(Vienkiemio g.–Parko g.– Panevėžio g.– Upytės g.–Gėlių g.–Ąžuolytės g.–Sporto g.–Knygnešių g.–Turgaus g.–Liaudies g.–Vadoklių g.–Vienkiemio g.–Malūno g.–Dariaus ir Girėno g.– Laisvės a.–Parko g.–Vienkiemio g.)
Ramygala – vienintelis miestas Panevėžio rajone, kurios vardas istoriniuose šaltiniuose sutinkamas jau nuo XIII a. Miesto centras urbanistikos paminklas, kuriam būdingas savitas gatvių tinklas, radialinis aikštės planas. Ramygalos miesto simbolio – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios -negalima nepastebėti. Miestas garsėja gardžiais vietinės kepyklos patiekalais, amatų rezidencija „Savos erdvės“, gražiu parku šimtmečio ąžuolyne bei senuoju miestelio malūnu. Vaikštant Ramygalos gatvėmis jūsų žvilgsnius tikrai patrauks namas su išpieštomis langinėmis bei sienomis nusagstytomis daugybe spalvotų sagų: nuo visai mažų iki labai didelių. Maršrutas vingiuoja Ramygalos gatvėmis ir gatvelėmis, trumpam sustojama prie žymesnių objektų, lankomos istorinės vietos.
Žygio pradžia – „Viada“ degalinė Ramygalos pradžioje (Vienkiemio g. 1B). Maršruto pabaigoje grįžtama į pradžios vietą.
Šis parkas paminėtas XVI a., o jo savininkas – Anupras Gombrovičius. Dvaro pavadinimas daug kartų keitėsi: 1784 m. jis buvo vadinamas Lenogiriu, Leongiriu, Linogiriu, 1923 m. Lingeriu (dvaras buvo išparduotas atskirais sklypais, todėl visuotinį pripažinimą įgavo jau anksčiau neoficialiai vartotas pavadinimas). Dvaro pastatų iki šių dienų neišliko, tačiau prabangią dvaro aplinką liudija liepų, uosių ir kaštonų alėjos, tvenkinys. Buvusio grožio garbei gatvė pavadinta Parko vardu. Šia gatve keliaudami pietų kryptimi pasiekiame Paliuko kalnelį.
Ant vieno jo šlaito šiandien – Ramygalos kapinės. Kadaise aukščiausioje kalnelio vietoje stovėjo vėjinis malūnas. 14 metrų aukščio medinį malūną su 12 m. ilgio sparnais savo lėšomis statė Marozas Antanas. 1941–1944 m. malūnas buvo subombarduotas, 1945 m. suremontuotas. 1916 m., kur dabar aukščiausia kapinių vieta, gyveno Feliksas Markevičius, pravarde Paliukas. Todėl vietiniai gyventojai šį kalnelį ir vadina Paliuko kalnu. Pakilę iš vakarinės pusės į kalnelį ir pasukę dešinėn kapinių pagrindiniu taku, atrasime knygnešio Adomo Laduko kapą.
Adomas Ladukas – deguto varytojų sūnus, siuvėjas. 1883–1895 m. buvo Garšvių knygnešių organizacijos buhalteris ir sandėlininkas. Knygnešių sąjūdžio iniciatorius vyskupas Motiejus Valančius lankėsi Ramygaloje 1855 m. vasarą: sakė pamokslą, suteikė Sutvirtinimo Sakramentą. 1895 m. caro valdžia susekė ir likvidavo Garšvių organizaciją. A. Ladukas buvo nuteistas, ištremtas į Vologdos guberniją trejiems metams. Šiose kapinėse taip pat palaidotas poetas, vertėjas Jonas Graičiūnas.
Išėję iš kapinių ir pasukę į dešinę, per tiltą pereisime upelį Upytę ir kirtę Panevėžio g. - vieną iš keturių seniausių Ramygalos gatvių, pateksime į Upytės gatvę. Iš jos pasukę į kairę keliausime Gėlių gatve.
Gėlių gatvė yra vakarinė Ramygalos miestelio urbanistinio paveldo teritorijos riba. Einame pietų kryptimi ir atsiduriame Gėlių ir Krekenavos gatvių sankryžoje.
