Pažink Zapyškį

Maršrutai Pėsčiomis, Dviračiu 19 objektų 1 dienos 10 km
Maršrutas

Yra toks miestelis ant Nemuno kranto - Zapyškis. Sako žmonės, kad visas miestelis - tai tik gatvė ir degalinė. Tebūnie. Tačiau paprastai prie Zapyškio priskiriami ir šalia esantys kaimai: Kluoniškiai ir Dievogala. Tad Zapyškis yra nusidriekęs nuo kalvos, šlaitu ir link Nemuno. Miestelio pavadinimas minimas nuo 1575 m. Gyvenvietė iš pradžių vadinta Panemune, vėliau buvo Sapiegų miesteliu, Sapiegiškėmis ir Sapiegiškiu (pagal Sapiegas, valdžiusius miestelį), o dar vėliau imta vadinti Zapyškiu. Miestelis turi savų legendų, savų karžygių, savų liūdesių.

Dėmesio!
Praktinis patarimas atvyksiantiems automobiliu. Automobilį patogiausia palikti stovėjimo aikštelėje prie senosios Zapyškio bažnyčios. Nuo čia ir pradėkite savo pažintį su Zapyškiu. Visas maršruto rekomenduojamas vietas galima aplankyti vaikščiojant pėščiomis arba važiuojant dviračiu. Tolimiausias maršruto taškas yra Partizanų žudynių ir kapo vieta. Neturėdami laiko ar galimybių ją pasiekti pėsčiomis, ją galite lengvai ir greitai pasiekti automobiliu.



Pasivaikščiokite, susipažinkite ir prisijaukinkite Zapyškį!

Nedidukė bažnytėlė ant Nemuno kranto, atrodo tarsi perkelta į mūsų laikus iš gilios senovės. Tai – viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinama bažnyčių motina. Pasak legendų, ji pastatyta buvusios Romuvos vietoje XIV a., tačiau istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1562 m.

Per savo kelių šimtų metų senumo istoriją bažnyčia daugybę kartų nukentėjusi nuo karų, gaisrų, potvynių, buvusi apleista ir suremontuota, visgi ji išliko vienu unikaliausių gotikos pavyzdžių Lietuvoje. Nuo XX a. pradžios joje nevyksta pamaldos. Pritrūkus vietos tikintiesiems, pastatyta nauja bažnyčia miestelyje, o mažoji bažnytėlė 1936 m. paversta bažnytinių reikmenų sandėliu. Nuo 1996 m. čia organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir kiti kultūriniai renginiai.

Manoma, kad bažnyčios statytojas yra Naugarduko ir Palenkės vaivada Povilas Sapiega, XVI a. viduryje įsikūręs Zapyškio dvare (vietovė anuomet vadinta Sapiegiškėmis). Bažnyčios statybos būdas, puošimo elementai būdingi šiam laikotarpiui. Tikėtina, kad storas, vietomis 1 m storio šventovės sienas, mūrijo vietos darbininkai, vadovaujami gotikos principus išmanančio meistro. Visas bažnyčios projektas liudija apie jo sumanytojų ambicingumą. Pirmiausia, XVI a. mūriniai pastatai puošė tik miestus. Be to, bažnyčios fasado nišose, pasak tyrinėtojų, užkoduotas Mėnulio užtemimų ciklas. Antra, nors bažnyčios altoriai buvo gana kuklūs, ji ištapyta freskomis, tikėtina, su Kauno vaizdais, sumontuoti šedevru laikomi vargonai su judančia nuo garso Dovydo skulptūra. Pasak padavimo, elnias ant ragų atplukdė Nemunu Šv. Marijos paveikslą, kurį galite pamatyti ir šiandien, tad šalia vargonų buvo pakabinta ir elnio galva su ragais. Deja, iki mūsų dienų neišliko vargonai (juos vokiečių kareiviai dalimis išsigabeno Pirmojo pasaulinio karo metais) ir kitos puošmenos.

Teritorija aplink bažnyčią nusidriekusi palei Nemuną, yra Zapyškio senojo miesto vieta (kodas 17226), saugoma valstybės. Ši vieta yra reikšminga archeologine prasme: 30-45 cm storio kultūrinis sluoksnis su pastatų liekanomis, archeologiniais radiniais, daugelyje vietų esantis po 35-80 cm storio sąnašiniais sluoksniais. Kultūrinis sluoksnis apardytas ankstesnių Nemuno potvynių metu, taip pat įvairių žemės darbų metu. Įvairiais metais jis buvo tiriamas archeologų. Paskutinių kasinėjimų darbininkai dalinosi, kad nesistengė atkasti viską, ką tik įmanoma, paliko kažką ir ateities archeologų kartoms.

