Gražutės didysis dviračių žiedas

Ši dviračių trasa jungia bene įdomiausius parko kultūros ir gamtos objektus. Kelionę rekomenduojame pradėti Salake, prieš tai aplankius Gražutės regioninio parko Lankytojų centrą.

Trasoje pristatoma unikali parko gamta: benuotakis Švento ežeras, šeštas pagal dydį šalyje Luodžio ežeras, įspūdingas dirbtinis vandens telkinys su 50 salų – Antalieptės marios.

Keliaujantys trasa pamatys aukščiausią šalies akmeninę bažnyčią Salake, Kiemionių piliakalnį, alkakalnį, dar vadinamą Kunigokalniu, 3 pilkapynus, Tiltiškių vandens malūną, senąsias žydų ir totorių kapines, gamtos paminklą – Salako pušį.

Išvažiavus iš Salako miestelio ir pasukus link Salako pušies prasideda ektremaliausia maršruto atkarpa, kuri tęsis iki Rūsteikių. Važiuojama miško keliukais arba kvartalinėmis, kuriose gausu duobių, po lietaus balos ir išplautas smėlis. Būkite atsargūs.

Apie 0,5 km už Salako pušies galite atsipūsti stovyklavietėje prie Luodžio.

Deja, iki mūsų dienų iš šio architektūrinio statinio upės vagoje beliko tik keturkampis iš rąstų suręstas polis, sutvirtintas akmenimis.

Žagarinės kaimo senosios kapinės - valstybės saugomos istorijos paminkas. Kapinaitėse atgulė senojo kaimo gyventojai.

Švento ežeras - unikalus Lietuvoje. Tai benuotakinis ežeras, kurio vandens horizonto svyravimai didžiausi iš visų šalies ežerų. Kas 30 metų vanduo pakyla ir nusileidžia 3 metrus.

Nuo Švento iki Rūsteikių cerkvės trasa eina miško kvartalinėmis.

Labas

Remiantis archyviniais dokumentais teigiama, kad Rusteikių sentikių bendruomenė susikūrė 1890 metais. iki šių dienų išliko medinė cerkvė statyta 1908 metais.

Asavo stovyklavietė - didžiausia su atnaujinta infrastruktūra ir viena populiariausių stovyklaviečių Gražutės regioniniame parke. Keliaujantys 2 dienas čia gali įsikurti su palapinėmis.

Senasis Tiltiškių vandens malūnas stovėjo 150 metrų toliau nuo dabartinio. Be paprastų dviejų girnų, kruopinės, čia buvo veliamas milas, pjaunamos lentos. Malūne veikė elektrinė, teikusi elektros energiją Tiltiškių kaimo ir Salako miestelio gyventojams.

Padavimas pasakoja, kad baudžiavos laikais Salako apylinkėse gyveno kunigas, turėjęs labai daug žemės. Su darbininkais kurie dirba jo žemę elgėsi žiauriai. Jo laukuose ir buvo šis didelis kalnas. Ant jo žiūrėdavo ar darbininkai netinginiaudavo. Nuo to ir kilo šis kalno pavadinimas.

Grįžtant į Salaką dar pravažiuojama Šv. Jono Nepamuko koplytėlė. Ji pastatyta XX a. pradžioje, o apie 1924 m. restauruota. Koplytėlės pirmame aukšte yra nukryžiuotojo medinė skulptūra. Antrame aukšte Šv. Jono Nepomuko skulptūra.