sruogos, išaustų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai, audimo staklės. Trečiame aukšte – XIX a. liaudies buities įrankiai.

Toliau keliaujama plentu link Upytės kaimo. Pačioje kaimo pradžioje, kairėje kelio pusėje, pamatysite iš molio pastatytus pastatus. Tai Upytės dvarvietėje įkurtas tradicinių amatų centras. Namas pastatytas pagal aukštaitiškąjį modelį. Statinys visiškai ekologiškas, net medinis sienų karkasas išteptas sėmenų aliejumi. Namo stogas dengtas specialiai tam išaugintų rugių šiaudais. Amatų centre rengiamos amatininkų ir tautodailininkų parodos, edukacinės programos. Centre pastatytos žiedimo staklės, dvi keramikos krosnys. Norintieji gali išmokti linus minti, verpti, austi. Mėgstantys šeimininkauti mokomi spausti linų sėmenų aliejų, pasigaminti įvairiausių patiekalų.

Žygį tęsiame Ėriškių g. link Upytės Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčios statinių komplekso. Jį sudaro: Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia, varpinė, koplyčia, šventoriaus tvora su vartais ir Tovginų šeimos koplyčia. Bažnyčia statyta 1878 m. Šalia yra veikiančios kaimo kapinės.

Netoli bažnyčios yra akmuo su Marijos ir vaikelio pėdomis. Anksčiau akmuo buvo Vilkelių kaime, kadangi vienkiemyje akmenį saugoti buvo sudėtinga, šeimininkai nusprendė atvežti jį į tinkamesnę vietą – prie Upytės parapijos namų. Su šiuo akmeniu susijusi legenda pasakoja, kad į akmenį pėdas įmynė ten apsireiškusi Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi.

Nuo akmens keliaujame per Upytės kapinyną, kuris tyrinėtas 1938, 1998 ir 2006 m. Nustatyta, kad žmonės čia laidoti V–VI amžiuje.

Pakelyje Upytės, Tarnagalos piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu. Manoma, kad XIII–XVI a. viršūnėje ant 4–5 metrų kalvos stovėjusi pilis buvo Upytės žemės centras, apimant dabartinį Panevėžio rajoną. Aplink pilį tyvuliavo Vešetos ežeras, kuris okupacijos metu buvo sunkiai įveikiama kliūtis Livonijos ordino kariuomenei. XVII–XVIII a. papilyje savo dvarą turėjo lenkų bajoras Vladislovas Sicinskis, kuris žinomas kaip pirmasis pasinaudojęs liberum veto teise ir išardęs Seimą. Manoma, kad liberum veto buvo pagrindinis faktorius, lėmęs Lietuvos-Lenkijos demokratijos žlugimą. Pagal vietinę legendą žiaurusis Čičinskas už visas savo nuodėmes buvo nutrenktas Perkūno žaibo ir visas jo dvaras prasmego papilyje, iš kur ir kilęs kalvos pavadinimas – „Čičinsko kalnas”.

Nuo piliakalnio kelias veda per Memenčių kaimą. Jo pradžia susijusi su 1556 m. Upytės valsčiuje vykdyta Valakų reforma. Vėliau kaimas paminėtas 1638 m. Upytės dvaro inventoriuje. Vėlesniais amžiais atsiranda dvaras, kurio paskutinieji savininkai buvo Tauginai.

Tauginų šeimos rūpesčiu pastatyta koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių skulptūra. Manoma, kad skirta baudžiavos panaikinimui atminti. Dešinėje kelio pusėje likę dvaro fragmentai.

Pakelyje – Vilkelių kaimas, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1595 m. Kaimo gyventojai buvo Memenčių dvaro baudžiauninkai.

Kaime būta III–V amžių pilkapių. Kuriantis Lietuvos valstybei Upytės žemėje, abiejose Nevėžio pusėse, būta Nevėžninkų lauko. 1367 m. Livonijos ordino kariuomenei įsiveržus į Upytės žemę nuniokotų vietovių tarpe minimi ir Nevėžninkai. Vietovė nukentėjo ir 1372 m. livoniečių puolimo metu. 1556 m. vykdant Valakų reformą Upytės valsčiuje, buvo sudaryta Nevėžninkų vaitystė, kurią sudarė 7 kaimai. Vėliau atsiradusi Nevėžninkų dvarą valdė Sicinskiai. Paskutiniai jo savininkai – Eidrigevičiai.

Paskutinis maršruto kaimas – Papušiai. 1556 m. Valakų reformos metu kaimas priskirtas Nevėžninkų vaitystei. Vėlesniais amžiais kaimas pateko į Radvilų valdas. Po baudžiavos panaikinimo Papušiai priskirti Navaršonių bendrijai.

Prie Panevėžio Nuotekų valyklos stovi dekoratyvinė skulptūra „Nevėžis“. Žymaus skulptoriaus Bernardo Bučo specialiai Panevėžiui sukurta skulptūra „Nevėžis“ numatytoje vietoje taip ir neiškilo, nes Panevėžio miesto vykdomasis komitetas 1972 metais, nenurodęs jokių priežasčių, šios skulptūros staiga atsisakė. Po dvejų metų vietoje, kurioje turėjo stovėti „Nevėžis“, iškilo kito skulptoriaus kūrinys „Žemė-Motina-Taika“. Bernardo Bučo skulptūrai Panevėžyje neatsiradus vietos, pavienių asmenų rūpesčio dėka 1979 metais ji buvo pastatyta kiek atokiau – prie miesto nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato, Papušių kaime.

Žygio pabaiga prie Papušių piliakalnio, vadinamo Pilale. Jis tyrinėtas 1994 m. Datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia. Manoma, kad čia stovėjo Nevėžninkų pilis. Aplankius piliakalnį tuo pačiu keliu grįžtama atgal į pradžios tašką.

Galimas ir atvirkštinis maršruto variantas: žygį pradėti iš Papušių kaimo ir baigti Stultiškių kaime.