Zapyškio žydų žudynių vieta ir kapas
54.931013, 23.643683
Vykti Vykti
Zapyškio žydų žudynių vieta ir kapas Nuotr.: ©Polina Butkienė

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, miestelis tapo Kauno apskrities Zapyškio valsčiaus centru. 1923 m. iš 589 Zapyškio miestelio gyventojų 293 buvo žydai. Zapyškio žydai gyveno savitą ir atskirą nuo lietuvių gyvenimą. Bendruomenės visuomeninio kultūrinio gyvenimo centras buvo Zapyškio sinagoga. Nuo 1926 metų miestelyje veikė žydų pradinė mokykla ir Bal-Machšoveso kultūros draugija - biblioteka.

1941 m. vokiečiams užėmus Zapyškio valsčių, susikūręs lietuvių partizanų (baltaraiščių) sukilėlių būrys prieš miestelio žydus nesigriebė savavališkų smurtinių antižydiškų išpuolių, tačiau vokiečių ir jų talkininkų inicijuoto antižydiško smurto propaganda tokius veiksmus skatino nuo pat okupacijos pradžios.

1941 m. rugpjūčio 7 d. Zapyškio žydai buvo išvaryti iš savo namų ir izoliuoti “laikinajame gete” - Zapyškio sinagogoje. Zapyškio žydų žemės ūkio paskirties turtas (36 žemės sklypai ir trobesiai juose) surašyti specialiuose aktuose. Tolesnė represinė akcija - 67 suimti daboklėje (areštinėje) kalinti žydai (29 - Zapyškio, 2- Jankų, 36- Paežerėlių valsčių).

Nors Zapyškio policijos nuovados viršininkas sudarė “siunčiamų” miestelio žydų sąrašą, Zapyškio žydai niekur nebuvo gabenami, o žudomi vietoje, pirmoji rasinio pagrindo Zapyškio žydų žudynių akcija įvykdyta 1941 m. rugpjūčio pabaigoje prie Zapyškio žydų kapinių. Sušaudyti 29 žmonės - 24 vyrai, 5 moterys, nors tikslus skaičius gali būti didesnis.

Pagrindinė Zapyškio žydų ir iš Šakių apskrities atgabentų žydų moterų žudynių akcija vykdyta rugsėjo 4 d. 15-16 val. po vidurdienio vakariniame miestelio pakraštyje netoli senosios Zapyškio bažnyčios. Vykdant žudynes nuo Nemuno pusės pastatyta sargyba, uždarytas per Zapyškį vedęs Kauno - Šakių vieškelis. Miestelio gyventojams buvo uždrausta išeiti iš namų.

Kareiviai ir vietiniai baltaraiščiai žydus iš sinagogos per miestelį į žudynių vietą varė dviem kolonomis pusiau išrengtus, pirma - vyrus, po to - moteris ir vaikus. Šaudė iš Kauno atvykę žudikai. Pirmi buvo šaudomi vyrai. Kai prie duobės atvarytos moterys pamatė sušaudytus vyrus, jos klykdamos bloškėsi atgal: kareiviai ir vietiniai pagalbininkai, susikibę rankomis į grandinę, moteris ir vaikus gyvus nustūmė į duobę, kur jie buvo sušaudyti. Pagal K. Jägerio raportą, Zapyškyje buvo sušaudyti 178 žydai: 47 vyrai, 118 moterų ir 13 vaikų. Į šių žudynių aukų skaičių patenka ir 38 žydai iš Šakių apskrities. Taip pat raporte įrašytos ir pirmosios Zapyškio žydų žudynių akcijos prie Zapyškio žydų kapinių 1941 m. rugpjūčio pabaigoje aukos. Sušaudytų kapas užpiltas kalkėmis ir vandeniu, aukas užkasė iš ryto į Zapyškio policijos nuovadą surinkta komanda iš aplinkinių kaimo gyventojų, įtartų sovietine veikla ar simpatijomis sovietų valdžiai.

Iki 1941 m. spalio mėn. Kauno apskrityje žydų nebeliko. Absoliuti dauguma jų buvo sušaudyti, o nedidelė dalis - iškelti į Kauno getą. Apytikriais apskaičiavimais, remiantis K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaita, Kauno apskrityje liepos - rugpjūčio mėn. buvo nužudyta 4211 žydų. Manoma, kad keletui žydų pavyko pabėgti ir pasislėpti pas kaimo gyventojus.

Po sušaudymų žydų turtas oficialiai buvo laikomas Trečiojo Reicho nuosavybe. Dalį vertingesnio turto pasiėmė valdžios įstaigos, dalį - patys žudikai, o kita dalis, kuri buvo mažai vertinga, pusvelčiui parduota ir išdalinta vietos gyventojams.