Krekenavos gatvė - antra iš keturių seniausių Ramygalos gatvių. Seniau tai buvo pagrindinis kelias į Žemaitiją. Kirsdami Krekenavos gatvę toliau einame pietų kryptimi Ąžuolytės gatve, kuri pavadinimą gavusi nuo buvusio kaimo vardo. Iš šios gatvės patenkame į Sporto gatvę.
Eidami Sporto gatve pietų kryptimi atrandame bitininko namus. Šis bitininkas - savo šeimos verslo tęsėjas(čia galima įsigyti gero medaus). Galima įsigyti gero medaus. Nuo bitininko namo, ties sankryža į Knygnešių gatvę, stovi vaikų lopšelis – darželis ,,Gandriukas“. Tai vienintelė įstaiga, savo pavadinimu pagerbusi Ramygalos miesto herbą, kuriame vaizduojamas baltasis gandras. Pakilę aukštyn Knygnešių gatve, prieiname sankryžą. Dešinėje matosi Ramygalos senelių ir palaikomojo gydymo namai, ambulatorija, vaistinė, biblioteka. Kirsdami sankryžą vakarų kryptimi, patenkame į seniau buvusią žydų gyvenamąją teritoriją, dabar Turgaus g. Tai vienintelė Ramygaloje likusi gatvė grįsta akmenimis. Šios gatvės gale, dešinėje – buvusi turgaus aikštė.
1580 m. liepos 9 d. Steponas Batoras miesteliui suteikė 3 prekymečių, trunkančių po 3 dienas (Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Mikalojaus ir Trijų Karalių dienomis), privilegiją. Miestelio nuostatuose nurodoma, kad saikas, t.y. turgaus statinė turi būti ne kitokia - tik Vilniaus, su vyskupo herbiniu ženklu, taip pat ir uolektis, svarstyklės, bezmėnas ir svaras, tokie kaip Vilniuje. Prekiaujama gali būti tik turgavietėje: skerdikai neturi kelti mėsos kainų, mėsa gali būti parduodama tik dvaro nurodytomis kainomis. Šioje aikštėje mūsų laikais įvyko pirmasis „Ožkų paradas“, išgarsinęs Ramygalą po visą Lietuvą ir plačiau. Turgaus g. ir Liaudies g. sankryžoje kepyklėlė ,,Ramygalos pyragai“. Sėkmingas šeimos (giminės) verslas. Išlaikyti senieji kepinių receptai, gamybai naudojami kuo natūralesni maisto produktai. Sukame Liaudies g. kairėn. Einame iki galo. Liaudies g. gale – kultūros ir jaunimo centras, įsikūrę buvusioje sinagogoje. Netoli šio pastato matyti Ramygalos seniūnija. Esame Vadoklių gatvėje – tai trečioji iš keturių seniausių Ramygalos gatvių, kryptis keliaujantiems į Vilnių.
Ant stotelės sienos nupieštas Ramygalos miesto žemėlapis. Šalia – kavinė "Nijus", kur galima trumpam atsipūsti. Čia mūsų kelionės vidurys. Pereiname Via Baltica ir pėsčiųjų takeliu sukame į pietus. Paėję į priekį suksime kairėn Vienkiemio gatve ir ieškosime senųjų žydų kapinių.
Rasta antkapių iš XVI a. pabaigos. Būdavo apaugusios krūmais. Žmonės jų vengdavo, vaikai net žemuogių ten nerinkdavo.1991 m. sutvarkytos, pastatytas akmeninis paminklas. Tai yra valstybės saugomas objektas. 1941 m. Ramygaloje buvo įsteigtas laikinasis žydų getas. Žydų bendruomenė buvo sunaikinta sušaudant Žaliojoje girioje. Grįžtame link Via Baltica magistralės. Ties pėsčiųjų takeliu sukame į kairę ir kiek paėjėję, ties sankryža su keliu į Daniūnus, pereiname Via Baltica ir pasukę dešinėn į Malūno gatvę. Toliau keliaujame link Dariaus ir Girėno gatvės.
Tai ketvirtoji iš seniausių Ramygalos gatvių ketvertuko, pagrindinė miestelio arterija, kurioje senais laikais gyveno amatininkai, prekeiviai, virė aktyviausias gyvenimas. Pasukę dešinėn ir keliaudami šiaurės kryptimi po kaire puse prieisime senąjį Ramygalos malūną.