Regykla “TẽKA”
54.92879, 23.657537
Vykti Vykti
“TẽKA” Nuotr.: ©Polina Butkienė

Upių gaivinimo iniciatyva TẽKA ir Všį ,,Atminties vietos“ 2018 m. įgyvendino projektą, kuriuo siekė gaivinti bei (at)kurti upių kultūros tradicijas. Buvo pravestos kūrybinės dirbtuvės - tokiu būdu norėta aktualizuoti pakrančių klausimą ir paskatinti paupių gyventojus iš naujo permąstyti laisvalaikio leidimo trajektorijas savo gyvenamoje aplinkoje. Įgyvendinant šią iniciatyvą Zapyškyje buvo sukurtas objektas - regykla, įrėminanti saulėtekį ir saulėlydį. Ją kūrė vietos vaikai ir jaunimas padedami architektų, stovyklos Stuboje metu.

Jeigu vaikštote saulėtekio arba saulėlydžio metu, skaitykite nurodymus, užrašytus ant regyklos, ir pasidarykite įrėmintą nuotrauką.

Zapyškio mstl. senosios kapinės, koplyčia
54.926751, 23.667614
Vykti Vykti
Zapyškio mstl. senosios kapinės, koplyčia Nuotr.: ©Polina Butkienė

Zapyškio senųjų kapinių bažnyčia yra regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 1992 m. įregistruotas LR Kultūros vertybių registre (kodas 1378). Teritorija priklauso Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo parapijai. Viduje įrengtas altorius. Stogo rytų pusėje koplytėlė su varpu ir kryžiumi neišlikusi. Koplyčia iškilo toje vietoje, kur anksčiau tekėjęs Šv. Jono Dievogalos upelis. Tikėta, kad jo vanduo turįs gydomųjų galių. Toje vietoje, kur ligoniai upelio vandeniu prausdavosi, ir, kaip tikėta, pagydavę, 1850 m. pastatyta koplyčia. Maldai koplytėlė naudota retai. Įvairiais istorinių permainų laikotarpiais joje glaudėsi prieglobsčio ieškantys žmonės. Koplyčioje laidoti kunigai, tarp jų – ir Zapyškio parapijos klebonas Jurgis Kolyta, globojęs Vincą Kudirką. Sakralinės paskirties statinys ne kartą kentėjo nuo aukso ieškotojų nagų – manyta, kad kunigai buvo laidojami su jiems priklausiusiomis vertybėmis. Per tokius vandališkus išpuolius stipriai nuniokotas koplyčios vidus. Šiuo metu koplyčia uždaryta, nenaudojama, joje padėti kapinių kryžiai. Atrakinti koplyčią gali Zapyškio seniūnijos darbuotojai, galima susitarti dėl apsilankymo viduje (8-37-542268).

Senosios žydų kapinės
54.926327, 23.677937
Vykti Vykti
Senosios žydų kapinės Nuotr.: ©Polina Butkienė

Šiose kapinėse buvo laidojami Zapyškio miestelio žydų tautybės gyventojai. Nuo kada laidota šiose kapinėse tiksliai nėra žinoma - spėjama, kad nuo žydų įsikūrimo Zapyškyje.

Žydų žudynių vieta ir kapas
54.926213, 23.679837
Vykti Vykti
Žydų žudynių vieta ir kapas Nuotr.: ©Polina Butkienė

Šioje vietoje 1941 m. rugpjūčio pabaigoje įvykdyta pirmoji (iš dviejų) Zapyškio žydų bendruomenės žudynių akcija. Vokiečių vermachto pirmieji priešakiniai daliniai Zapyškio apylinkėse pasirodė 1941 m. birželio 24 d. Pirmosiomis karo dienomis okupantai vokiečiai bei susikūręs Zapyškio sukilėlių būrys kompartijos ir sovietų valdžios aktyvistų nežudė, taip pat nesigriebė smurto veiksmų prieš miestelio žydus. Tačiau okupantų atnešta ir inicijuota propaganda netrukus paskatino prieš žydus nukreiptą neapykantą, smurtą ir terorą.
Vokietijos nacių propaganda priešais laikė visus žydus, vienareikšmiškai tapatino žydus ir komunizmą. Bene pirmasis „vietinės kilmės“ antižydiškas veiksmas buvo Zapyškio sukilėlių būrio organizatoriaus, spaudos darbuotojo A. Vaidelio ir keleto kitų vietinių veikėjų 1941 m. liepos 10 d. pasirašytas raštas Zapyškio valsčiaus policijos nuovados viršininkui. Jie prašė policijos suimti lietuviams „kenksmingus“ miestelio žydus. Tarp Zapyškio žydų neatsiradus asmenų, kuriuos būtų galima apkaltinti komunistine veikla, priešais buvo lemta tapti keletui jaunų miestelio žydų – merginų ir vaikinų, 1940–1941 m. įsirašiusių į komunistinę jaunimo sąjungą (komjaunimą). Jauniausiam iš jų buvo 13 metų. Policija juos suėmė, tardė, atėjus žydų žudynių laikui, jie pateko tarp pirmųjų Zapyškio žydų aukų.
Šioje žydų žudynių vietoje pagrindinę aukų kategoriją sudaro žydai vyrai. Iš Zapyškio sinagogos valdybos rinkikų sąrašų matyti, kad 1933 m. Zapyškyje gyveno 52, 1940 m. gegužę – 46 vyresni kaip 25 metų žydai vyrai. Pirmiausia žudyti jauni žydai vyrai, kurie buvo aktyvūs, tiko karinei tarnybai, galėjo pasipriešinti, kelti okupantams pavojų. Nepaisyta jų pažiūrų ir įsitikinimų.
Zapyškio žydų pirmosios žudynių akcijos aukomis neabejotinai tapo Zapyškio valsčiaus policijos nuovados sudarytame sąraše išvardinti žmonės. Šis archyvuose išlikęs dokumentas pavadintas „Kauno apskrities Zapyškio miestelio siunčiamų žydų tautybės piliečių 1941 m. rugpjūčio mėn. 19 d. sąrašas“. Iš tikrųjų Zapyškio žydai niekur nebuvo gabenami, juos sušaudė vietoje. Sąraše iš viso buvo surašyti 29 žmonės – 24 vyrai ir 5 moterys.
Zapyškio žydų žudynių faktą ir sušaudytų aukų skaičių patvirtina ir sovietiniai šaltiniai – žudynių kaltinamųjų bei liudytojų parodymai baudžiamosiose bylose. Esama žinių, kad čia buvo sušaudyti 32–35 žydai. Sušaudytųjų skaičius galėjo būti ir kiek didesnis – 38–40 žmonių.
Kai kurių liudytojų tvirtinimu, prieš pirmąją žudynių akciją į Zapyškio miestelį atvyko vokiečių pareigūnai. Ką jie konkrečiai veikė nėra aišku, tačiau tiesiogiai žudynėse jie nedalyvavo. Pirmajai šaudymo akcijai žydų aukas, 1941 m. rugpjūčio pradžioje suvarytas į laikinąjį getą Zapyškio sinagogoje, atrinko vietiniai Zapyškio policininkai ir baltaraiščiai. Žudynių akciją vykdė iš Vilkijos vežimais atvykęs 20–30 vyrų baltaraiščių būrys kartu su vietiniais Zapyškio apylinkių aktyvistais. Kai kurie iš jų, konvojavusių žydus į šaudymo vietą, iš pusiaukelės grįžo atgal. Žydus šaudė savanoriai. Žudynių akcija vykdyta vėlai vakare, miestelio gyventojams įsakyta neišeiti iš savo namų, uždangstyti langus. Patys žudikai iškasė duobę ir, aukas sušaudžius, ją užkasė.

Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui
54.926462, 23.662024
Vykti Vykti
Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui Nuotr.: ©Polina Butkienė

Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pastatytas 1928 m. knygnešio Jurgio Žitinevičiaus ir Zapyškio šaulių būrio vado Klemenso Poderio iniciatyva. 1940 m. nuo paminklo buvo nuimtas kryžius, o 1960 m. paminklas nugriautas. Manoma, kad paminklo nuolaužos įmūrytos į statomų kolūkio kultūros namų pamatus. Paminklas 1989 m. buvo atstatytas inžinieriaus G. Pasiauros bei Zapyškio Sąjūdžio grupės iniciatyva (pagal K. Poderio atsiminimus, išsaugotas senas nuotraukas). Apvalųjį lauko akmenį, puošusį paminklo viršūnę, išsaugojo zapyškietis Silvestras Sedokerskis. Atstačius paminklą, akmuo užkeltas į paminklo viršūnę. Paminklas pašventintas 1989 m. gegužės 14 d. klebono kun. Petro Vagnerio.

Stuba
54.926822, 23.655708
Vykti Vykti
Stuba. Stubos akis sukūrė skulptorius Danielius Sodeika. Nuotr.: ©Polina Butkienė

“Stuba – tai 2014 m. šešių mamų privačia iniciatyva įkurta organizacija. Savo organizaciją pavadinome Stuba, nes esame įsikūrę nuosavame name, o suvalkiečiai savo namus ir vadina stuba. Pradėjusios nuo įvairių mažų renginių bendruomenėje, daugiausiai skirtų vaikams ir šeimoms, šiuo metu savo viziją matome tokią: Stuba – tai saugus saviraiškos centras jaunimui ir bendruomenei. Čia vyksta įvairūs renginiai, paskaitos, edukacinės programos, užsiėmimai šeimoms, vaikams, jaunimui ir senjorams. Kiekvieną vasarą vietos jaunimui rengiame bent vieną nemokamą vasaros stovyklą, kuriai finansavimo ieškome pagal įvairius projektus. Visas veiklas daugiausia organizuojame savanoriškais pagrindais arba jungiamės prie iniciatyvų, kurios neprieštarauja mūsų organizacijos ir asmeninėms vertybėms: pagarba, draugiškumas, pilietiškumas, tautiškumas, atsakomybė,” - kalba viena iš įkūrėjų Daiva Vaišnorienė.