Dariaus ir Girėno g. Nr. 46B, stovi senasis Ramygalos malūnas, statytas 1929 metais: keturių aukštų, mūrinis, su autentiška to meto švediška įranga. Šis malūnas – motorinis, tad neišvysite vėjo malūnams būdingų sparnų. Jame iki šių dienų malami aukšta kokybe pasižymintys miltai, kurie iki šiol labai vertinami, kepėjai jų atvažiuoja iš visos Lietuvos. Malūno savininkai, Vitalija ir Jonas Plučai. Čia vedama edukacinė programa pavadinimu „Nuo grūdo iki duonos“, kurioje lankytojai supažindinami su malūnu, grūdų perdirbimo technologijomis. Taip pat galima pasivaišinti iš šio malūno sumaltų miltų, krosnyje iškepta duona ar pyragu.
Dariaus ir Girėno g. Nr. 32. 1918 m. gautas leidimas statyti progimnaziją. Kauno architektas parengė projektą, lėšas aukojo vietos ir užsienio ramygaliečiai. Atidarymo proga iš mokyklos balkono, kuris išlikęs iki mūsų dienų, visus pasveikino prezidentas Antanas Smetona. Mokykloje mokėsi: tekstilininkas Juozas Balčikonis, astronomas Antanas Juška, elementoriaus „Saulutė“ bendraautoris Adomas Čiplys, Andriaus Mamontovo senelis iš motinos pusės, kompozitorius Antanas Račiūnas, literatūros kritikas profesorius Albertas Zalatorius ir daug kitų Ramygalą garsinusių žmonių.
Dariaus ir Girėno g. Nr. 37 įsikūrusi amatų rezidencija „Savos erdvės“. Čia laukiami tie, kuriems rūpi Ramygalos istorija, kurie nori išmokti įvairių rankdarbių, arba patys pasidalinti savo žiniomis. Dėka Šios amatų rezidencijos savininkų, čia vyksta tradicinės keramikos simpoziumai, reziduoja garsūs menininkai.
Dariaus ir Girėno g. Nr. 7 numeriu pažymėto namo tikrai nepraeisite, Jūsų žvilgsnius tikrai patrauks išpieštos namo langinės bei sienos nusagstytos daugybe spalvotų sagų: nuo visai mažų iki labai didelių. Čia esančios sagos turi stebuklingą galią pildyti troškimus, tačiau pirmiausia reikia tyliai padėkoti už nutikusį už jums nutikusius gerus dalykus ir tik tuomet pakuždėti sagoms savo norą. Ant jo sienos, ir Jūs, galite pakabinti padėkos ir laimės sagutę.
Nuo čia prasideda Laisvės aikštė – kadaise buvusi pagrindinė miestelio turgavietė.
Kairėje – buvęs kino teatras ,,Aušra“. Parduotuvių vitrinose, Laisvės a. 2, tarsi nedidelė fotogalerija, kurioje eksponuojamos senosios Ramygalos nuotraukos menančios svarbius miesto istorijos momentus. Galite palyginti kaip keitėsi miesto veidas. Šalia - vienintelis rajone veikiantis knygynas, kuris įkurtas 1906 m. Jis ypatingas ir tuo, kad čia galima ne tik nusipirkti knygų, bet ir už nedidelį mokestį jas išsinuomoti.
Apžiūrime miestelio centre esančius paminklus. Įspūdingiausias jų – iš Ramygalos kilusio skulptoriaus Kazio Kisieliaus ,,Sopulingoji“.
Didžiausia miestelio puošmena – Šv. Jono Krikštytojo raudonplytė neogotikinė bažnyčia, kuriai daugiau nei šimtas metų. Tai trečioji šioje vietoje stovinti Ramygalos bažnyčia. Joje saugomos šventųjų relikvijos, vyksta iškilmingi atlaidai. Už bažnyčios – miestelio parkas su riedučių rampa, Tūkstantmečio ąžuolynu, vaikų žaidimų aikštele, jaunimo skulptūromis.
Tūkstantmečio ąžuolynas. Pasodintas Lietuvos 1000-mečiui pažymėti. Sodinant dalyvavo premjerė Kazimiera Prunskienė. Pasivaikščioję po ąžuolyną, perėję tiltelius, eidami šiaurės kryptimi palei Upytės krantą, išeisime prie miestelio kapinių į Parko gatvę, kuria ir pradėjome žygį ,,Ratu aplink Ramygalą". Mažas, ramus upelis Upytė išteka iš Mėtytinių miško, o įteka į Nevėžį.