Jei norite aplankyti "Stubą", mielai prašome. Tik susitikimui kviečiame susitarti iš anksto tel. +37067327274 arba info@stuba.lt.

Laiptai nuo Muziejaus gatvės link darželio
54.923846, 23.655254
Vykti Vykti
Laiptai nuo Muziejaus gatvės link darželio Nuotr.: ©Polina Butkienė

Patys laiptai nebūtų įdomūs, jeigu šalia nepasidarbuotų menininkai.

Jau pavasarį ant laiptų pakopų atsiras dailininkės Živilės Muraškienės piešiniai, kuriems įkvėpimu tapo Zapyškio vaikų piešiniai. Vaikai, dalyvavę vaikų dienos stovykloje, išklausę ankstesnio Zapyškio tako kūrėjos, geografijos mokytojos Palmiros Miežlaiškienės, bendruomenės pirmininkės, matematikos mokytojos Vilijos Tarnavičiūtės bei lietuvių kalbos mokytojos Danutės Gavenauskienės pasakojimų, legendų apie Zapyškį, piešė tai, kas jiems įstrigo.

Taip pat stovykloje vaikai kartu su keramike Vaiva Butkiene kūrė molinių paukščių prototipus. Vaikai pabuvo vizionieriais, o Vaiva nulipdė padidintas vaikų kurtų paukščių versijas. Suraskite juos. Jie visi skirtingi ir jų yra 7.

Paminklas Andriui Višteliui
54.925411, 23.653977
Vykti Vykti
Paminklas Andrius Višteliui Nuotr.: ©Polina Butkienė

Paminklas rašytojui, poetui, 1863 m. sukilimo dalyviui Andriui Višteliui (kodas 2066), sukurtas skulptoriaus Stasio Žirgulio. Andrius Jonas Vištelis-Višteliauskas (Vištalius, Lietuvis, 1837 m. lapkričio 25 d. Luobinėje ar Karališkiuose prie Zapyškio – 1912 m. rugpjūčio 2 d. Buenos Airėse, Argentina) – Lietuvos rašytojas, poetas, publicistas, vertėjas, vienas iš žurnalo „Aušra“ (1883–1886) steigėjų.

Rašytojas augo didelėje ir sunkiai besivertusioje šeimoje, todėl nuo vaikystės teko elgetauti. Vėliau žiemomis lankė Zapyškio mokyklą ir norėjo būti kunigu bei eiti mokslus, bet neturėdamas lėšų studijoms iš Zapyškio bažnyčios pavogė taurę; sugautas negalėjo išsiginti ir svajonė tapti dvasininku žlugo.

Buvo baigęs 6 klases. Dalyvavo 1863 m. sukilime, įstojo į Balbieriškių miške telkiamą sukilėlių būrį dalgininku, vėliau pakeltas karininku, kautynėse sužeistas. Sukilimui pralaimėjus, 1864 m. pasitraukė į Paryžių, Italijoje kovėsi Džiuzepės Garibaldžio armijoje, pateko į austrų nelaisvę. Nuo 1870 m. gyveno Prūsijos valdomoje Poznanės kunigaikštystėje, dirbo miškininku, ūkininkavo, vedė lenkę mokytoją Adolfą. „Aušros“ reikalais lankėsi Mažojoje Lietuvoje, korespondavo su Jurgiu Mikšu, Jurgiu Zauerveinu, Jonu Basanavičiumi, Jonu Šliūpu, Juozu Adomaičiu-Šernu ir kt. Po valdžios įsakymo svetimšaliams išsikelti 1886 m. su šeima išvyko į Braziliją. Po dviejų vaikų mirties persikėlė į Argentiną, Buenos Aires. Iš pradžių užsiėmė prekyba, vėliau – žemės ūkiu, toliau susirašinėjo su lietuviais inteligentais, rašė straipsnius į spaudą. Paskutiniuosius 23 metus praleido psichiatrinėje ligoninėje, artimųjų užmirštas, JAV lietuvių kiek šelpiamas.

Išvertė Juozapo Ignoto Kraševskio poemą „Vitolio rauda“, vertė Adomo Mickevičiaus kūrinius. Kūryboje reiškėsi kaip romantikas, idealizuojantis Lietuvos praeitį, gamtą. „Aušroje“ paskelbė 5 eiliuotus kūrinius. Bendradarbiavo „Varpe“, „Lietuviškajame balse“, „Vienybėje lietuvninkų“. Pasirašinėjo slapyvardžiais J. A. W. Lietuvis, JAVL, KJAWL.

Parašė eilėraščių, pasakėčių („Lietuviškoji kalba“, „Regėjimas“, „Šviesūnas ir pelėda“), domėjosi kalbos tyrinėjimais.

1996 m. Kluoniškių kaime atidengtas paminklinis akmuo, ženklinantis A. Vištelio-Višteliausko buvusios gimtosios sodybos vietą. Kitas paminklas yra šis, Zapyškyje. Jame poetą simbolizuoja giedanti paukštė.

Vištelis mums svarbus tuo, kad buvo ne tik vienas pirmųjų „Aušros“ poetų, bet ir bene svarbiausias laikraščio leidimo iniciatorius. Dominuojanti Vištelio poezijos tema - tėvynės meilė, tautiškumo, patriotiškumo budinimas.

Internete galite susirasti įgarsintą pasakėčią "Lietuviškoji kalba" ir pasiklausyti.

Buvęs siaurasis geležinkeliukas
54.92597, 23.654096
Vykti Vykti
Buvęs siaurasis geležinkeliukas Nuotr.: ©Polina Butkienė

Šis šlaitu besileidžiantis takelis yra buvusio siaurojo geležinkeliuko vietoje. Tarpukariu siaurasis geležinkelis jungė Ežerėlio durpyną su Jurės geležinkelio stotimi. Juo buvo vežiojami ir keleiviai. II pasaulinio karo metais atsirado ir daugiau atšakų, viena jų vedė į Zapyškį, kur durpės buvo kraunamos į Nemunu kursuojančias baržas. Vaikščiodami po „siauruko“ likusia alėja dar galite tai ten, tai šen pamatyti stūksančius geležinkelio stulpelius.

Norėdami pamatyti dar veikiantį Ežerėlio „siauruką“, turėtumėte važiuoti į Ežerėlį. Geležinkelį rasite Liepų gatvės gale. Čia stovėjo daugelio nostalgiškai prisimenama Ežerėlio geležinkelio stotis, tarybiniais laikais vadinama „dispečerinė“.

Ežerėlio siaurukas Nuotr.: ©Polina Butkienė
"Meilės šaltinėlis"
54.92596, 23.653093
Vykti Vykti
"Meilės šaltinėlis" Nuotr.: ©Polina Butkienė

Prieš daug metų šiuo šaltinėliu pasirūpino Kačerginės gyventojas Mačiulskis, dirbęs Zapyšky ūkvedžiu, sudėjo sienelę iš akmenų. Šalia netgi suoliukas stovėdavo. Čia, toliau nuo svetimų akių, susitikdavo įsimylėjėliai, bendraudami ir maitindami savimi uodus.

2019 vasarą vyko vaikų dienos stovykla, kur vaikai klausėsi pasakojimų apie Zapyškį, lankėsi būsimo pažintinio tako objektuose. Paskui piešė tai, kas padarė įspūdį.

Viena iš istorijų buvo ir apie vaidilas. Pasakojama, kad senosios Zapyškio bažnyčios vietoje pagonybės laikais buvęs vyriausiojo lietuvių dievo Perkūno alkas, kur šventąją ugnį kurstė vaidilos. Vienas tokių šventų vyrų pavasarį lakštingaloms čiulbant nusižiūrėjęs Altonės aukuro sergėtoją vaidilutę, palikęs šventąją ugnį ir atėjęs pas ją panemuniais. Kol jaunieji gėrė meilės taurę, užgeso šventoji Perkūno ir Altonės aukurų ugnis. Perkūno žinyčios žmonės, radę aukurą užgesusį, labai išsigando, pradėjo raudoti ir šaukti: "Dievam galas! Dievam galas!" Iš to kilęs kaimo pavadinimas Dievogala. Tokį sunkų dievų įžeidimą – ugnies neišsaugojimą – anais laikais buvo galima atpirkti tik kraujo auka. Vaidilutė ir vaidila buvo gyvi sudeginti ant vėl įsiliepsnojusių amžinosios ugnies aukurų.

Įkvėptas vaikų piešinių ir legendos skulptorius Danielius Sodeika atnaujino šaltinėlį, kurį žmonės jau praminė Meilės šaltinėliu: pastatė naują suoliuką, suteikė akmeniui širdelės formą ir atrideno jį čia, kad šaltinėlio vanduo tekėdamas, simboliškai nuplautų Zapyškio širdį.

Iš viso šaltinėlių tame šlaite yra apie 20. Anksčiau iš šio šaltinėlio galima buvo pripildyti 5 litrų tarą per vieną minutę, o vanduo būdavo labai tyras ir skanus.

Paminklas „Knyga“
54.925245, 23.65248
Vykti Vykti
"Knyga" Nuotr.: ©Polina Butkienė

1919-1920 m. pakaunės savanorių vardai įamžinti netradicine forma - paminklu - suoleliu, kuris turi ir istorijos pasakojimo reikšmę. Pirmasis paminklas pastatytas Zapyškyje, vėliau ir kitose Kauno rajono vietose (Raudondvaryje, Garliavoje ir kt.). Idėjos autoriai architektė Violeta Beigienė ir skulptorius Danielius Sodeika įsitikinę, kad tokie paminklai tinka puoselėti istorinę atmintį. „Knygai suteiktos formos, proporcijos ir dydžiai artimi įprastam suoleliui. Prisėdę ant jo, mintimis nusikelsime į istorinius Lietuvos laisvės kovų laikus“, – sumanymą aiškino architektė. Šiam atminties ženklui istorijos knyga su išrašytais pakaunės krašto karžygių vardais pasirinkta neatsitiktinai. Tai yra žurnalisto Viliaus Kavaliausko knygos „Pakaunės krašto karžygiai“ tąsa. Istorinių šaltinių duomenimis, į besikuriančią Lietuvos kariuomenę 1919 metais išėjo šimtai Garliavos, Babtų, Čekiškės, Raudondvario, Vandžiogalos, Lapių, Vilkijos, Zapyškio vyrų. Vilniui atsidūrus priešo rankose, Kaunas ir jo apylinkės tapo kovos už valstybės išlikimą centru. Kavaliauskas savo knygoje suskaičiavo: net 96 vyrai ir moterys iš pakaunės krašto, arba atgulę į jo žemę, yra pelnę Vyties Kryžius.

Kultūros namai su vandentiekio bokštu
54.925714, 23.651926
Vykti Vykti
Vaizdas nuo vandens bokšto Nuotr.: ©Polina Butkienė

Architektas J. Staskevičius. Bokšte (~20 m aukščio) įrengta apžvalgos aikštelė. Deja, šiuo metu patekti į viršų neįmanoma. Pasvajokime kartu, kad kada nors bokštas bus atidarytas lankytojams. Išskirtiniu atveju, norėdami patekti į bokštą, kreipkitės į Zapyškio seniūniją.

Čia yra ir Zapyškio pradinės mokyklos klasės, ir biblioteka, ir laisvalaikio salė, šalia yra Zapyškio seniūnija. Zapyškio laisvalaikio salėje šiuo metu veikia folkloro ansamblis „Altonė“ (vad. J.Bytautė) ir sutartinių ansamblis „Devyniaragė“ (Vad. M.Perminienė). Ansamblius lanko žmonės ne tik dainingi, bet ir apdovanoti kitais talentais: audžia tradicines lietuvių juostas, siuva linines sukneles, riša šiaudų sodus, groja kanklėmis, meistrauja iš medienos, pažįsta augalus, žolininkauja.

Stogastulpis knygnešiams, šalia – šauliams
54.925571, 23.651272
Vykti Vykti
Stogastulpis knygnešiams, šalia – šauliams Nuotr.: ©Polina Butkienė

Zapyškio apylinkėse gyveno ir aktyviai veikė daugybė knygnešių. 2006 m. atidengtas Zapyškio krašto knygnešiams atminti skirtas unikalus paminklas – stogastulpis. Ant jo užrašyta: „Sibire nužudytam knygnešiui Jurgiui Žitinevičiui ir Zapyškio knygnešiams atminti. 2006“. Lentose ant stogastulpio įrašytos Zapyškio apylinkių knygnešių – A. Vaidelio, J. Reipos, A. Gudaičio, J. Jarašiaus, M. Nacevičiaus, K. Kalėdos, V. Tamulaičio, V. Palukaičio, J. Skinkio, M. Olekos, M. Eimaičio, B. Sutkaus, A. Rastausko, A. Rinkaus–Rinkevičiaus, L. Staugaičio (Lukošiaus) ir M. Daukšaitės-Dambravičienės – pavardės. Stogastulpį kūrė tautodailininkas A. Teresius.

Šaulių būrys Zapyškyje veiklą pradėjo 1920 m. Šauliai rengdavo pasirodymus, atminimų, labdaringus vakarus. Kuro kaime veikė ir šaulių būrio orkestras. Zapyškyje 1935 m. buvo pastatyti Šaulių namai, kuriuos vėliau sovietai sudegino. Po dešimtmečio – 2016 m. – atidengtas stogastulpis, skirtas Zapyškio krašto šauliams atminti. Ant stogastulpio pritvirtinta metalinė lentelė: „Zapyškio krašto šaulių atminimui. 2016 m.“.

Visai netoli stogastulpių rasite ir muzikinių instrumentų (Pagrokit, nesidrovėkit!) bei vaikų žaidimo aikšteles. Taip pat ir Zapyškio mokyklos lauko klasę.

"Kudirkos akmuo"
54.926877, 23.651328
Vykti Vykti
"Kudirkos akmuo" Nuotr.: ©Polina Butkienė

Manoma, kad būtent ant šio akmens ilsėdamasis, Vincas Kudirka pradėjo kurti „Tautišką giesmę“. V. Kudirka lankydavosi Zapyškyje pas savo globėją kunigą J. Kolytą.

Kai V. Kudirka buvo pašalintas dėl stokos pašaukimo būti kunigu iš Seinų kunigų seminarijos, užsitraukęs didelę savo tėvo rūstybę, tuo sunkiu gyvenimo momentu būsimam lietuvybės žadintojui savo gerąją ranką ištiesęs, kaip manoma, tolimas jo giminaitis, kunigas J. Kolyta. Jis gabiam jaunuoliui įkvėpė tolimesnį pasitikėjimą savimi, savo lėšomis jam atvėrė kelią toliau mokytis Marijampolės gimnazijoje ir aukštojoje mokykloje. Per savo mokslo atostogas ir vėliau tapęs gydytoju Vincas Kudirka dažnai apsilankydavęs Zapyškyje, vietos gyventojus pradžiugindavęs savo smuiko garsais per aukojamas šventas Mišias bažnyčioje, patardavęs žmonėms įvairiais medicinos klausimais.

Jeigu širdis gieda, galite čia pagiedoti Lietuvos himną.

Riedulys "300 metų mokyklai"
54.926038, 23.6489
Vykti Vykti
Riedulys "300 metų mokyklai" Nuotr.: ©Polina Butkienė

Mokykla Zapyškyje prasidėjo nuo parapinės mokyklos, įkurtos 1677 m. Zapyškio mokykloje mokėsi tokie žymūs žmonės, kaip Stasys Makūnas (Jurbarko rajono politikas), Valerijus Makūnas (Kauno rajono meras), Leonas Milčius (signataras), Rimantas Zizas (istorikas), Antanas Sutkus (fotomenininkas).

Zapyškio tikintieji ilgą laiką meldėsi senojoje gotikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, tačiau dėl nuolat istorinį statinį apsemdavusių potvynių buvo nuspręsta statyti naujus maldos namus. Naujajai bažnyčiai buvo parinkta vakarinė Kluoniškių k. (Zapyškio pakraščio) dalis. Naujosios, atokiau nuo Nemuno esančios Zapyškio bažnyčios statybą inicijavo tuometis klebonas Kazys Valaitis, architektai Valerijus Rybarskis ir Florijonas Vyganovskis. Naujoji Šv. Jurgio Krikštytojo vardą gavusi bažnyčia buvo statoma 1908–1913 m., tačiau Rusijos kariuomenei traukiantis 1915 m. pastatas buvo susprogdintas. 1937 m., paliekant senuosius pamatus, buvo nuspręsta statyti naują bažnyčią. Dabartinę Zapyškio bažnyčią projektavo inžinierius Antanas Macijauskas. Naujoji, kiek mažesnė už savo pirmtakę bažnyčia veikia nuo 1942 m., nors galutinai statybos buvo užbaigtos 1960 m. Iš senosios paminklinės šventovės į naująją bažnyčią buvo perkeltas barokinis XVIII a. altorius, puoštas lapų, gėlių ir vaisių motyvais. Bažnyčioje yra vertingų XX a. tapytų paveikslų, Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, kitų meno kūrinių. Kieme yra Monumentalus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (kodas 28139), saugomas valstybės. Būdami čia, galite pasimelsti malda "Tėve mūsų".

Partizanų žudynių ir kapo vieta
54.928377, 23.628075
Vykti Vykti
Partizanų žudynių ir kapo vieta Nuotr.: ©Polina Butkienė

Partizano Vytauto Balsio-Uosio gyvenamoji vieta, buvusi jo tėvo Zigmo Balsio sodyba.

Čia, Zigmo Balsio sodyboje esančiame kape, palaidoti 1945-06-13 Kluoniškių k., Zapyškio vlsč., kautynėse su NKVD kariuomenės 30 kareivių grupe šioje sodyboje žuvę Tauro apygardos 6 partizanai: J. Čeičio būrio žvalgybos viršininkas Aleksandras Jansonas, Jono, g. 1921 m., L. Virkiečio būrio partizanas Viktoras Balsys, Jonas Vaidelys, g. 1918 m., gyv. Šėtijų k., Šakių r., Vladas Šidiškis, g. 1921 m., Viktoras Šlionskis, g. 1926 m., 1 nežinomas partizanas. Ant kapo yra pastatytas kryžius, paminklinė plokštė. Kodas LR Kultūros vertybių registre 33185.

Vytautas Balsys pasirinko Uosio slapyvardį neveltui - namuose, dar būdamas vaikas, pasodino medį uosį, kuris išaugo didelis ir tvirtas, nors per kautynes apdegė, tačiau tebesistiebia į dangų iki šiol. Norėdamas ir pats būti stiprus kaip medis, pasivadino Uosiu... Ar surastumėt tą pasodintą uosį?